Tylos skambėjimas

Tylos skambėjimas

Ty­los skam­bė­ji­mas

Kel­mės ra­jo­no Ty­tu­vė­nų gim­na­zi­jos dai­lės mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė, pa­veiks­lų, at­vi­ru­kų, su­ve­ny­rų ir sce­nog­ra­fi­jos kū­rė­ja, kny­gų iliust­ra­to­rė ir vers­li­nin­kė Dan­guo­lė Žu­kaus­kie­nė, bai­gu­si Dai­lės ins­ti­tu­tą, į gim­ti­nę grį­žo ap­lin­ki­niais ke­liais – pa­dir­bė­ju­si Ro­kiš­ky­je.

Jau­nys­tė­je nei pro­vin­ci­jo­je no­rė­ju­si gy­ven­ti, nei mo­ky­to­ja dirb­ti me­ni­nin­kė da­bar, kai ap­ri­mo am­bi­ci­jos ir su­ma­žė­jo mak­si­ma­liz­mas, sa­ko, jog Ty­tu­vė­nuo­se gy­ven­ti ra­mu. Čia pui­ki erd­vė kū­ry­bai. Čia skam­ba žie­mos ty­la.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Nesp­jauk į van­de­nį...

Pa­tar­lę „Nesp­jauk į van­de­nį, nes ga­li tek­ti jį iš­ger­ti“ Dan­guo­lė Žu­kaus­kie­nė pri­si­me­na be­veik kas­dien ei­da­ma į mo­kyk­lą.

„Nie­ka­da ne­bū­siu mo­ky­to­ja“, – nu­spren­dė dar pa­ti bū­da­ma mo­ki­ne, nes jos my­li­miau­sią ir ge­riau­sią mo­ky­to­ją la­bai įskau­di­no iš­dy­kę mo­ki­niai.

Ta­čiau jau 26 me­tai ji dir­ba mo­ky­to­ja Ty­tu­vė­nų gim­na­zi­jo­je ir gim­na­zi­jos Me­no sky­riu­je. Ir ge­rai se­ka­si. Po­niai Dan­guo­lei su­teik­ta mo­ky­to­jos me­to­di­nin­kės kva­li­fi­ka­ci­ja. Nors pir­mo­sio­mis dar­bo die­no­mis sie­lą bu­vo už­val­džiu­si bai­mė: „Ar su­pra­siu, ką pie­ši­niu no­ri pa­sa­ky­ti vai­kas? Ar mo­kė­siu jį pa­tai­sy­ti?“

Ne­bū­tų nė pa­gal­vo­ju­si, kad ko­re­guo­ti vai­kų pie­ši­nius ga­li bū­ti sma­gu. Kad at­si­ras tas po­jū­tis, ku­ris pie­ši­nys ga­li bū­ti sva­riau­sias kon­kur­se. Kad dai­le su­si­ža­vės ir mo­ky­to­jos ke­lią kar­tos jos mo­ki­niai... Ir kad ji pa­ti ga­lės rea­li­zuo­ti sa­vo su­ma­ny­mus.

„Ki­tas ma­no spjū­vis į van­de­nį bu­vo žo­džiai: "Nie­kuo­met ne­gy­ven­siu Ty­tu­vė­nuo­se. Ką čia veik­ti?“, – prisimena me­ni­nin­kė, anuo­me­ti­nia­me Dai­lės ins­ti­tu­te įgi­ju­si in­ter­je­ro ir įren­gi­nių di­zai­no spe­cia­ly­bę.

Į Dai­lės ins­ti­tu­tą, kur priim­da­vo tik po ke­lis stu­den­tus ir bū­da­vo la­bai di­de­li kon­kur­sai, įsto­jo ne iš kar­to. Te­ko lan­ky­ti pa­ren­gia­mą­jį kur­są, at­kak­liai ruoš­tis. Šis sie­kis tu­rė­jo bū­ti skir­tas did­mies­čio gy­ve­ni­mui, šur­mu­liui tarp ki­tų me­ni­nin­kų pa­ro­do­se.

Ta­čiau šian­dien šei­mą su ty­tu­vė­niš­kiu su­kū­ru­si mo­te­ris gy­ve­na ne­di­de­lia­me ku­ror­tą pri­me­nan­čia­me mies­te­ly­je. Į gy­ve­ni­mą jau iš­lei­do vai­kus. Ku­ria. Ska­ti­na kur­ti sa­vo mo­ki­nius.

Vos spė­ja su­ktis, nes yra rei­ka­lin­ga ir mo­kyk­lo­je, ir mies­te­lio žmo­nėms, duk­rai ir sū­nui, ren­gian­tiems sa­vus na­mus. Su­kū­rė ma­ke­tus. Di­zai­ne­rės ma­mos pa­ta­ri­mai čia la­bai ver­tin­gi. Kaip ra­cio­na­liau pa­nau­do­ti erd­vę. Kaip gud­riau ir pa­to­giau iš­dės­ty­ti bal­dus. Kaip juos pa­suk­ti. Kaip su­ma­niau su­dė­lio­ti daik­tus.

Va­ka­re, kai ap­rims­ta bui­ti­nio gy­ve­ni­mo šur­mu­lys, ga­li at­si­dė­ti kū­ry­bai. Dir­ba iki iš­nak­tų. Pe­lė­doms tai ne­sun­ku.

Ty­tu­vė­nus, ku­riuo­se gy­ve­no jos mo­čiu­tė ir dau­gy­bė ar­ti­mų gi­mi­nių, kur vai­kys­tė­je pra­lei­do ne vie­ną va­sa­rą, kur kas ant­ras ka­pas ka­pi­nė­se – gi­mi­nai­čio ar ge­ro pa­žįs­ta­mo, Dan­guo­lė tar­si at­ra­do iš nau­jo. Čia to­kia ra­my­bė ir ty­la. To­kia pui­ki au­ra kū­ry­bai. To­kia ge­ra ap­lin­ka su­si­kau­pi­mui.

„Pa­da­ryk iki ga­lo“

Šiuos žo­džius tar­si įsa­ky­mą Dan­guo­lė sau kar­to­ja kiek­vie­ną kar­tą im­da­ma­si nau­jo dar­bo. Taip mo­kė tė­vas, ku­ris mė­go kur­ti iš me­džio, bet drau­ge bu­vo ir di­de­lis pe­dan­tas. Ma­ma Liu­ci­na Na­cie­nė taip pat lin­ku­si kur­ti gro­žį: siu­vi­nė­ja pa­veiks­lus, pie­šia. Se­ne­lis bu­vo pui­kus meist­ras, mu­zi­kan­tas.

Kū­ry­bą ir griež­tą draus­mę su­de­rin­ti – ne­leng­va. Gal­būt to­dėl mo­te­ris už sa­vo idė­jų įgy­ven­di­ni­mą su­mo­ka aukš­čiau­sia kai­na. Mo­kyk­lą bai­gė be­veik pen­ke­tais. Ne­leng­vai sky­nė­si ke­lią į ins­ti­tu­tą. Ten mo­kė­si pui­kiai. Pas­ky­ri­mas į Ro­kiš­kio me­no dirb­tu­ves. Į Ty­tu­vė­nus pa­kvie­tė kur­ti Gė­rio ir gro­žio li­cė­jaus.

Ta­čiau ne­vaikš­to tarp įžy­my­bių. Gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mą ne­di­de­lia­me pro­vin­ci­jos mies­te.

„Ne­mo­ku sa­vęs pa­teik­ti. Bet man tai nė­ra svar­bu. Di­de­lė gar­bė ar di­de­li pi­ni­gai – di­de­lė ne­ra­my­bė. O man taip ge­ra ra­miai pa­bū­ti sa­vo na­muo­se. Pa­si­vaikš­čio­ti prie eže­ro. Lė­ki­mas ne­sus­to­jant – di­džiau­sia žmo­nių bė­da“, – aiš­ki­na mo­ky­to­ja sa­vo bū­ties de­ta­les.

Be to, sa­vas gy­ve­ni­mas jau tar­si ir nuė­jo į ant­rą­j pla­ną. Svar­biau­sia, kad įsi­kur­tų ir bū­tų lai­min­gi vai­kai. Duk­ra Mo­ni­ka, įgi­ju­si vo­kie­čių kal­bos ba­ka­lau­ro ir pa­vel­do­sau­gos ma­gist­ro dip­lo­mus bei gi­do pa­žy­mė­ji­mą, ne­pa­no­ro lik­ti did­mies­ty­je, nes kaip ir ma­ma ver­ti­na ra­my­bę. Sug­rį­žo į Ty­tu­vė­nus, dir­ba kul­tū­ros cent­re.

Sū­nus Mar­ty­nas stu­di­ja­vo ope­ri­nį dai­na­vi­mą. Dai­nuo­ja P. Bin­ge­lio vals­ty­bi­nia­me cho­re, ku­ria vaid­me­nis ope­ro­je, dės­to uni­ver­si­te­te ir vis dar ieš­ko tik­ro­jo sa­vo ke­lio.

„Rea­li­zuo­ti sa­vo ge­bė­ji­mus žmo­gus ga­li vi­sur, ne­prik­lau­so­mai nuo vie­tos, ku­rio­je gy­ve­na. Rei­kia tik lai­ko“, – sa­ko mo­ky­to­ja.

Ty­tu­vė­nuo­se ji rei­ka­lin­ga ne tik mo­ki­niams. Se­niū­ni­ja už­sa­kė su­kur­ti ka­lė­di­nių at­vi­ru­kų su Ty­tu­vė­nų vaiz­dais. No­rė­jo pa­siųs­ti už­sie­nio par­tne­riams, su ku­riais bend­rau­ja. Ty­tu­vė­niš­kiams pri­rei­kia ori­gi­na­lios do­va­nos. Krei­pia­si į po­nią Dan­guo­lę.

„Kar­tais už­su­ku pas ko­kį ty­tu­vė­niš­kį. Ir ran­du ten sa­vo pieš­tą pa­veiks­lą ar ki­tą dar­be­lį, apie ku­rį jau bu­vau pa­mir­šu­si“, – sa­ko me­ni­nin­kė.

Nors ne­mėgs­ta už­sa­ky­mų, bet tas no­ras pa­da­ry­ti vis­ką iki ga­lo stu­mia į prie­kį. Ty­tu­vė­nuo­se pa­si­tai­kė pro­gų iš­ban­dy­ti sa­ve vi­so­se sri­ty­se. D. Žu­kaus­kie­nė iliust­ra­vo V. Kal­vai­čio kny­gą „Striu­kos pa­sa­kė­čios“. Tai su­tei­kė daug džiaugs­mo. Su­kū­rė ke­le­tą sce­nog­ra­fi­jų šven­tėms. Nu­ta­pė dau­gy­bę pa­veiks­lų, su­kū­rė at­vi­ru­kų. Pas­ta­ruo­ju me­tu pa­ju­to po­trau­kį rank­dar­biams.

Prieš 25 me­tus mo­te­ris su­kū­rė ir sa­vo vers­lą. Ty­tu­vė­nuo­se at­si­ra­do me­no dir­bi­nių ir su­ve­ny­rų par­duo­tu­vė „Do­va­nė­lė“. Jo­je šei­mi­nin­ka­vo Dan­guo­lės ma­ma, pa­skui – vy­ras. Par­duo­tu­vė gy­vuo­ja iki šiol. Bet dar­bo vi­suo­met kliū­da­vo ir jai pa­čiai.

Ras­ti ta­len­tą su Die­vo do­va­na

– Jūs įkū­rė­te dai­lės stu­di­ją „Pa­le­tė“. Ar šian­die­ni­nia­me tech­no­lo­gi­jų ir sku­bė­ji­mo am­žiu­je vai­kus dar do­mi­na me­nas?

– Šian­die­ni­niai vai­kai gy­ve­na per­tek­liu­je. Tas per­tek­lius žu­do no­rą kur nors da­ly­vau­ti, da­ry­ti tai, kas pa­rei­ka­lau­ja dau­giau pa­stan­gų.

Pa­vyz­džiui, aš pa­ti vai­kys­tė­je la­bai no­rė­jau mo­ky­tis dai­lės. Ta­čiau Kel­mė­je tuo me­tu me­no mo­kyk­lo­je dai­lės sky­riaus ne­bu­vo. Į Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­lą tė­vai neiš­lei­do. Vis­ką, kas įma­no­ma, ga­vau iš vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je dai­lę dės­čiu­sios mo­ky­to­jos Ire­nos Sa­bai­tie­nės.

Ma­no mo­ki­niai tu­ri dau­gy­bę pa­si­rin­ki­mų. To­dėl, kai į stu­di­ją ar į pa­mo­kas Me­no sky­riu­je atei­na vai­kas tu­rin­tis Die­vo do­va­ną, la­bai sma­gu. Ypač, jei­gu mo­ki­nys ta­ve iš­girs­ta, prii­ma pa­ta­ri­mus.

Jau­ni­mas šian­dien vi­sur sku­ba. Ne­su­si­kau­pia. Dau­ge­lį da­ly­kų mėgs­ta da­ry­ti at­mes­ti­nai. To­dėl lai­mė­ji­mas kon­kur­se – di­de­lė per­ga­lė.

Stu­di­ja „Pa­le­tė“ – me­nui ga­biems vai­kams ga­li­my­bė pa­si­to­bu­lin­ti. Juk dai­lei ski­ria­ma tik vie­na sa­vai­ti­nė pa­mo­ka. O jei­gu no­ri pa­ruoš­ti dar­bą kon­kur­sui, rei­kia dirb­ti pa­pil­do­mai. Bend­ro­jo la­vi­ni­mo kla­sė­se su­tin­ku ne­ma­žai mo­ki­nių, ku­rie ne­no­ri ir ne­mo­ka pieš­ti. Bet kai ku­riems iš jų įdo­mu me­no is­to­ri­ja. Gal­būt jie bus smal­sūs me­no var­to­to­jai.

Nes­lėp­siu, tarp mo­ki­nių ir jų tė­vų yra toks po­žiū­ris į ma­no dės­to­mą da­ly­ką: „Čia tik dai­lė...“ Ta­čiau yra mo­ki­nių, lai­kan­čių vals­ty­bi­nį dai­lės eg­za­mi­ną. Jie sto­ja į Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės fa­kul­te­tą, Dai­lės aka­de­mi­ją, stu­di­juo­ja di­zai­ną ar dai­lę už­sie­ny­je, ar­chi­tek­tū­rą, pa­si­ren­ka su me­nu su­si­ju­sias stu­di­jas ko­le­gi­jo­se.

– Jei­gu rei­kė­tų pa­kar­to­ti gy­ve­ni­mo ke­lią, ar iš nau­jo rink­tu­mė­tės Ty­tu­vė­nus?

– Sun­ku at­sa­ky­ti vie­na­reikš­miš­kai. Ne­su iš tų žmo­nių, ku­rie vi­suo­met vis­kuo pa­ten­kin­ti. Ta­čiau ma­tau daug mū­sų mies­te­lio pra­na­šu­mų prieš did­mies­čius. Žmo­nės čia ge­res­ni, šva­res­ni, są­ži­nin­ges­ni, tu­rin­tys ma­žiau ci­vi­li­za­ci­jos ydų ir iš­kry­pi­mų. Vi­sos blo­gy­bės iki mū­sų atei­na vė­liau.

Čia tu­riu ga­li­my­bę pa­ti už­siau­gin­ti šva­rias eko­lo­giš­kas dar­žo­ves, val­gy­ti svei­ką mais­tą.

Di­džiau­sia Ty­tu­vė­nų bė­da, kad čia ma­žai dar­bo vie­tų. Vers­lą su­kur­ti to­kia­me mies­te­ly­je su­dė­tin­ga. Ga­liau­siai ne kiek­vie­nas ir gi­męs bū­ti vers­li­nin­ku.

Anks­čiau tuoj pat nu­pirk­da­vo iš­tuš­tė­ju­sius na­mus ir bu­tus. Da­bar jie po ke­lerius me­tus sto­vi tuš­ti. Bet il­gai­niui at­si­ran­da žmo­nių, ku­rie įver­ti­na Ty­tu­vė­nų pri­va­lu­mus: ši­lą, eže­rus, va­sa­ros ma­lo­nu­mus ir žie­mos ra­my­bę.

Au­to­rės nuo­tr.

Ty­tu­vė­nų gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė Dan­guo­lė Žu­kaus­kie­nė sa­ko, jog dau­giau­sia lai­ko kū­ry­bo­je uži­ma mąs­ty­mas.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Sce­nog­ra­fi­ja Pa­dė­kos die­nai.

Ak­va­re­lė. Gim­tie­ji Ty­tu­vė­nai. Gė­lės.

Dan­guo­lės Žu­kaus­kie­nės su­kur­tu at­vi­ru­ku su Ka­lė­do­mis pa­svei­kin­ti ty­tu­vė­niš­kių už­sie­nio par­tne­riai.

Dan­guo­lės Žu­kaus­kie­nės pa­puoš­ti puo­de­liai daž­niau­sia už­sa­ko­mi kaip do­va­na ar­ti­mie­siems.