Naujausios
Ištrauka iš rašomos knygos kodiniu pavadinimu „Rakalio miestas: Šiaulių marginalijos“
1940 metų sausį Šiauliuose susidarė tokia padėtis, kad nė už didžiausius pinigus negausi malkų: visi privatūs malkų sandėliai tušti, o turguje dėl vežimėlio kuro vyksta stačiai dramatiškos scenos: už glėbį malkų, kurios anksčiau kaštavo 4–5 Lt, dabar įsiūloma 15–20 Lt, bet ir tai gauna nusipirkti tik tas, kuris sugeba visus kitus „varžovus“ nugalėti... Kuro badą ypatingai jaučia miesto biednuomenė“, – pastebėta laikraštyje. (Įdomus mūsų momentas.–1940, saus. 7, 1 p.)
Sausio pradžioje šaltis šokdavo ir iki minus trisdešimties. Net turguose iš ūkininkų malkų nebuvo įmanoma nusipirkti, nes vyravo tiesiog aptiekoriškos – nežmoniškai didelės – kainos. Iš po nakties kai kur dingdavo tvoros ir netvarkingai numesti mediniai rakandai. Nuo šalčio ypač kentėjo vargingi žmonės.
Visažiniai laikraštininkai informavo, kad moterims liekną figūrą išlaikyti tapo nebeįmanoma, nes šilkines kojines pakeitė vilnonėmis, o vietoje skrybėlaičių jos dėvėjo „bašlykus“. Namuose ušaldavo vandentiekis, ant valdininkų stalų – rašalas, o vaikams prie metalo prilipdavo liežuviai.
Liūdna dūšioj.
Šiurpas ima –
Šaltis žmones
Bais kankina:
Zosė, Ancė
Ir Regina
Vyrų kelnes
Nešiot ima!
Taip laikraštyje šmaikštavo linksmų plaučių eiliuotojai.
Kelias dienas siautusi pūga užvertė miestą sniegu: ne tik nepravažiuosi, bet nepraeisi, todėl kelios dešimtys bedarbių gavo darbo. Mieste pasklido gandas, kad Savivaldybė už pašalpas reikalauja atidirbti, o žydams – šiaip dalina. Valdžia suskubo paneigti – nieko panašaus nevyksta. Po mėnesio, šalčiams nuslūgus, Miškų departamentas Šiauliuose pagaliau atidarė malkų sandėlį, bet nusipirkti buvo galima tik šlapią kurą ir tai ribotai.
Žiema dantis rodė ne tik Šiauliuose. „Momentas“ išspausdino nuotrauką, užfiksavusią kareivių kūnus, o iš prierašo skaitytojai sužinojo, kad „Suomijos rytų fronte randama ištisos krūvos mūšiuose žuvusių ir po to sušalusių – suledėjusių karių lavonų. Tie lavonai būna sudėti, kaip nuotrauka pavaizduoja, lyg malkų rietuvės „štabeliai.“ Šiurpoka, bet šiauliečiai, skaitydami, matyt, nelabai jaudinosi: kaip visuomet netikėjo, kad laikraščiai teisybę rašo, o kurie ir patikėjo, tačiau galvojo, kad jiems, lietuviams, taip atsitikti negali.
Žiema baigėsi netikėtai, jau kovo pradžioje staigiai atšilo, o sniegas virto upeliais. Pradėjo lyti, todėl beveik visi šaligatviai, gatvių susikirtimai ir kai kurie namai buvo apsemti. Ypač kentėjo apsileidėliai, kurie per speigmetį patingėjo nusikasti sniego, leido susidaryti ledo užtvaroms, todėl vanduo, neturėdamas kur nubėgti, sėmė kiemus ir namus.
Vienas Papievių g. gyventojas, kurio namas stovėjo didelėje dauboje, rytą nubudęs pamatė, kad jo lovą jau semia vanduo, plaukioja daiktai. Išbridęs laukan pamatė, kad namukas – sala vidury ežerėlio. Pagyžių g. krautuvininkui, nekreipusiam dėmesio į valdžios protokolus dėl nenukasto sniego, iš apsemtos krautuvės teko vilkti sušlapusius druskos, miltų ir cukraus maišus, nes vandens – iki pusės bufeto. Vienas Balaitės gatvės gyventojas nuo namų slenksčio iki sausumos plaukiojo valtele. Vanduo kilo, grasino visą Kalniuko lūšnyną nunešti į ežerą.
Didelis vanduo į miestą sugrįžo pirmosiomis balandžio dienomis. Šiltas pietų vėjas Šiauliams ir Šiaurės Lietuvai papylė dar kibirą vandens. Kovo pradžios lietus nesunaikino viso per žiemą suversto sniego, kuris, sparčiai tirpdamas, vėl apsėmė miesto gatves ir keliasdešimt pastatų. Senoliai kraipė galvos: to jie dar nebuvo matę – ir baiminosi netrukus pasirodysiančio antikristo.
Kai vanduo pakilo ik dviejų metrų, po vandeniu atsidūrė ištisi Šiaulių rajonai ne tik slėniuose, bet vakariniame miesto pakraštyje. Upeliai apsėmė Gubernijos stoties rampas ir jau veržėsi į elevatoriaus rūsius, iš kurių siurbliais buvo varomas lauk. Su vandens stichija kovojo ne tik ugniagesiai, bet ir 60 bedarbių.
Tvanas palietė ir daugelį apskrities vietų. Ypač Linkuvos valsčių. Išsiliejusi Mūša vandeny skandino keliolikos ūkininkų sodybas, o medinį tiltą, net 80 metrų ilgio, susigrūdę ledai kaip šapelį perlaužė ir gabalais išmėtė plačiai po apylinkes.
Žmonės, pergyvenę 40-ųjų metų speigą ir du potvynius, gal ir jautė, kad pasaulinis tvanas jau netoliese. Jo dar reikėjo palaukti.
Užgriuvo audra. Gegužės 25 dienos popietę į Šiaulius ir į miesto pakraščius pasipylė balandžio kiaušinių, o kai kur net vištos dydžio kruša. Ledais kirto beveik valandą, o aprimus po pusvalandžio gamtos siautulys vėl grįžo su dar didesniu trenksmu. Kaimuose aplink miestą ledai nudaužė pirmuosius medžių lapus. Laukuose buvę gyvuliai, daužomi ledų, nutraukė grandines ir nėrė į pakrūmes ir miškelius, o Vinkšnėnų kaimo piemenuką ledai apsvaigino taip stipriai, kad tik po kelių valandų vaikis atsipeikėjo. Negyvos krito varnos, šarkos ir vanagai. Vėtra pakėlė šiaudinius trobų stogus ir ištaškė laukuose.
Audra nurimo, žmonės skaičiavo nuostolius, o „Labai įdomaus momento“ pramanyti herojai Klemas su Padurka jau kalbėjosi apie artėjančios vasaros linksmybes.
– Pagelavoje ir Bubiuose pagyvėjo diplomatinė veikla. Visos daržinės ir kūtės išnuomotos. O kadangi šiemet daržinių nuomos kaina – dviguba, tadangi „vasarinių“ savininkų kišenės pritvinko, – Padurka informavo Klemą.
– Kas daugiau?
– Pilzeno bare įvyko aršios motorizuotų vienetų kautynės. Pradžioje priešui sekėsi ir jam pavyko subombarduoti strateginiai svarbų punktą – liustrą ir šešis vidutinio kalibro bokalus.
1939 metų rudenį Lenkija iš dviejų pusių jau buvo subombarduota, Šiaulius užplūdo pabėgėliai žydai.
Artėjo Antaninės. Miestas ruošėsi su trenksmu paminėti Tautos vado Antano Smetonos vardadienį. Visus šiaulietiškus konkurentus nugalėjęs laikraštis pranešė, kad birželio 12 d. savo Šefo, Jo Ekscelencijos Respublikos Prezidento Antano Smetonos vardinių proga, Skautų sąjungos Šiaulių Rajono skautų ir skaučių tuntai surengė minėjimą – laužą. Renginį aplankė visų įstaigų viršininkai bei aukštieji pareigūnai ir apie 10 000 šiauliečių. Vakare per 300 skautų ir skaučių, lydimi Aštuntojo pėstininkų pulko orkestro, atžygiavo į Parodos aikštę. Vyko minėjimas.
Laužui blėstant padėkota Šiaulių visuomenei, atėjusiai į mylimo Tautos Vado vardines. „ Minėjimas buvo transliuojamas per garsiakalbius, kas leido ir toliau esantiems nuo laužavietės sekti programą“, – rašė laikraštis.
Istorijos ratas sukosi dar sparčiau. Nepastebimai pasikeitė santvarka. Šventė keitė šventę. Smetonos portretus – Stalino ūsuota fizionomija.
Birželio 23 d. Klemas su Padurka laikraštyje traukė dainą apie buvusius „gerus“ laikus:
Ech, tai buvo
bent laikai,
kada valdė mus
„vadai“,
jųjų žmonos,
jų vaikai;
kada biedną
žmogeliuką
stumdė, vaikė
kaip teliuką.
Bet likimas
mėgsta juokus –
padaryti
fokus-mokus.
Vieną gražią,
puikią dieną
mes išgirdome
naujieną:
Tautos vairas
lūžo, trūko
ir į užsienį
išrūko!
Į Vokietiją pabėgo ir Saugumo policijos Šiaulių apygardos viršininkas Januškevičius su žmona ir Saugumo policijos agentūros vedėjas Pakulis. Rašoma, kad jie bėgo kaip stovi: palikę butus, drabužius, daiktus ir kitokias gėrybes.
„Tą dieną, kai Kauno radijas pranešė, kad SSSR kariuomenė peržengė Lietuvos sieną, šiauliečiuose, ypač aukštesniųjų valdininkų ir „tautos vado“ garbintojų tarpe, kilo didelis susijaudinimas. Iš trumpo pranešimo niekas negalėjo numatyti, kas bus toliau, todėl tą vakarą šimtai šiauliečių skambino į Kauną, teiraudamiesi, kas bus? Telefonininkės pasakoja, kad tos dienos popietę pasikalbėjimų su Kaunu buvo tiek daug, kad eilės reikdavo laukti kelias valandas“, – užfiksuota spaudos metraštyje.
Smetonai perbridus upelį visa Lietuvos spauda ( ir Šiaulių „Momentas“) paleido akmenis į buvusį Tautos vadą. Miesto laikraštis cituoja „Lietuvos aidą“: „Gėdingas buv. Respublikos Prezidento A. Smetonos pabėgimas iš savo krašto tokiu rimtu momentu parodo, kiek jam iš tikrųjų rūpėjo Lietuva. Visame krašte vykstąs pasipiktinimas ir Smetonos portretų daužymas aiškiai rodo, kaip mūsų kraštas įvertina tą gėdingą žygį.“
Tvanas tęsėsi, vanduo kilo vis aukščiau.
Birželio 30 d. nepailsiantis Šiaulių spaudos artojas pranešė, kad prieš tris dienas visos gatvės, vedančios į turgavietę, buvo užtvenktos didžiulių minių. Vilniaus gatvės viduriu išsirikiavę kolonomis traukė fabrikų ir dirbtuvių darbininkai bei tarnautojai, nešini Lietuvos Prezidento Justo Paleckio ir Sovietų Sąjungos vadų portretais. Buvo ir karikatūrų. Viena jų „Smetoną pavaizdavo kaip vorą, abiem rankom griebiantį pinigus ir sakantį: „Zosyt, su tuo auksu mums visur bus tėvynė.“
Kai radijas pranešė, kad A. Smetona pabėgo į užsienį, žmonės taip pasipiktino, kad ėmė plėšyti nuo sienų jo portretus ir čia pat juos naikino.
Šūkiai liejosi laisvai. Nukrito Smetonos retežiai. Per garsintuvus ir radiją į kiekvieno šiauliečio smegenis veržėsi ir į kepenis smogė oratorių strėlės. Atėjo galas smurtui ir kankinimams. Plojimus keitė garsūs valiavimai. Sovietizacija, netrukus peraugsianti į idiotizaciją, ieškojo kelių į kiekvieno piliečio širdį ir beldėsi į duris, dažniausiai – paryčiais.
Istorija tyli, todėl ir negaliu sakyti, ar tame visaliaudiniame šiauliečių mitinge dalyvavo Algirdas Julius Greimas – dar jaunas, bet jau intelektualas, o vėliau – pasaulinis semiotikas, bet po daugelio metų – 1989 metų spalį – žymusis lietuvis ir šiaulietis prisiminė pirmąjį tvano laikotarpį: „Šiaip jau nieko per tuos metus, nieko žymaus, nenuveikiau, išskyrus vieną gražią, didelį pasisekimą turėjusią prakalbą, kviečiančią piliečius balsuoti už Lietuvos prisijungimą prie Tarybų Sąjungos. Mat Aleksio Churgino, mano seno draugo iš Grenoblio laikų, buvau pamokintas ir pritaikiau keletą stilistinių naujo režimo priemonių: kiekviena kalba turi pasibaigti paminint draugą Staliną; po prakalbos tučtuojau reikia imti sau pačiam ploti. Šiauliečiai tada dar buvo provincialai ir tokių mandrybių nežinojo, todėl ir galiu didžiuotis, pademonstravęs šį originalų stilių.“ ( „Varpai“, 1990.)
Lietuva aikštėse demonstravo išverstus smetoninius kailinius ir, pasitikdama Stalino saulę, ruošėsi Naujosios Europos tvarkai.
„Po susirinkimo manifestantai, tvarkingai nešdami vėliavas ir plakatus, nuo turgavietės Vilniaus gatve nuėjo ligi Ežero gatvės ir čia išsiskirstė. Demonstracijoje dalyvavo apie 15.000 žmonių“, – baigė reportažą „Įdomus mūsų momentas.“
Potvynio vanduo veržėsi iš neseniai Šiauliuose paklotų kanalizacijos vamzdžių. Buvo ir fekalijų.
Šiaulių apskrities viršininkas Č. Liutikas laikraštyje paskelbė instrukciją, kaip reikia elgtis su drauginga SSSR kariuomene: Visur ir visada elgtis tvarkingai, mandagiai, negaišinant draugingos mums kariuomenės pareigūnų nereikalingais kalbinimais ir kitais trukdymais.
Šiaulių apskrities karo komendantas pulkininkas leitenantas Vėgėlis išleido įsakymą: Visi Šiaulių miesto ir priemiesčių namų savininkai nuo 23 val. iki 4 val. ryto namų viešojo įėjimo duris, kiemo vartus ir vartelius privalo laikyti uždarytus ir užrakintus, o restoranai, kavinės, barai, kinai ir kitos viešojo susibūrimo vietos turi būti uždarytos 23 val.
Kiekvieną dieną – vis griežčiau.
Ne visi šiauliečiai naujaisiais suvaržymais džiaugėsi. „Labai įdomus mūsų momentas“ pastebėjo, kad pirmieji suvaržymų poveikį pajuto tie, kurie mėgsta iki pirmos gaidystės sėdėti už staliuko prie selterio butelio, klausytis muzikos ir laužyti kaulus.
Vakarai dabar gražūs, rašė laikraštis: mėnulis kabo vielose, vėjelio jokio, šilta, pro atdarus langus girdisi gitara pritariami romansai. Kaip gali žmogus tokį vakarą miegoti! Kai kavinėse ir baruose gęsta šviesos, gatvėje pasirodo kareivių būrelis – tai patrulis.
Redakcija paskelbė, kad liepos mėnesį laikraštis nepasirodys, nes žurnalistai išeina atostogų...
Atostogos tęsėsi iki 1989 metų rugsėjo, kai šių eilučių autorius su dizaineriu Viliumi Puronu atgaivino „Momentą“, pavadindami jį „Nelabai įdomiu mūsų momentu“...
O tada...
1940-ųjų birželio pabaigoje, po 23 valandos, nuo Turgaus aikštės pasirodė ne realūs Klemas ir Padurka, vedini savo ožius. Prie jų prisigretino ir šungaudys Rakalis, ant peties nešinas ilgąją kartį.
Zubovo parko pakrašty šoktelėjo žaltvykslė – pasirodė visada jaunas jaunuolis su saule atspindinčiu veidu ir filosofo Šalkauskio veikalu po pažastim, vis sušukdamas: „Šiauliai – jėga; Šiauliai – šviečia.“
Jie traukė į miesto centrą, kur jau prasidėjo jomarko fantasmagorija, apie kurią „Šiaulių kraštas“ gal kada ir parašys...
