Užburta smilgų grožio

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.
Raimondai Kiminaitei kiekvienas sodas – galvosūkis ir atradimo džiaugsmas.
„Kūrėja, užburta smilgų grožio ir sužavėta geometrijos galimybių“, – taip save pristato šiaulietė Raimonda Kiminaitė. Jos sodai atrodo tarsi suverti Coliukės siūlais ir adatomis – lengvučiai, smulkučiai, sveria iki 100 gramų, o ploniausios smilgos būna iki 1 milimetro. Kiekvienas sodas kūrėjai – galvosūkis ir atradimo džiaugsmas.

Laimė smilgų glėbyje

Pomėgį R. Kiminaitė atrado dar mokykloje, penktoje klasėje, per darbų pamoką, kai suvėrė pirmąjį mažą reketuką. Užteko 45 minučių, kad aistra taip užvaldytų ir noras kurti neblėstų iki šios dienos – 25 metus.

„Man patinka nuolat ieškoti, – šypsosi sodų kūrėja. – Esu siuvėja, su sodais – nieko bendra. Nueinu į darbą, aštuonias valandas tą patį darau ir išeinu. O namuose prasideda kūryba. Sėdžiu darbe ir jau mintyse dėlioju, ką su kuo ir kaip versiu.“

Kūrybine medžiaga Raimonda pasirinko smilgas. „Rugys – ne mano šiaudas, – paaiškina. – Gal būtų prigijęs, bet kai mus mokė jau buvo rugsėjis, po rugiapjūtės, rugių nebėra. Ką daryti? Pievose žolė nepjauta, mama sako, einame, paieškosime. Viena žolė, kita, taip smilgutės ir atsirado pas mane.“

Rugys yra storesnis, su juo tokių smulkių sodų nesuversi, o jei suversi, sujungimas jau bus ne toks. Raimonda pernai vėrė sodą, kurio viename kampe turėjo susijungti 36 šiaudeliai – plonutės smilgos labai gražiai sutilpo.

„Mėgstu eksperimentuoti, o tam smilgos labai tinka. Viską galima verti iš smilgų, ką tik vaizduotė leidžia. Mano sodų formos yra tradicinės, o išbaigti jie netradiciškai, sukuriant raštą. Daug sodų gimsta nuo klausimo mintyse: o kas būtų, jei būtų? Ir pabandau.“

Kūrybai Raimonda naudoja dvi smilgų rūšis. Smilgos turi blizgėti, būti tvirtos, tinkamos spalvos, nelūžinėti. Šiek tiek smilgų augina namuose, bet daugumą susirenka pievose. Jau vasaros pradžioje sako imanti šaudyti akimis: ar jau galima skinti?

Dažniausiai smilgas pradeda rinkti antroje birželio pusėje – laikas priklauso nuo metų. Pernai skinti smilgas baigė tik rugpjūčio pabaigoje.

Vaikščioti po pievas – vienas iš malonumų. Tad vasarą feisbuke parašė: „Kartais, kad pasijusčiau laiminga, man reikia tiek nedaug – tik glėbio smilgų. Tačiau kiek daug telpa į tą glėbį! Tai saulės šviesa, dangaus platybė, apylinkių grožis, pievų kvapas, vėjo šiurenamos smilgos… O kur dar nuostabi kompanija ir bendravimo malonumas. Ir dar tas nepakartojamas jausmas, kai vežuosi namo… bagažinę smilgų.“

Pats neįdomiausias darbas – paruošti smilgas. Tam reikia ir žinių, ir kantrybės, ir laiko. Pirmiausia smilgos sudžiovinamos, tada valomos, rūšiuojamos. Suskaičiavo: dabar namie turi septynias dėžutes, kuriose smilgos surūšiuotos pagal storumą. Smilgos gali stovėti daug metų, tik, bėgant laikui, po truputėlį tamsėja.

Smilgų dažyti nereikia – pievose galima susirinkti spalvingą paletę.

Siūlą sodams verti naudoja patį ploniausią, kokį rado Šiauliuose audinių parduotuvėje. Jei sodas gerai suvertas, jungimų, paties siūlo beveik nesimato. Kitos vėrėjos veria viengubu siūlu, Raimonda – dvigubu, tai jos vėrimo technika. Adatą naudoja taip pat pačią ploniausią, kokią tik rado.

Nuo ko sodas prasideda? „Nuo reketuko, – rodo formą Raimonda. – Jei mokėsite suverti reketuką, paskui jau fantazijos dalykas. Kita forma – rutuliukas.“

Raimondai labiausiai patinka visos erdvinės, tūrinės formos. Anksčiau verdavo „iš minčių“, dabar, kadangi sodai sudėtingėja, kartais piešia schemas, nes reikia apskaičiuoti aukščius.

„Kiekvienas sodas – tai galvosūkis ir atradimo džiaugsmas. Kiekvienas tarsi pasakoja savą istoriją. Apie besisukančius pasaulius ir mus, tokius mažus, keliaujančius pasauliuose. Randančius kažką nauja, nepatirta. Tačiau visuomet grįžtančius į savus namus. Ten, kur šilta, gera ir jauku.“

Visi didesnieji Raimondos suverti sodai yra skirtingi. „Kam kartoti tą patį? Kadangi tai – mano laisvalaikis, galiu sau leisti antro tokio nekartoti.“

Ypač geri metai

„Sodo rišimas – atsipalaidavimas. Jei neturiu nuotaikos, kažkas ne taip, prie sodų galiu neiti. Tikrai ne taip kažką suversiu, ne su tuo sujungsiu, ką nors sulaužysiu. Net nesiartinu, nes tikrai bus blogai. Sodai jaučia, turi nematomos galios, sodui persiduoda nuotaika. Aš, būdama laiminga, rami, sodus veriu. Jei būtų kita nuotaika, tai sodas pyktį primintų. O sodas turi skleisti šviesą, o ne pyktį spinduliuoti.“

Praėję metai Raimondai buvo ypač geri – kūrybingi, darbingi. Anksčiau per metus suverdavo iki dešimties sodų, pernai – per dvidešimt. O dar kiek dalyvauta, eita, dalytasi žiniomis!

Pirmą kartą organizavo grupinius ir individualius mokymus – ir mažiausiems, ir vyriausiems. Pirmą kartą buvo pakviesta dalyvauti didelės įmonės renginyje.

„Supratau, jog galiu padaryti tai, apie ką anksčiau net negalvojau. Ar maniau, kad tai “ne man”. Bet kodėl gi? Aš galiu! Reikia tik pasiryžimo ir tikėjimo savimi. Aišku, ne viskas visuomet pavyko taip, kaip tikėjausi. Bet pavyko!“

Raimondai labai patinka pats kūrybinis procesas, o pradėjusi vesti mokymus suprato: patinka ir bendrauti! Ne tik papasakoti, bet ir pajausti atgalinį ryšį. Mokymus rengia savo namuose. Pavėsinė nedidelė, tad grupėje nebūna daug žmonių. Džiaugiasi, kad jau turi pasekėjų, susižavėjusių vėrimu, gauna sukurtų darbų nuotraukų. Mokinius visada skatina jai rašyti, klausti, parodyti rezultatus.

Kūrėja atkreipė dėmesį, kad žmonės nori mokytis verti iš šiaudų, sodai populiarėja. O prieš Kalėdas itin nudžiugino atskriejusi žinia, kad šiaudinių sodų tradicija įrašyta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Nors Raimondos aistra – subtiliosios smilgos, pernai kūrė ir didžiulius plastikinių šiaudelių sodus, kurie net pro namų duris nebūtų tilpę – teko persėsti į stoginę. Šie sodai buvo skirti Šiaulių kultūros centro scenai, kurioje vyko kolektyvų „Kalatinis“ ir „Vajaunas“ jubiliejiniai koncertai. Scenoje įvairiomis spalvomis sodus „nudažė“ apšvietimas.

Raimondos sodai sukasi Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčioje. Pernai sodas “Ne/Matoma” papildė šiaudinių sodų kolekciją Lietuvos nacionaliniame muziejuje – perduotas nuolat saugoti.

„Šiuo sodu norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad sodas – kaip gyvenimas. Su visais pagrindiniais keliais ir klystkeliais. Visa tai sudaro gyvenimo visumą. Reikia matyti ne tik tai, kas ryšku ir lengvai pastebima, bet įžiūrėti ir tai, kas slepiasi giliau. Dėl šios priežasties sodą pavadinau “Ne/Matoma”.“

Ypatingo grožio sodą, kuriame jungėsi kampai ir lenktos linijos, pernai Raimonda dovanojo renginiui „Sodo rėda. Šiaudinių sodų mugė – parama Ukrainai“.

2022 metais keturios Valstybinio Šiaulių dramos teatro kalėdinės eglutės buvo papuoštos R. Kiminaitės ir Laimos Rudžionienės tradiciniais šiaudiniais žaisliukais. Šioms šventėms Raimonda puošė eglutę Rėkyvos savarankiško gyvenimo namuose.

Savo namuose Kalėdų eglę Raimonda puošė šiaudiniais žaisliukais, šiaudinėmis girliandomis. Šiluma, šviesa, jaukumas – šiaudas labai gražiai atspindi šviesą.

Sodus išsaugo nuotraukose

Sodai Raimondą traukia savo tikslumu ir daugiabriauniškumu. „Žiūriu į tą patį vieną sodą, o jis vis keičiasi. Sužiba vis kitos briaunos. Pasimato nauji kampai. Naujos erdvės. Ir vis tiek jis nuostabiai paprastas, bet įvairus. Lyg žmogus su savo kaukėmis. Vienas rodome šeimai, kitas – draugams, dar kitokias – darbo aplinkoje, o kur nepažįstamieji ar visas likęs pasaulis. Tačiau visumoje tai mes. Žmonės. Su visomis savo dalelėmis sudarantys nedalomą visumą. Džiaukimės visais savais kampais ir atspindžiais!“ – savo mintis feisbuke metų pabaigoje užrašė Raimonda.

Kūrėja nusišypso: tikite ar ne, bet sakoma, kad sodas valo namus, neša laimę. Yra prietaras, kad sodas visą laiką turi suktis, kuo jis greičiau sukasi, tuo namai laimingesni. Bet, jei kažkam įėjus į namus, sodas sustojo, vadinasi, atėjo blogas žmogus.

Anksčiau sodas būdavo kabinamas virš stalo, kur renkasi visa šeima. Jei virš stalo sukasi sodas, namai turtingi, o kuo sodas gausiau papuoštas, tuo namai turtingesni.

R. Kiminaitė dažniausiai tik pasidžiaugia suvertu sodu ir jis iškeliauja į kitus namus. Ar sunku atsisveikinti?

„Su vienais lengviau, su kitais sunkiau. Skaudžiausia, kad sodas iškeliauja iškart, kai tik suveri ir nespėji pasidžiaugti.“

Sodai išlieka nuotraukose – kad juos įamžintų, Raimondai teko išmokti ir fotografuoti. Sodą nufotografuoti, įsitikino, nelengva, nes jis nuolat sukasi, reikia pagauti akimirką, kad atsiskleistų visas grožis, tad kartais užtrunka ir valandą. Bet taip išsaugo prisiminimus. Nuotraukas kelia į feisbuką, namuose turi bylą, kurioje pasižymi sodo sukūrimo metus, nusipiešia schemas.

Nuo vieno džiaugsmo iki kito

Šių metų Raimondos planai jau sudėlioti iki pat rugsėjo mėnesio. Laiką planuoja taip, kad nepersidirbtų ir neperdegtų, nenori, kad sodai taptų darbu. Tai – kūryba, kurios neįjungsi ir neišjungsi, įkvėpimas yra arba nėra.

„Būna dienų, kai suveriu sodą, kuriuo labai džiaugiuosi, iš laimės šokinėju. Bet paskui turi kažkiek laiko praeiti, kol susikaupiu kitam sodui. Negaliu iškart pulti prie kito, turiu išgyventi tą džiaugsmą, o tik tada imtis kito džiaugsmo. Džiaugiuosi radusi tokį pomėgį. Dar labai mėgstu knygas skaityti, jei ne sodai, ko gero, tada knygas be proto skaityčiau.“

Šiauliuose savo darbus sodų kūrėja yra pristačiusi keliose parodose. Dalyvauja tradicinėje tautodailės parodoje, jai kasmet sąžiningai ruošiasi. Pernai vienas jos kurtas sodas buvo atrinktas į Respublikinę liaudies meno parodą, kuri bus skirta šimtmečio Dainų šventei. Pavasarį vėl dalyvaus Šiaulių apskrities tautodailininkų parodoje Radviliškyje.

„Smagu ir įvertinimai, ir palaikymas, ir galų gale, kad sodus parodau kažkam kitam, ne tik namuose pati viena pasidžiaugiu. Koks džiaugsmas, kai vienas džiaugiesi“, – šypsosi sodų kūrėja.

Raimonda negaili patarimų. Jeigu sodas krenta, jokiu būdu nereikia gaudyti, nors refleksas ir suveikia. Sodas greičiausiai nukritęs liks sveikas, o gaudant bus suspaustas rankomis ir pažeistas.

Jei sodas apdulka, pakanka išnešti po lietumi arba perlieti silpnu dušu – tik kad vanduo būtų minkštesnis.

„Yra prietaras, kad sodas laimę neša, nes anksčiau jį vadino voru. Voras yra deivės Laimos augintinis, kuris taip pat neša laimę. Jei sode apsigyvena voras, namai ypač laimingi. Nežudykite voriukų soduose! Sodo negalima išmesti – juk sodas neša laimę, o savo laimės nemetame. Sodą reikia sudeginti. Tik nestovėkite arti, nes nuo šiaudo ugnis šoka aukštai.“

Anksčiau, sako Raimonda, sodai namuose būdavo keičiami kas metus, dažniausiai prieš Kalėdas.

Ir dabar gyva tradicija sodus dovanoti vestuvių, krikštynų proga. Sakoma, kad krikštynų sodas turi būti mažas, nesudėtingas, kad gyvenimas būtų lengvas. O vestuvių sodas turi būti didelis, sudėtingas, dvigubo vėrimo, nes laimė jau dviese kuriama – kad būtų kuo ilgesnis ir turtingesnis gyvenimas.

Sodui namuose reikia vietos, bet kur nepakabinsi – kad ir galva nekliūtų, ir augintiniams nerūpėtų, nes katinams sodai irgi labai patinka.

Raimonda mažus sodus pasikabina po veidrodėliu mašinoje. Juokauja: jei kur pamatysite mašiną su mažu soduku, vadinasi, ši mašina jos.

„Pasikliaukite fantazija ir kurkite, drąsiau, pirmyn. Nebijokite ir visą laiką bandykite!“ – ragina R. Kiminaitė.