Naujausios
Trys fotografo karaliai
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Algirdas Musneckis — šiaulietis fotografas, fotografijos kolekcininkas, pedagogas, gimęs 1936 metais per Tris Karalius. Jį Trys Karaliai — fotografija, Šiauliai ir darni šeima — visada vedė ir tebeveda per gyvenimą.
GYVENIMAS: Algirdas Musneckis turi beveik visus pokaryje Sovietų Sąjungoje gamintus fotoaparatus. Trūksta tik vieno, jam žinomo, kaip egzistavusio, bet jam niekaip nepavyksta jo rasti savo kolekcijai. „Mano gyvenimo moto — nė dienos be kadro. Tuo užsikrėčiau pats ir užkrėčiau nemažai žmonių. Net žmona Birutė negali nefotografavusi“, — prisipažįsta A. Musneckis. Prieš kelias savaites viename devynaukštyje svečiuose užsisėdėjo iki vėlumos gaudydamas fotoaparatu kadrus ir devintojo aukšto. Išėjęs į laiptinę aklinoje tamsoje nužengė nuo laiptų ir susižalojo. “Krisdamas saugojau nešiojamąjį kompiuterį ir fotoaparatą, kad nesudaužyčiau, nes ten daugybė man reikalingų kadrų yra“.
VAIKYSTĖ: 1939-ieji. Šiauliai. Garsaus fotografo Bartaškos fotoateljė. Algirdui — treji. Nors Marytės ir Leono Musneckių šeimoje gimė du sūnūs ir dukra, išgyveno tik Algirdas. Anksčiau gimęs broliukas mirė nuo plaučių uždegimo, jaunesnioji sesutė mirė išgyvenusi tik dešimt metelių. „Gimiau Šiauliuose, gimdymo namuose Vilniaus gatvėje, kur dabar yra Visuomenės sveikatos centro pastatas, beveik šalia dabartinio mano buto. Tėvas kilęs nuo Tytuvėnų, mama — netoli Šiaulių, Pakapėje. Tėvai Šiauliuose atsidūrė iš nelaimės. Tėvas buvo baigęs tris skyrius, idėjiškas, šaulys, platindavo spaudą. Nupirko knygų už 300 litų, bet nesugebėjo jų parduoti, bankrutavo. Dėl skolų už knygas teko parduoti 5 hektarus žemės ir ieškoti laimės kitur. Taip atsidūrė Šiauliuose, kaip ir daugelis tuo metu bankrutavusių ūkininkų, kuriems kaime buvo išgyventi labai sunku. Nežiūrint į tai, kad protėvių protėviai buvo kaimo žmonės“.
ŽAIDIMAI: „Kol statėme savo namus, butą nuomojome pas rašytojo Tomo Sakalausko tėvus. Netoli gyveno būsimas aktorius Vytautas Benokraitis. Tai buvo mūsų chebra. Buvome gerai ginkluoti mediniais šautuvais ir eidavome ant Sukilėlių kalnelio sprogmenų, ten jų po karo buvo visas arsenalas. Ne vienas mano bendraamžis ir žuvo ar buvo sunkiai sužeisti. Žaisdavome pokario laikų vaikų žaidimus. Kitokio likimo mums nedavė pats gyvenimas. Šiauliai — griuvėsiai, valgyti nebuvo ko, eidavom per sodus žalių obuoliukų“. Nuotraukoje — 1950-ieji. 7c klasė su mokytoju Juodeikiu. Tada jau Algirdui ir kitiems jo klasės draugams buvo pasibaigusios karo žaidimų dienos.
PORTRETAS: „Vokiečių okupacijos metai. Tėvai nuvedė mane nufotografuoti pas žinomą fotografą Laurinavičių. Kažkodėl mane tada rengė kaip mergaitę, nors šukuoseną turėjau trumpai kirptą. Nežinau, kaip atsitiko, kad kažkoks piešėjas iš mano nuotraukos nupiešė portretą. Išėjau tikra mergaitė, nes kažkodėl nupiešė man plaukus, kokių tada neturėjau. Dar ir dabar kaime yra išlikęs tas piešinys. Kažkada piešiniai juk ir atstodavo fotografijas“. 1943 metai, “suklastotas“ Algirdo portretas.
TĖVAS: „Tėvas, bankrutavęs žemės ūkyje, pramoko siuvėjo amato. Kiek padirbo Bazilionuose ir persikėlė į Šiaulius. Tuomet Šiaulių siuvyklų verslas buvo žydų rankose. Šiaip taip įsidarbino ir pradėjo siūti odinius paltus. Pokario metais odinis paltas būdavo maždaug tas pats, kaip dabar geras mersedesas ar supernamas. Iš pradžių turėjo patentą, nes artelėje galėjai uždirbti kelis litus, statėsi namą.
Šioje nuotraukoje aš — vienuoliktokas berniukų gimnazijos gimnazistas su tėvo pasiūtu kostiumėliu. Tai lyg ir bandomoji nuotrauka prieš išleistuvių vakarą. Jeigu ne tėvas siuvėjas, būtų ir man netekę turėti išleistuvių nuotraukos. Vienas mano klasės draugas neatėjo fotografuotis išleistuvių nuotraukai, nes neturėjo kostiumo. Daugelis tada fotografavosi su skolintais kostiumėliais„. 1954 metai. Leono, Marytės ir Algirdo šeimyninė nuotrauka.
PRAMOGOS: „Pirmą kartą pamačiau Baltijos jūrą. Tėvas nusivežė parodyti. Tai buvo didžiausia mano paauglystės pramoga“. Leonas ir Algirdas Musneckiai apie 1950-uosius metus. (Musneckis Algirdas 25)
STUDENTAS: „Į Šiaulių pedagoginį institutą, studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą po berniukų gimnazijos baigimo, įstojau 1955 metais. Tuo metu institute ir mano paties gyvenime buvo vien sportas. Televizorių nebuvo, ką veikti jaunimui? Sportuodavome. Nuo slidžių žiemą nenulipdavome“. 1959 metai studentų respublikinėse varžybose Vilniuje, Sapieginėje.
FOTOGRAFIJA: „Fotografija — magija. Nuėjau pas savo draugą Zenoną Skėrį, kuris studijavo matematiką Šiaulių pedagoginiame institute, o aš — lietuvių kalbą ir literatūrą. Pakvietė, kad ateičiau, darysim nuotraukas. Nueinu, o kambaryje užtemdyti langai. Didintuvėlis mažiukas, su maža lempyte, kažkokie bliūdai, kuriuose kažkas supilstyta. Nieko tada nesupratau, kas čia vyks. Įkišo negatyvą, ilgai blizgino su lempute, o kai įmetė į vandenį, rūgštele žalioji, pažįstamas veidas lenda. Stebuklas! Magija! Parodė savo fotoaparatą “Smena“. Tuoj nulėkiau į parduotuvę ir nusipirkau tokią pat “Smena“. Buvo 1957 metai. Pirmąją juostą dar tebeturiu, pozavo tėvai, puikiai viskas išėjo — kontrastinga sodri. Antroji juosta ne taip pavyko. Atėjo į svečius panelė, norėjau ją įamžinti, su “Smena“ taukšt taukšt. Išryškinu — blynai balzgani, nes neturėjau termometro ir vandens temperatūrą matavau pirštu“.Vėliau, jau dirbdamas Šiaulių institute vedė nemažai fotografijos būrelių ir fakultatyvų. Jo pėdomis pasuko ir studentai — fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas, “Šiaulių krašto“ žurnalistas Vytautas Ruškys.
ŠIAULIAI: „Aš grynas šiaulietis! Man Šiauliai, kokie jie bebūtų, yra labai brangūs ir aš jais visada didžiavausi“. Medžių sodinimo talka Salduvėje. Algirdas — pirmas iš dešinės. (Musneckis Algirdas fotografas 27)
VANDENSVYDIS: „Buvau užkietėjęs plaukikas, labai daug žaisdavome vandensvydį. Baseinų nebuvo, tai plaukiodavome daugiausia Rėkyvos ežere. Po pusvalandžio nuo šalčio sutraukdavo kojas. Vandensvydį mus treniravo mokytojas Brukmejeris. Prisimenu LTSR jaunių vandensvydžio varžybas ką tik iškastame atvirame Kauno politechnikos instituto baseine. Vanduo vos dvylikos laipsnių, o reikia žaisti trisdešimt minučių. Vienas mūsų komandos narys sako nebegaliu, sušalau, baigiam varžybas, nes nuskęsiu. O mes juk atvažiavome ginti Šiaulių garbės, kaip pasiduosi be kovos. Mums liepta būtinai parvežti bronzos medalį, nes reikia nugalėti Panevėžį. Laimėjome“. Algirdas vandensvydžio varžybų metu.
MOKYTOJAS: „Baigęs Šiaulių pedagoginį institutą gavau paskyrimą į Šiaulių internatą numeris 1. Buvau tiems vaikams ir mokytojas, ir auklėtojas, ir migdytojas, ir valgydintojas. Tuo metu buvo labai populiarios išvykos su internato vaikais į gamtą, ekskursijos. Internate išdirbau septynerius metus. Nuo plaukimo kažkas atsitiko ausims ir man gydytojai uždraudė dirbti pedagoginį darbą. Po internato, grynai per fotografiją papuoliau dirbti į Šiaulių pedagoginį institutą vedžiau fotografijos fakultatyvus. Taip ŠPI išdirbai beveik keturiasdešimt metų — iki 2001-ųjų“. Nuotraukoje — žygis su internato vaikais apie 1963 metus.
ŠEIMA: „Per sportą suradau savo Birutę. Senojoje instituto sporto salėje, kurios dabar jau nebėra, praleisdavom sportuodami ištisas valandas: LTSR stalo teniso čempionatas, gimnastika. Vyko merginų meninės gimnastikos varžybos, pamačiau kaip dailiai merginai ištrūko iš rankų lankas, o ji bėga paskui lanką ir juokiasi. Gimnastės figūra akį žavi. Vėliau nutiko įdomus dalykas. Man jau beveik trisdešimt metų, o dar vienas. Dėdienė Baltrušaitienė sako — nori išpiršiu, yra mano draugės dukra labai gero būdo. Gerai susitinkam. Žiūriu, ogi tai ta pati gimnastė Birutė. Aš padainavau jai dainą, vėliau tik prisipažino, kad girdėjo mano dainą, bet manęs taip ir nematė, neišdrįso akių pakelti — tokia kukli mergaitė buvo. Po to su slidėmis kelis ratus apie Salduvę apsukome. Sugalvojau aš jai parašyti laišką, bet ne tą adresą ir net kitą pavardę užrašiau. Bet likimo vingiai tokie, kad nuo savo likimo nepabėgsi“. 1966 metais Birutė ir Algirdas apsivedė. Po metų gimė sūnus Kęstutis, dabar žinomas Šiaulių dizaineris.
Jono TAMULIO ir Algirdo MUSNECKIO archyvo nuotr.