Naujausios
Tylos ieškotojas
Vienuolis brolis Pranciškus turi svajonę — MP3 grotuvą, kuris grotų tylą. Ieškodami tylos ir ramybės žmonės randa atokiame Baltriškių kaime (Zarasų rajonas) gyvenančius Tiberiados bendruomenės vienuolius.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pradžia — Belgijoje
Prieš 29-erius metus įsikūrusi bendruomenė yra pranciškonų atšaka. „Mūsų istorija prasidėjo nuo brolio Morkaus, gyvenusio Belgijoje pietuose, Lavaux-Sainte-Anne kaimelyje, — pasakoja 39-erių brolis Pranciškus. — Morkus, supratęs, kad Dievas kviečia jį sekti vienuoliškame gyvenime, savo sumanymą išdėstė vyskupui, kuris pritarė minčiai kurti bendruomenę. Vardas parinktas pagal Palestinoje esančio ežero pavadinimą — Tiberiada. Bendruomenės globėjai — šv. Pranciškus ir šv. Teresėlė.“
Penkerius metus brolis Morkus gyveno vienas: nors pas jį atvažiuodavo žmonių, bet nelikdavo. Šiandien bendruomenei priklauso dvidešimt brolių iš Belgijos, Prancūzijos, Latvijos ir Lietuvos. Jie įsikūrę Belgijoje, Lietuvoje ir Konge (Afrika).
Ieško ramybės ir bendravimo
— Kuo Jūsų bendruomenė traukia žmones, — klausėme brolio Pranciškaus.
— Mums žmonės visada atsako vienodai: „Ieškome ramybės“. Dar — tylos, bendravimo. Žmonėms labai svarbu, kad broliai būna kartu. Gali kartu melstis. Gyventi kaip šeimoje.
Stengiamės įsiminti vardus, parodyti, kad kiekvienas atvykęs yra svarbus. Mes suteikiame galimybę pusę valandos pagyventi vieniems — tyloje. Tada jie turi laiko išgirsti, kaip Dievas kalba tyloje.
Kas galėtų sukurti MP3 grotuvą, kuris groja tylą? Mūsų gyvenime yra tiek daug triukšmo! Bijome būti tyloje.
Atvykusieji į mūsų stovyklą, gali ne tik atrasti Dievą, stiprinti tikėjimą, bet ir kitaip bendrauti. Stovyklos pradžioje būna sunku visus susodinti prie bendro stalo. Kartu dirbti, kartu plauti indus — ne tik savo lėkštę. Vienas jaunuolis sakė: „Dabar žinau, kad plaunant indus yra tiek džiaugsmo!“
Atsimenu grupę iš Panevėžio: jie pradėjo valgyti kiekvienas atskirai. Pasiteiravau, kas iš jų namie valgo kartu. Nė vienas. Kas grįžta iš darbo, kas — iš mokyklos. Ir — prie televizoriaus.
Sėsti su šeima prie stalo yra didelė vertybė. Parodyti dėmesį savo artimui, kalbėti ir klausyti.
Mes nebadaujame
— Žmonės nerimauja dėl rytdienos: brangsta šildymas, elektra, maistas. O dar — kalbos apie krizę. Ar vienuoliams tai svarbu?
— Ar Lietuvoje — badas? Yra žmonių, kurie gyvena sunkiau, bet jie turi ką valgyti. Nuvažiuotumėte į Afriką... Būna, kad norime per daug. Kartais reikia išjungti televizorių ar radiją, ir ramiai gyventi.
— Ar Jūs kada nors supykstate?
— Aišku! Vienas brolis visada blogai uždaro duris (juokiasi). Gyvenant kartu, yra daugybė niuansų. Bet reikia ugdyti kantrybę ir pagalvoti, ar verta prarasti savo ramybę.
Kiekvieną reikia priimti kaip pirmą kartą, kaip pirmą dieną. Ir atleisti. Vakarais mes kalbame atleidimo maldą. Kai saulė leidžiasi, nereikia palikti savo pykčio. Net jei kartais sunku atleisti. Meilei parodyti yra daug būdų — pavyzdžiui, gėlės. Svarbu lesiti suprasti, kad žmogus yra svarbiau nei tas žodis, kuris įžeidė.
Vietoje moters — Dievas
— Ar griežta Jūsų regula?
— Normali. Keliamės prieš šešias, iki aštuntos meldžiamės. Po pusryčių vieną valandą skaitome Bibliją. Po skaitymo imamės darbų. Vieni plušame darže, kiti — virtuvėje: viską darome patys. Vidurdienį — trumpa malda, pietūs, antrą valandą — rožinis, darbas, nuo penktos — šv. Mišios, dvasinis skaitinys, adoracija. Pusę aštuntos — vakarienė. Paskutinė malda — devintą valandą.
Jaunuoliai susitikimuose manęs klausia, kodėl tiek tau daug meldžiamės. Atsakau: „Kalbu su jumis, bet jūsų mintys nuklysta kitur. Taip ir su Dievu: mintys išsiblaško, o malda padeda grįžti prie Dievo“. Todėl meldžiamės septynis kartus per dieną.
Kartais sunku eiti melstis — norisi baigti pradėtą darbą. Bet, viską palikdamas, parodai, kad Dievui skiri pirmąją vietą. Darbą gali baigti vėliau.
Pirmadienis pas mus — Dykumos diena. Gyvename tuo pačiu ritmu, bet — po vieną. Vienas brolis daugiau laiko skiria skaitymui, kitas — darbams. Svarbu tą dieną gyventi tyloje, būti su Dievu, o paskui vėl atrasti savo bendruomenę. Tai — didelis džiaugsmas.
— Jūsų abitas — mėlynos spalvos. Kodėl?
— Baltus rūbus mums būtų sudėtinga dėvėti (juokiasi). Belgijoje gyvenome netoli miestelio, kur apsireiškė šv. Marija, o mėlyna — šv. Marijos spalva.
— Šiauliuose vedėte tikybos pamokas moksleiviams, Šiaulių universitete susitikote su studentais, pristatėte knygą „Pier Giorgio Frassati“. Ar dažnai vykstate į susitikimus kituose miestuose?
— Jei kas pakviečia — vykstame aplankyti. Reguliariai keliaujame po kaimus, mokyklas ir parapijas. Lankome šeimas.
Lapkričio 14 ir 15 dienomis vėl būsime Šiauliuose — šv. Ignaco bažnyčioje ir J. Janonio gimnazijoje. Didelis džiaugsmas bendrauti su mokiniais. Jaunimas klausia, domisi. Vienas vaikinas manęs šiandien klausė: „Nesuprantu, kaip galite gyventi be moterų?“
— Ir ką atsakėte?
— Nėra taip, kad mes buvome visada atsižadėję moterų ir jų nenorėjome. Bet Dievo meilė buvo stipriau. Kai norite sukurti šeimą, turite pasirinkti vieną meilę. Ji būna stipresnė — su išrinktuoju norite gyventi kartu. Taip ir su Dievu.
Įstojus į bendruomenę, reikia laukti septynerius metus iki amžinųjų įžadų. Yra laiko apmąstymams, ar tikrai pasirinktas teisingas kelias.
— Niekada nesigręžiojote atgal?
— Mačiau daug moterų, yra daug pagundų. Bet — nieko. Verta truputį save užmiršti ir atsiduoti Dievo meilei. Dievas yra labai dosnus.
Aš negaliu gyventi šeimoje. Bet Dievas daug duoda per bendruomenę, maldą, susitikimus. Juk aš niekada negalėjau tiek daug važinėti, kiek dabar.
Mokėsi pjauti žolę
— Kodėl bendruomenė pasirinko Lietuvą?
— 1991 metais brolis Juozapas kongrese Paryžiuje susipažino su lietuvių delegacija. Tais pačiais metais jis atvyko į Lietuvą — ateitininkų stovyklą. Tų pačių metų rudenį trys broliai Lietuvoje susitiko su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, kuris kvietė brolius įsikurti Lietuvoje. Po kelerių metų laikini vizitai peraugo į Zarasų rajone, Baltriškėse įsikūrusią bendruomenę.
— Kuo ypatinga vieta, kurioje įsikūrėte?
— Ji mums buvo kaip Dievo dovana. Kai atsikėlėme, kaime gyveno aštuoni gyventojai ir stovėjo didelė bažnyčia su šv. Pranciškaus — mūsų globėjo — paveikslu.
Kūrėmės tuščiame name ir buvusiame kolūkio pastate: neturėjome nei stalų, nei suolų.
Pasibaigus vasarai, kaip gandrai, išskrisdavome į Belgiją. Prieš išvažiuodami ant langų užkaldavome senas lentas, automobilį paslėpdavome garaže po šieno. O pavasarį vėl grįždavome.
Prisimenu, kaip kaimynas Antanas mokė pjauti žolę. Jis parodė, kaip laikyti dalgį, ir ragino kiekvieną brolį pabandyti. Šį judesį rodė kartu su broliu — tai buvo kaip šokio žingsnis, kaip valsas.
Nuo 2001 metų keturiese visam laikui įsikūrėme Baltriškėse. Mokėmės kalbėti lietuviškai.
Dabar mūsų gyvenimo sąlygos labai pagerėjo, statybos baigėsi. Bet visko nutinka: šiemet šernai nukniso pasodintas bulves. Bet bulvių dovanojo tikintieji. Ko gero, privežė daugiau nei būtų užaugę.
Džiugu, kad žmonės pas mus atvyksta ir žiemą. Pastebiu didelį skirtumą tarp miesto ir kaimo žmonių. Kaime priima šilčiau, žmonės atviresni. Prieiti prie miestiečio reikia daugiau laiko.
citata: Nuvažiuotumėte į Afriką... Būna, kad norime per daug. Kartais reikia išjungti televizorių ar radiją, ir ramiai gyventi.
KALBA: Brolis Pranciškus bendrauja lietuviškai — kalbos pradėjo mokytis apsigyvenęs Lietuvoje.
MALDA: Vienuoliai gieda pritardami gitara: „Norime parodyti, kad malda yra gyva, kad nenuobodu bendrauti su Dievu“.
Jono TAMULIO nuotr.