Naujausios
Tūkstančiai dėžučių su degtukais
Algimantas Rašimas maždaug 35 metus kaupia degtukų dėžutes – dabar jų turi daugiau kaip 2 tūkstančius. Pilnas degtukų bei su skirtingomis etiketėmis. Kolekcija eksponuojama Naujosios Akmenės kultūros rūmų parodų salone.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Pirmuosius degtukus išbraižė
A. Rašimas degtukų dėžutėmis susidomėjo 1976 metus, kai nusipirko vieną Kaliningrado srityje.
„Tais pilkšvais tarybiniais laikais Lietuvoje degtukai buvo su rusva siera, o ten radau nematytų – su šviesiai mėlyna siera“, – pasakoja kolekcininkas.
Pamažu pirko kitokių, bet visus degtukus išdegino į svečius atvežtas ikimokyklinio amžiaus pusbrolis.
„Štai tada ir supykau – rinksiu dėžutes, nes reikia sunaikintas susigrąžinti ir naujų paieškoti“, – kolekcionavimo pradžią apibūdino A. Rašimas.
Ir vėliau būta panašių netikėtumų – jo kolekcija iš viso tris kartus buvo naikinta.
Iš pusšimčio valstybių
Kolekcijoje sukaupta dėžučių iš daugiau kaip pusės šimto valstybių,
„Kita vertus, dabar labai sunku suprasti, kokiame krašte pagaminti degtukai, – sakė kolekcionierius. – Juk degtukų pramonė sumažėjusi, mažai belikę koncernų, o daug – manufaktūrinių dirbtuvėlių, pavyzdžiui, tik surenkančių degtukus į dėžutes. Tad viena šalis, pavyzdžiui, Indija, gamina šiaudelius, kita, pavyzdžiui, Prancūzija, – dėžutes, o siunčia užsakymą pateikusiam prekybos koncernui, kad ir į Ispaniją. Tad iš ten galima parvežti ir amerikietiškų degtukų.“
Ieško kaip vertybių
Savo kolekcijoje A. Rašimas vertina degtukus, gautus iš Jurgaičių kaimo netoli Kryžių kalno. Tai į vadinamąsias degtukų knygutes sudėtos dvi pakuotės – amerikietiški.
Akmeniškis juos pamatė ant krosnies, lankydamasis senyvų žmonių sodyboje. Paprašė neišbraižyti ir mainyti į mažiausiai pusšimtį šiuolaikinių dėžučių degtukų. Oi kaip skubėjo tą maišą jų nuvežti, kad sandėris pavyktų!
Būta ir susitarimų gatvėje mainyti degtukus, pavyzdžiui, į alų.
Pastaruoju metu degtukų iš užsienio parveža apie hobį žinantys draugai. Labai daug padeda pusbrolis, keliaujantis po Europą ir toliau.
Pats kolekcionierius kelionėse į tolimesnes šalis yra ir gatvėje radęs sudominančių dėžučių.
Į kitas valstybes specialiai parsivežti degtukų po susitarimų internete nevažinėja. Nors kartą taip būtų atsiėję pigiau.
„Kartą, prisistatydamas kaip degtukų dėžučių rinkėjas, parašiau elektroninį laišką olandui, kolekcionuojančiam pašto ženkliukus, ir nusiunčiau, – pasakojo akmeniškis. – O jis suruošė siuntą etikečių, nudraskęs nuo degtukų dėžučių. Suskaičiavau, kad dėl jų apsimokėjo pačiam nusipirkti lėktuvo bilietą į Olandiją.“
A. Rašimo manymu, nesusikalbėjo su užsieniečiu, nes ten labiau žinomi filumenistai, kurie renka degtukų dėžučių etiketes. Pilnų dėžučių rinkėjai taip pat vadinami filumenistais. Jie pasaulyje yra sukūrę beveik dvidešimt klubų. Lietuvoje – nėra.
Gali turtinti iki begalybės
A. Rašimas sako, kad savo kolekciją gali turtinti iki begalybės. Kai vis internete pasidomi Švedijoje ir Portugalijoje esančių degtukų muziejų eksponatais – kiek dar tokių pat norėtų turėti Naujojoje Akmenėje.
„Tačiau jei filatelistai gali sukaupti iki maksimumo pašto ženklų, tai nė vienas degtukų kolekcionierius tam neturi fizinių galimybių“, – sakė akmeniškis.
Degtukai dabar gaminami ne vien kaip buities reikmuo, bet ir kaip reklamos priemonė, pavyzdžiui, konkretaus viešbučio lankytojams.
Tokią reklamą rinkti A. Rašimas mažau linkęs. Mielesnė kolekcionavimo pradžioje buvusi dažna tendencija etiketėse vaizduoti istorijos, kultūros, gamtos objektus. Tarkim, rasdavo dėžutę su šunimi ar su architektūros paminklu ir siekdavo dar daugiau turėti tokių serijų dėžučių.
A. Rašimui maloniausia ne kolekcijos gausybė ar įvairovė, o pati dėžučių paieška.
Skatina smalsumas
A. Rašimas turi sukaupęs daugybę faktų ir apie degtukų istoriją, gamybą – nuo ranka perrašytų straipsnių spaudoje ar jos iškarpų iki vaizdo medžiagos.
„Todėl, kad iš prigimties esu labai smalsus. – paaiškino kolekcionierius. – Domiuosi bet kokia istorija.“
Yra važiavęs į kelis degtukų fabrikus pamatyti gamybos proceso.
Kolekcionierius moka ir pats pasidaryti degtukų.
Kelionėse baidarėmis visada turi specialių, kurie nebijo drėgmės ir jais patikimai bet kada laužą užkursi.
Nenaudoja žiebtuvėlio, nes degtukai mielesni.
Kiti pomėgiai
Degtukų kolekcionavimas – ne pats mieliausias A. Rašimo pomėgis. Pirmiausia yra teatras. Dešimtmečius vaidina Naujojoje Akmenėje besikeičiančių režisierių suburiamuose kolektyvuose. Ir save pristato kaip laisvą menininką, noriai vedantį renginius.
„Antras pomėgis, nusijuoksit, – mylėti žmones, – šypsosi A. Rašimas. – Kodėl dalyvauju jaunųjų maltiečių veikloje – nes patinka skleisti gėrį, gera daryti“.
Ir dar motyvuoja: „Iš visų gyvų padarų žemėje patys prasčiausi yra žmonės, todėl ir reikia stengtis įrodyti, kad juos būtina ir galima mylėti“.
Namuose jis dar kaupia senųjų religinių spaudinių, senoviškų pinigų kolekcijas.
Autoriaus nuotr.
KOLEKCIONIERIUS: Degtukų dėžučių kolekcionierius Algimantas Rašimas jose laiko per 100 tūkstančių degtukų, tad juokauja, kad jo namai tapo pavojinga zona.
DEGTUKAI: Naujosios Akmenės kultūros rūmų parodų salone eksponuojamas degtukų dėžutes Algimantas Rašimas pristatė su mediniu lagaminu, kuris tapo pirmąja saugykla.