Naujausios
Ūkininko diena
Prieš pokalbį su šių eilučių autore Tadas Sankauskas su savo tėvu Remigijumi skubėjo į fermą suženklinti veršelių. Ūkininkaudamas daug ką privalai išmokti pats. Visų dalykų, su kuriais kasdien susiduri praktinėje veikloje, neišmokytų nė studijos Žemės ūkio akademijoje.
O fermoje šįryt – krikštynos. Padaugėjo dar vienu veršeliu. Atsivedė viena pieninė karvė. Žioplesnį mažylį ūkininkas turi pamokyti žįsti. Motinos pienu jis maitinsis visą pusmetį. Paskui ūkininkas jį pradės penėti. Kai užaugs iki 700 kilogramų, parduos.
Šalia Butkiškės Baublių kaime esančią fermą ūkininkas lanko kasdien – po kelis kartus. Tai pagrindinė jo darbo vieta.
Kartu su tėvais Tadas veda bendrą ūkį. Augina 70 galvijų, 30 mėsinių karvių. Anksčiau turėjo dvi bandas. Laikė apie 20 piendavių. Bet pradėjus mažėti žaliavinio pieno kainoms, kurios nukrito iki 24 centų už kilogramą žaliavos, karves pardavė. „Reikės mažiau pašaro. Atliks daugiau grūdų parduoti, – savo sprendimą komentuoja ūkininkas. – Mėsinės karvės minta tik šienu ir silosu. Miltų neduodu. Ir nepatariama, nes užsiaugina labai didelius veršelius, paskui sunkiai veršiuojasi.“
Sužiūrėjęs, ar nepažeisti aptvarai, pašėręs galvijus, Tadas skuba prie kitų darbų.
Dar reikia aplankyti ir laukus. Neseniai baigė sėją. Sodino bulvių. Į dirvą bėrė kviečių, kvietrugių, avižų sėklos. Sankauskai turi apie 40 hektarų nuosavos žemės, dar nemažai hektarų nuomojasi.
Turi nuosavo miško. Čia irgi pakanka darbo, nes dalį medienos parduoda.
Namuose čiauška ketverių metų sūnelis Julius. Jam taip pat reikia tėvo dėmesio. Tado žmona ir mažojo Juliuko mama Gintarė dirba socialine darbuotoja Vijurkų šeimos gerovės centre.
Paramų vengia
Iš ūkio ir dirbančių ūkininkų žmonų atlyginimų pasiturimai pragyvena abi šeimos. Stengiasi ūkininkauti tvariai ir taupiai. Pienines karves kergė su mėsiniais galvijais. Jos atsivedė mišrūnus. Telyčaites paliko veislei, jautukus augino ir pardavė.
Tadas neregistravio savo atskiro ūkio. Dirba su tėvu kartu ir tuo, ką uždirba, dalijasi. Visiškai atskirą savą ūkį šiuo metu įkurti būtų sunku. Visa žemė aplink Butkiškę užimta. Čia daug ūkininkų ir kuriasi vis naujų. Paprastai jaunieji ūkininkai, perimdami dalį tėvų žemių ir gyvulių, registruoja savo ūkius, nes nori pasinaudoti Europos parama.
Tadas neprašė paramų. Pirkdamas brangią techniką ar modernizuodamas ūkį privalėtų turėti dalį savo pinigų. O iš kur tas dešimtis tūkstančių paimsi? Tektų prašyti banko paskolos. Su dabartinėmis ir dar nuolat kylančiomis palūkanomis paskola gali padvigubėti. Tvirtai ant žemės stovintis jaunas žemaitis nenori būti skolingas ir smaugtis, kad papenėtų bankus. Geriau perka naudotą vakarietišką techniką. Ji dar patvaresnė už naują. Nes naujoje daug elektronikos. Greitai genda. Sunku ir brangu pataisyti.
Apskritai jaunas ūkininkas į gyvenimą stengiasi žiūrėti kuo paprasčiau. Įvykiams leidžia tekėti įprasta vaga. Badas, turint savo žemės ir galvijų, niekuomet negrės. Po truputį atnaujina nusidėvėjusius tėvų turėtus kombainus, traktorius, šienavimo ir kitą žemės priežiūros techniką.
Užsienis nesužavėjo
Baigęs finansų ekonomikos studijas Šiaulių kolegijoje, Tadas kelerius metus dirbo užsienyje. Pirmiausia emigranto duonos ragavo Švedijoje. Čia vairavo sniego valymo automobilį miesto tvarkymo firmoje. Uždirbo neblogai. Patiko draugiški, nuoširdūs žmonės. Geras darbdavys. „Į sniego valymą Švedijoje žiūrima labai atsakingai. Jei pasninga bent keli centimetrai, gatvės valomos ir barstomos. Pamenu, nors gatvė buvo nuvalyta, pargriuvo viena senyva moteriškė. Pateko į ligoninę. Mūsų viršininkas su puokšte gėlių važiavo jos atsiprašyti. Nors kalta galbūt buvo ne gatvė, o senolės sveikata“, – pasakoja Tadas.
Kai nebūdavo sniego ir darbo, Tadas darbuodavosi vieno lietuvio statybos įmonėje.
Kai baigėsi sniego valymo sezonas, Tadas grįžo namo. Buvo kviestas dirbti ir kitą žiemą. Bet pasuko į Vokietiją. Ten nedideliame miestelyje netoli Olandijos sienos dirbo jo klasės draugė ir būsimoji žmona Gintarė. Klaipėdoje socialinio darbo studijas baigusi mergina išvyko pamatyti pasaulio ir užsidirbti lėšų gyvenimo pradžiai. Pakvietė ir Tadą prisijungti prie ledų kavinės komandos.
Kavinės savininkai buvo lietuvė ir italas. Sąlygos neblogos. Mokėjo minimalią algą, suteikė gyvenamąjį plotą ir maistą.
Tadas gamindavo ir pardavinėdavo ledus, Gintarė aptarnaudavo klientus, sėdinčius prie staliukų.
Ten Tadas sako labiausiai pajutęs, kad dirba ne savame krašte. Vokiečiai turi nemažai nacionalizmo. Su niekuo nekalbės kokia nors kita kalba – tik vokiškai, nors, pavyzdžiui, anglų kalbą moka beveik visi.
Nors Tadas stengėsi kalbėti vokiškai, lankė ir papildomus kursus, jį kažkodėl laikydavo rusu.
Dvejus metus padirbėjusi pora nusprendė grįžti į Lietuvą. „Geriau dirbti sau, – buvo visiškai įsitikinęs Tadas. – Nieko nėra geriau, kai esi pats sau viršininkas. O svetimoje šalyje vis tiek esi tik emigrantas.“
Lietuvoje jauna pora susituokė. Čia jų jau laukė ir savas būstas. Senelis Tadui paliko didžiulį mūrinį namą. Reikėjo jį tik atnaujinti, paremontuoti. Tam galėjo panaudoti užsienyje uždirbtus ir sutaupytus pinigus. Užsienyje uždirbtais pinigais ūkininkauti pradėjęs Tadas galėjo šiek tiek prisidėti ir prie ūkio technikos atnaujinimo.
Gyvenimas įsibėgėjo. „Kai grįžome iš užsienio, ūkininkavimas Lietuvoje buvo patrauklesnis, – svarsto Tadas. – Dabar sąlygos vis sunkinamos. Didėja mokesčiai. Brangsta kuras, trąšos. O produkcija – pinga. Atsisakėme pieno ūkio. Bet galvijai – irgi ne aukso kasyklos. Moka tik po 2,40 euro už gyvo svorio kilogramą. Jeigu pasitaiko parduoti lenkams, gauni šiek tiek daugiau. Vis sudėtingesnis tampa pasėlių deklaravimas. Griežtėja reikalavimai.
Guodžia tik tai, kad gyvename savo gimtinėje, tarp savų žmonių, kad mūsų gyvenvietė jaunėja ir klesti.“
