Turkija. Šalis, kurioje auga laurai

Tur­ki­ja. Ša­lis, ku­rio­je au­ga lau­rai

Poil­sis Tur­ki­jo­je kar­tais ga­li pri­lyg­ti val­gy­mo ato­sto­goms. Val­gy­ti ir ger­ti kiek tik šir­dis gei­džia ga­li ne tik res­to­ra­ne, bet ir ba­ruo­se prie pa­plū­di­mio ir ba­sei­no. Vis­kas įskai­čiuo­ta! Žiū­rint į ku­pi­nas vieš­bu­čio sve­čių lėkš­tes, kas­dien kruopš­čiai tvar­ko­mus kam­ba­rius ir kei­čia­mą pa­ta­ly­nę ky­la abe­jo­nių, ar vieš­bu­tis ne­pa­ti­ria nuo­sto­lių.

Bet už­ten­ka nu­va­žiuo­ti į tur­gų, pa­ma­ty­ti dar­žo­vių ir vai­sių kai­nas – pa­si­da­ro vis­kas aiš­ku. Ro­ju­mi že­mė­je va­di­na­mo­je ša­ly­je per me­tus nui­ma­mi ke­li der­liai. Van­de­nį šil­do sau­lė.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ar­bat­pi­ni­giai

Nors vieš­bu­tis pil­nas sve­čių, į eks­kur­si­jas va­žiuo­ja pil­ni au­to­bu­sai tu­ris­tų, tur­kai kal­ba, kad pa­sta­ruo­sius dve­jus me­tus jų ša­ly­je įsi­vy­ra­vo kri­zė. Ji ki­lo dėl pa­blo­gė­ju­sių san­ty­kių su Ru­si­ja po to, kai bu­vo nu­muš­tas šios ša­lies lėk­tu­vas.

Esą dau­ge­lis žmo­nių pa­slau­gų sek­to­riu­je dir­ba už mi­ni­ma­lų 300 eu­rų at­ly­gi­ni­mą. Vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas ša­ly­je sie­kia tik 400 – 450 eu­rų. To­dėl jiems la­bai svar­būs ar­bat­pi­ni­giai.

Kiek­vie­na­me au­to­bu­se pa­dė­ta dė­žu­tė ar­bat­pi­ni­giams. Eks­kur­si­jų gi­dai vi­suo­met pri­min­da­vo, jog rei­kia at­si­dė­ko­ti vai­ruo­to­jui. Į oro uos­tą ve­žęs vai­ruo­to­jas ar­bat­pi­ni­gių pa­pra­šė pa­ts: „Jei­gu pa­ti­ko kaip aš jus ve­žiau, pa­li­kit ar­bat­pi­ni­gių.“ Dė­žu­tė ar­bat­pi­ni­giams pa­ka­bin­ta ir res­to­ra­ne prie įė­ji­mo.

Kam­ba­ri­nės taip pat pa­lie­ka ko­kių nors ypa­tin­gų staig­me­nų, pa­vyz­džiui, ant lo­vos pri­bars­to žied­la­pių. Nu­džiun­gi ir ki­tą ry­tą išei­da­mas bū­ti­nai pa­de­di po­rą eu­rų ant lo­vos.

Ar­bat­pi­ni­gių pa­slau­gų sfe­ros dar­buo­to­jai, ma­tyt, už­si­dir­ba so­čiai. Vos įli­pus į eks­kur­si­jon ve­žan­tį ar mies­to au­to­bu­są, vai­ruo­to­jai pra­šo pa­keis­ti eu­rų mo­ne­tas į po­pie­ri­nius pi­ni­gus. Ke­lei­viai iš­kei­čia po 30 – 40 eu­rų.

Dau­ge­lis pa­slau­gų iš tie­sų bu­vo ver­tos ar­bat­pi­ni­gių. Žmo­nės plu­šė­jo iš šir­dies. Pa­vyz­džiui, res­to­ra­ne kiek­vie­nam val­gy­mui bū­da­vo iš­vir­ta sriu­bos, bent de­šimt karš­tų pa­tie­ka­lų, gau­sy­bė šal­tų už­kan­džių, ke­lio­li­kos rū­šių py­ra­gė­lių, įvai­riau­sių vai­sių. Tai­gi, vi­rė­jams tek­da­vo ne­skai­čiuo­ti dar­bo va­lan­dų, nes sve­čių gy­ve­no ke­li šim­tai.

Pas­lau­gų sfe­ro­je plu­šan­tys tur­kai le­kia ten, kur rei­kia. Mo­te­rys iš ry­to tvar­ko kam­ba­rius, po pie­tų res­to­ra­ne nu­rin­ki­nė­ja in­dus nuo sta­lų. Tą pa­tį da­ro ir ba­ro kok­tei­lių mai­šy­to­ja. Gi­das vie­ną die­ną ve­da eks­kur­si­ją, ki­tą pa­ts sė­da prie vai­ro ir ve­žio­ja ke­lei­vius.

Ra­ma­da­nas

Kaip tik to­mis die­no­mis, kai pra­si­dė­jo pa­ts poil­siau­to­jų ant­plū­dis, pra­si­dė­jo ra­ma­da­nas. Dar­buo­to­jai, ku­rie lai­kė­si ra­ma­da­no tai­syk­lių, die­ną ne­ga­lė­da­vo nei val­gy­ti, nei ger­ti. Va­ka­rais sku­bė­da­vo nu­rink­ti sta­lus, bėg­da­vo na­mo, nes su­te­mus jau ga­lė­da­vo iš­si­vir­ti sau val­gio ir pa­si­so­tin­ti.

Kel­da­vo anks­ti, dar nei­šau­šus, kad tam­so­je ga­lė­tų pa­pus­ry­čiau­ti. Tai­gi, to­mis die­no­mis trū­ko ir val­gio, ir mie­go, o ypač kan­ki­no troš­ku­lys. Ypač sun­ku, kai akys ma­to mais­tą ir van­de­nį, ta­čiau pa­ts pri­va­lai lai­ky­tis griež­tų tai­syk­lių.

Kiek te­ko iš­girs­ti vė­liau, ne vi­si sun­kiai dir­ban­tys žmo­nės lai­ko­si ra­ma­da­no. An­tai par­duo­tu­vė­lės sa­vi­nin­kė uk­rai­nie­tė Vik­to­ri­ja, priė­mu­si mu­sul­mo­nų ti­kė­ji­mą, ti­ki­no, jog ra­ma­da­no tai­syk­lių ji lai­ky­sis žie­mą, kai ne­dirbs. Esą ga­li­mos ir to­kios imp­ro­vi­za­ci­jos.

Vie­nos ke­lio­nės gi­das aiš­ki­no, jog pa­sta­ruo­ju me­tu ra­ma­da­no lai­ko­si vos pu­sė tur­kų. Tai pa­tvir­ti­no ma­žos par­duo­tu­vė­lės šiuo ypa­tin­gu lai­ko­tar­piu pre­kiau­jan­čios al­ko­ho­liu.

Že­mė, iš ku­rios atei­na sau­lė

Pie­tų Tur­ki­jos sos­ti­nės An­ta­li­jos pa­va­di­ni­mas reiš­kia že­mę, iš ku­rios atei­na sau­lė. Tur­kai gi­ria­si, jog čia ge­ria­ma­sis van­duo – pa­ts ska­niau­sias že­mė­je. Pa­vir­ši­niuo­se van­de­ny­se yra daug kal­kių. Jos la­bai nau­din­gos au­ga­lams. To­dėl čia pui­kiai de­ra dar­žo­vės. Per me­tus nui­ma­ma po ke­lis der­lius.

Au­gi­na aly­vuo­ges, grai­ki­nius ir že­mės rie­šu­tus, apel­si­nus, gra­na­tus, ku­ku­rū­zus, bul­ves, pa­pri­kas, bak­la­ža­nus, se­za­mus, ar­bū­zus, agur­kus, po­mi­do­rus, čes­na­kus, svo­gū­nus ir dau­gy­bę ki­tų dar­žo­vių, ta­ba­ką, med­vil­nę, ha­ši­šą me­di­ci­nos rei­ka­lams. Be­je, jos au­gi­ni­mą la­bai griež­tai re­gu­liuo­ja įsta­ty­mas. Ne­ga­li­ma nė cen­ti­met­ru pa­di­din­ti plo­to, ku­ria­me leis­ta au­gin­ti. Gre­sia la­bai griež­tos san­kci­jos.

Au­gi­na la­bai daug gė­lių. Jas lėk­tu­vais skrai­di­na į Vo­kie­ti­ją.

Čia au­ga ir lau­rų krū­mai. Jų la­pai, pa­si­ro­do, nau­do­ja­mi ne tik kaip prie­sko­nis. Iš jų ver­da­ma ar­ba­ta. Nuo stip­rios lau­rų ar­ba­tos Ce­za­ris ma­ty­da­vęs vi­zi­jas. Da­bar iš lau­rų ga­mi­na­mas alie­jus – vais­tas nuo gal­vos ir są­na­rių skaus­mo, plau­kų slin­ki­mo, uo­dų įkan­di­mo – be­veik nuo vi­sų li­gų. Ne­di­de­lis bu­te­liu­kas alie­jaus kai­nuo­ja 15 eu­rų.

Tuo tar­pu ne­per­dirb­tos dar­žo­vės ir vai­siai ūki­nin­kų tur­gu­je kai­nuo­ja neį­ti­kė­ti­nai pi­giai: bul­vės – 1 Tur­ki­jos lira, cu­ki­ni­jos – 1,5 li­ros, po­mi­do­rai ir tręš­nės – po 3 li­ras. (1 eu­ras ver­tas 5,5 Tur­ki­jos li­rų).

Dar­žo­vės pa­sak tur­kų, čia taip pat pa­čios ska­niau­sios pa­sau­ly­je, nes jos išau­ga ir pri­noks­ta na­tū­ra­lio­mis są­ly­go­mis. Jas val­gan­tys tur­kai taip pat il­gai bū­na svei­ki, dau­ge­lis – il­gaam­žiai, su­lau­kia šim­to ir dau­giau me­tų. Vi­du­ti­nė mo­te­rų gy­ve­ni­mo truk­mė – 78, vy­rų – 70 me­tų.

Duk­ra Šiau­rė

Į an­ti­ki­nį Pa­mu­ka­lės mies­tą ly­dė­jęs gi­das Ada­mas pa­sa­ko­jo, jog tur­kai sa­vo vai­kus pa­va­di­na la­bai gra­žiais su gam­ta su­si­ju­siais var­dais: Vė­jas, Upė, Van­duo, Šiau­rė, Mė­nu­lis. Ži­no­ma, tai ver­ti­niai, tur­kiš­kai jie skam­ba ki­taip.

Anks­čiau tur­kų šei­mos au­gin­da­vo po 7 – 12 vai­kų. Da­bar ap­si­ri­bo­ja dviem ar­ba trimis at­ža­lomis. Kai gims­ta vai­kas, 40 die­nų jo nie­kam ne­ro­do. Praė­jus tiek lai­ko, nau­ja­gi­mį ga­li­ma lan­ky­ti. Tuo­met gi­mi­nės, kai­my­nai ir pa­žįs­ta­mi atei­na su bran­gio­mis do­va­no­mis. Šei­mos už­si­ra­šo kas ką at­ne­šė. Kai lan­kys do­va­ną at­ne­šu­sio­jo vai­ką, neš to­kios pat ver­tės do­va­ną. Po­pu­lia­riau­sia do­va­no­ti auk­so.

Ma­ma pir­muo­sius še­šis mė­ne­sius bū­na na­muo­se. Tuo me­tu gau­na vi­są at­ly­gi­ni­mą. Jei dir­bo dės­ty­to­ja, me­di­ci­nos se­se­ri­mi ar po­li­ci­nin­ke – at­ly­gi­ni­mas apie 800 do­le­rių. Mo­ti­nys­tės lai­ką ke­ti­na­ma pra­tęs­ti iki aš­tuo­nių mė­ne­sių.

Po mo­ti­nys­tės ato­sto­gų mo­te­ris ei­na į dar­bą. Ta­čiau ga­li dirb­ti tik pu­sę die­nos ir gau­ti vi­są at­ly­gi­ni­mą. Be­je, kai ku­rios mo­te­rys ne­no­ri grįž­ti į dar­bą. Vai­kus pa­čios au­gi­na ke­le­rius me­tus. Dar­bo vie­ta joms sau­go­ma tre­jus me­tus. Kai vai­kai paau­ga, juos pa­lie­ka mo­čiu­tėms.

Mo­čiu­tės ten taip il­gai ne­dir­ba kaip Eu­ro­po­je. Anks­tes­nio­ji kar­ta į pen­si­ją ga­lė­da­vo išei­ti su­lau­kusios 42 me­tų. Da­bar, tu­rė­da­mos 25 me­tų dar­bo sta­žą, ga­li ne­dirb­ti nuo pen­kias­de­šim­ties.

Ta­čiau 2000 me­tais pra­dė­ju­sios dirb­ti jau­no­sios kar­tos mo­te­rys pen­si­ją pra­dės gau­ti tik su­lau­ku­sios 60 me­tų, vy­rai – 65 me­tų.

Jau­no­sios kar­tos jau­ni­kiai dai­ro­si la­biau iš­si­la­vi­nu­sių, dir­ban­čių mo­te­rų. Vai­kai taip pat nuo ma­žens pra­ti­na­mi prie dar­bo. Še­še­rių me­tų jie pra­de­da lan­ky­ti dar­že­lį, po to pra­di­nę mo­kyk­lą, ją bai­gę dar ket­ve­rius me­tus mo­ko­si vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, tuo­met lai­ko eg­za­mi­nus ir sto­ja ar­ba į li­cė­jų, ar­ba mo­ko­si pro­fe­si­jos. Bai­gę li­cė­jų sto­ja į uni­ver­si­te­tą. Pro­fe­si­nes mo­kyk­las bai­gęs jau­ni­mas ga­li sto­ti į ins­ti­tu­tą.

Jū­ra pri­klau­so sve­čiams

Dau­giau­siai Tur­ki­jo­je už­dir­ba gy­dy­to­jai, pro­fe­so­riai ir tei­si­nin­kai.

Pa­sak gi­do Ada­mo, ir ne to­kias pres­ti­ži­nes spe­cia­ly­bes tu­rin­tys, bet dir­ban­tys žmo­nės gy­ve­na ge­rai. Pas­ta­tų iš­lai­ky­mas – ne­bran­gus. Bu­to iš­lai­ky­mas per mė­ne­sį at­siei­na tik apie 50 eu­rų. Būs­to ne­rei­kia šil­dy­ti. Van­de­nį mau­dy­nėms su­šil­do sau­lė. Ant kiek­vie­no dau­gia­bu­čio sto­go sto­vi cis­ter­nos.

Bu­tai įreng­ti ga­na pra­ban­giai, ap­sta­ty­ti ko­ky­biš­kais bal­dais. Jų ga­na gra­žių ir ne­bran­gių pa­ga­mi­na vie­tos pra­mo­nė.

Į ro­ju­mi že­mė­je va­di­na­mą Tur­ki­ją plūs­ta tu­ris­tai iš vi­so pa­sau­lio. Pa­vyz­džiui, Si­de mies­te­ly­je nė­ra net gy­ve­na­mų­jų na­mų. Tik ga­na ne­blo­gai iš­si­lai­kiu­sios an­ti­ki­nio mies­to sie­nos ir vieš­bu­čiai, apar­ta­men­tai bei ko­mer­ci­nės pa­skir­ties pa­tal­pos.

Ki­tuo­se ku­ror­ti­niuo­se mies­te­liuo­se yra gy­ve­na­mų­jų na­mų, ta­čiau pail­sė­ti prie jū­ros pa­tys gy­ven­to­jai sun­kiai priei­na. Pap­lū­di­miai daž­niau­sia pri­klau­so vieš­bu­čiams. Juo­se ir mau­do­si ki­tų kraš­tų poil­siau­to­jai.

Pa­tiems tur­kams be­lie­ka va­žiuo­ti į par­kus. Čia jie už ne­di­de­lę kai­ną gau­na aikš­te­lę, kur ga­li pa­žais­ti ir pa­bė­gio­ti vai­kai. O suau­gę ant lau­žo gali iš­si­kep­ti šaš­ly­kų ar deš­re­lių.

Au­to­rės nuo­tr.

Ūki­nin­kų tur­gu­je ste­bė­ti­nai ma­žos vai­sių ir dar­žo­vių kai­nos.

An­ta­li­jos pa­no­ra­ma nuo Tau­ro kal­nų.

Vie­na iš pra­mo­gų pa­kil­ti į Tau­ro kal­nus.

Daug kur au­ga lau­rų krū­mai.

Vi­dur­že­mio jū­ros pa­kran­tės pri­klau­so vieš­bu­čiams ir poil­siau­to­jams iš ki­tų kraš­tų.

Tur­ki­jo­je at­si­dū­rė di­de­lė da­lis Grai­ki­jos mies­tų. Tarp jų ke­li šim­tai an­ti­ki­nių. Pa­mu­ka­lė­je vi­sai ne­blo­gai iš­si­lai­kęs am­fi­teat­ras.

Vieš­bu­čio res­to­ra­ne nuo mais­to raibs­ta akys.