Tvirtėjantys žingsniai ant lietuviškos žemės

Asmeninė nuotr.
Jolita ir Donatas Bandžiukai tvirtai prisirišo prie žemės matintojos.
Būtent taip būtų galima pavadinti Kelmės rajone, Šedbarų kaime, gyenančių Jolitos ir Donato Bandžiukų 25 ūkininkavimo metus.
Ūkelį pradėję kurti nuo dvidešimties hektarų, šiandien Bandžiukai gali didžiuotis ne pačiu didžiausiu, bet tvirtu 260 hektarų augalininkystės ūkiu, iš kurio pragyvena patys ir padeda įsikurti vaikams.

Augino vaikus ir ūkį

Jolita ir Donatas Bandžiukai dar prisimena savo vestuves Tytuvėnų profesinio rengimo centro salėje. Devyniolikmetis žemės ūkio techniko mechaniko profesiją ką tik įgijęs Donatas ir namų ūkio ekonomiką dar tebestudijuojanti Jolita.

O šiandien jau suaugę jų vaikai. Labai greit prabėgo ketvirtis amžiaus. Neveltui sakoma, kad anksti kėlęs ir anksti vedęs nesigailėsi.

Du didelių pretenzijų gyvenimui neturintys kaimo vaikai sulipdė tvirtą šeimą, imdami pavyzdį iš savo tėvų, semdamiesi išminties iš praktiškų kaimo šviesuolių ir mokydamiesi kantrybės iš žemės.

Donato tėtis, ardantis kolūkiui, už pajus buvo nupirkęs mechanines dirbtuves. Dirbtuvių administracinėse patalpose jauna šeima įsirengė jaukų būstą, kuriame gyvena iki šiol.

Dar paauglystėje kaip geriausiam jaunajam rajono artojui išgarsėjusiam Donatui buvo aiški tolesnė veikla – kurs savo ūkį. Beje, kaip puikus artojas Donatas garsėja iki šiol. Ne tik rajone neaplenkiamas, bet ir respublikinėse artojų varžybose yra pelnęs anrąją ir trečiąją vietas. Pirmai pradžiai Bandžiukai apsėjo dvidešimt hektarų. Mechaninių dirbtuvių garažiukuose laikė močiutės padovanotą telyčią ir paršelių.

Kiek paūkininkavus gimė dukra Gabrielė. Po kelerių metų – dvyniai Rokas ir Lukas.

Augino vaikus. O kartu augino ir ūkį. Iš vienos paramos pirko kombainą, iš kitos – sėjamąją ir skutiką.

Patikėję, jog jauna šeima neapvils nei senųjų ūkininkų, nei žemės, savo valdas Donatui perleido ir tėvai.

Šiandien jaunieji, beje, jau ir seneliais tapę Bandžiukai dirba 260 hektarų žemės. Visa ji aplink namus. Labiausiai nutolęs sklypas – tik už poros kilometrų.

Tai nėra pats stambiausias ūkis rajone. Bet iš tokio jau galima gyventi pasiturimai. 2012 ir 2014 metais Bandžiukų ūkis Kelmės rajone organizuojamame „Metų ūkio“ konkurse pelnė trečiąsias vietas.

Pamatai dar tebelaukia namo

Prieš dirbtuves, kuriose po vienu stogu visas Bandžiukų turtas – ir būstas, ir dirbtuvės, ir sandėliai, jau keleri metai iš žemės kyšo išlieti pamatai. Ūkininkai buvo užsimoję statyti namą. Bet realybė pakoregavo planus. Teko imti paskolą traktoriui. Paskolą jau baigia išmokėti. Bet neseniai teko skolintis dar šimtą tūkstančių.

Dvyniai Rokas ir Lukas studijuoja Kaune. Nupirko kotedžą, kad sūnūs turėtų kur gyventi. „Buto nuoma – šeši šimtai eurų, – savo sprendimą komentuoja Donatas. – Bankui už paskolą ir palūkanas reikia mokėti mažiau. Ir vaikai gyvena patogiai, savo namuose. Aš gyvenu garažuose, tegu bent vaikai gyvena tikruose namuose. Per trejus metus paskolą tikiuosi grąžinti.“

Bandžiukai vaikais pasirūpina ne todėl, kad norėtų juos lepinti. Nuo mažens visus tris spaudė prie darbo. Jie žino ne tik duonos skonį, bet ir jos kainą.

Rokas studijuoja matematiką. Jau nuo pirmo kurso dirba mokytoju privačioje mokykloje ir korepetitoriumi.

Lukas studijuoja informatiką. Jis – pačios rankos tėvų ūkyje. Puikiai valdo techniką. Aparia visą žemę. Padeda per sėją ir javapjūtę.

O namą Jolita ir Donatas būtinai statys. Gal pradės jau ir šiais metais, baigę grąžinti paskolą už traktorių.

Kol vaikai buvo maži, visi jie išsiteko viename kambaryje, kur buvo pristatyta daug lovų. Dabar suaugę. Nori privatumo. Dukra jau parvažiuoja su antrąja puse ir savo atžalą tėvams pasidžiaugti atveža. Taigi, naujo namo būtinai reikia.

Žemdirbiui ir žiema kelia rūpesčių

Augalininkystės ūkį turintys Bandžiukai žiemą, regis, turėtų ilsėtis. Žiemkenčiai seniausiai pasėti. 60 hektarų rapso ir 170 hektarų kviečių. Belieka laukti pavasario darbymečio. Tačiau rūpesčio ir žiemą nestinga. Permainingi orai nėra gerai pasėliams. Kol buvo pašalę, o žemė apdengta storu sniego apklotu, žieminiai rapsai ir kviečiai išsilaikė gerai. Dabar sniegą nuleido. Laukuose telkšo balos. Rapsui jos ypatingai nepatinka. Dabar pranašauja šalčius, o sniego – mažoka. Žiemkenčiai gali apledėti ir nušalti. Pernai gegužės mėnesį nušalo ūkininko jau net patręštas žieminis rapsas. 20 hektarų turėjo atsėti vasariniais kviečiais.

Pasimokęs iš klaidų, ūkininkas pernai rudenį pasėlius apdraudė.

Dar neparduota ir nemaža dalis kviečių derliaus. O kainos mažėja. „Patys brangiausi kviečiai buvo per kūlimą. Už antros klasės grūdų toną mokėjo po 350 eurų. Dabar nemoka nė trijų šimtų“, – apgailestauja Donatas.

Vasarą nesuskubo parduoti. Pirmiausia norėjo grūdais atsiskaityti už trąšas ir chemikalus. Skystos trąšos pabrango daugiau kaip keturis kartus. Tona, kainavusi 170 eurų, dabar kainuoja 800. Ja patręšti įmanoma tik 4 hektarus pasėlių. Vien už trąšas Bandžiukams teko atiduoti grūdų už šimtą tūkstančių eurų.

Pabrango ir augalų apsaugos priemonės. Beveik dvigubai didesnės dyzelino kainos.

Ūkininkas džiaugiasi, kad bent rapsą pelningai pardavė rudenį. Už toną gavo po 600 eurų. Pardavė ir visą pupų derlių. O grūdai kol kas saugomi. Gal pavasariop kainos pakils?

Į ūkį investuota daug jėgų, energijos ir lėšų. Bet žiūrėk, ir vėl ko nors būtinai reikia. Mintija apie galingesnį kombainą. Bet valdose daug mažų laukelių. Ar didelis kombainas ten įvažiuos?

Norėtųsi ir geresnių sandėlių. Bet gal pirmiau pasatatyti namą? Investicijoms galo nėra. Bet Jolita ir Donatas – optimistai. Džiaugiasi tuo, ką turi, myli žemę, brangina ir vertina jos duodamą naudą.