Naujausios
Trys „Birutės“
Lietuvybę žadinanti Miko Petrausko sukurta liaudies opera „Birutė“ pirmiausia 1906 metais parodyta Vilniuje, paskui Amerikoje. Muzikos istorikai nenurodo, kad profesionalūs atlikėjai būtų operą statę tarybiniais laikais. Tačiau tuo laiku ja susidomėjo Akmenės rajono meno mėgėjai. Jie sukūrė tris operos variantus – 1974, 1989 ir 2009 metais.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
„Birutę“ surado Viekšniuose
„Šiaulių kraštas“ kalbėjosi su visų trijų „Birutės“ pastatymų vienu iš iniciatorių ir organizatorių Algirdu Griciumi, gyvenančiu Akmenėje.
Bemaž prieš 50 metų Algirdas Gricius dirbo Ventos statybinių medžiagų kombinate. Atlyginimą gaudavo kaip silikatinių plytų cecho šaltkalvis, o kaip meno vadovas rengė muzikantų programas šventėms.
Kartu su kolege Marijona Palioniene, režisavusia įmonės renginius, sumanė „ką nors rimtesnio“ negu estrada.
Prisiminė prieškario Lietuvos laikų Miko Petrausko operetę „Kaminkrėtys ir malūnininkas“. Bet kur gauti natas?
Nuvažiavo į Viekšnius pas prieškaryje muzikavimu garsėjusį mokytoją Vincą Deniušį. Dabar jo vardu yra pavadinta miestelio meno mokykla.
Viekšniškis operetę įvertino kaip nevykusią, tačiau pasakė išsaugojęs operos „Birutė“ libretą. 1932 metais Viekšniuose buvo pastatęs šį scenos veikalą.
Ventiškiams choro, ansamblių partijos atrodė įveikiamos. Viliojo liaudiška muzika, patriotiniai tekstai. Labiausiai neramu buvo tik dėl išskirtinio akompanemento fortepijonu.
Vis dėlto ryžosi.
Iniciatoriams atrodė, kad sudėtingiausia bus gauti pinigų dekoracijoms, rūbams.
Tais laikais problemų nekildavo, kai reikėdavo pašlovinti partiją, tarybinį gyvenimą. O operai apie kunigaikštį Kęstutį ir jo žmoną Birutę nežinia, ar pavyks.
Tačiau kombinato direktorius Ragozinas, į Lietuvą atvykęs iš Rusijos, iškart pritarė.
„Jį sužavėjo žodis opera, o apie ką ji – nė puse lūpų nepasidomėjo, – mena A. Gricius. – Mat tuo metu vyko savotiškos lenktynės meno saviveikloje tarp dviejų Akmenės rajono statybinių medžiagų pramonės gigantų – cemento gamyklos Naujojoje Akmenėje ir kombinato Ventoje. Tad direktoriui buvo svarbiausia pirmiesiems rajone turėti operą.“
Vilniuje abejojo, bet padėjo
Ventiškių užmojai kritiškai vertinti Vilniuje.
„Netikiu, kad pastatysite „Birutę“, – atviravo kompozitorius Konradas Kaveckas, geras A. Griciaus bičiulis.
Abejojo, ar neprofesionalams atlikėjams įkandamas operos žanras. Baiminosi, kad pati tema gali būti atmesta kaip netinkama.
Tačiau kompozitorius padėjo surasti dailininką.
Radijo ir televizijos komiteto dailininkui Jonui Vilučiui užduotis atrodė nelengva.
Iš Linkuvos (Pakruojo r.) kilęs dailininkas sakė darbą atliksiąs veltui: „Juk darote tokį svarbų darbą.“ Vėliau A. Gricius įkalbėjo dailininką paimti iš kombinato gautus pinigus.
Vilnietis preciziškai sukūrė scenos dekoracijų eskizus, sumodeliavo pagal Ventos scenos matmenis. Dekoracijas kūrę vietos dailininkai stebėjosi, kad viskas atitiko centimetras į centimetrą.
K. Kaveckas tarpininkavo ir derybose su operos ir baleto meistrais. Jie apsiėmė padaryti perukus aštuonioms ilgakasėms vaidilutėms. Kaina šokiravo, nes buvo maždaug šešis kartus didesnė negu A. Griciaus mėnesinė alga.
Drabužius, avalynę operos statytojai pasiskolino iš Šiaulių dramos teatro. Šiauliečiai buvo pastatę senosios Lietuvos laikus menančią Vinco Krėvės dramą „Šarūnas“. Gavo ir kalavijų, kitos atributikos.
Premjerą įvertino šūksniais „Valio!“.
30 operos atlikėjų repetavo ištisus metus. 1974-ųjų viduryje premjera įvyko įmonės aktų salės scenoje, kuri buvo erdviausia Ventoje.
Salė lūžo nuo žiūrovų. Atvažiavo rajono valdžios atstovai. Įmonės direktorius įsitaisė pirmoje eilėje.
Po pirmojo veiksmo direktorius išėjo.
Artistai svarstė: gal neįdomu ar nesupranta?
Pasibaigus – audringi salės plojimai, šūksniai: „Valio! Bravo!“
Pakylėti sėkmės artistai ruošėsi pasirodymams kitose rajono scenose.
Tačiau leidimo negavo. Įmonės partinės organizacijos sekretorė kirto lakoniškai: „Ką čia parodėte? Užbaikite tas nesąmones. Nebus jokių važinėjimų.“
„Supratome, kad rajono partijos komitetas priekaištavo įmonės vadovybei, – sako A. Gricius. – Taip ir nebeliko „Birutės“.
Jis sako dėl to palikęs Statybinių medžiagų kombinatą ir susirado kitą darbovietę.
Po keliolikos metų „Birutė“ atgimė Akmenėje.
Antroji „Birutė“ – po kasdienių repeticijų
1988-aisiais vykstančio Sąjūdžio suvažiavimo televizijos transliaciją A. Gricius žiūrėjo namuose.
Mena emocinę įtampą. „Ir vienas kito klausėme: galų gale ar mes kuo nors galime prisidėti prie Atgimimo, padaryti ką nors Akmenėje?“ – sakė A. Gricius.
Nusprendė atgaivinti „Birutę“. Algirdas apsiėmė suburti chorą, surasti solistus, muzikantus. Žentas Algis Gulbinas, dirbęs Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje dėstytoju, sutiko paruošti savo vadovaujamą liaudies instrumentų orkestrą.
Ventoje 1974-aisiais operą režisavusi M. Palionienė sutiko antrąkart imtis to paties. Tuo metu ji dirbo Naujosios Vilnios kultūros namuose.
A. Gricius buvo choro „Cementininkas“ ir kitų meno mėgėjų kolektyvų vadovas. Iš jų subūrė apie 60 atlikėjų.
Repetuoti pradėjo tuometinėje Akmenės vidurinėje mokykloje dukart per savaitę. Matydami, kad nespės operos pastatyti 1989-ųjų vasario 16-ajai, ėmė rinktis kas vakarą. Ir taip beveik 4 mėnesius.
Akmenėje artistai kūrė vaidmenis, o Klaipėdoje repetavo muzikantai.
Atėjus metui repetuoti drauge, savaitgaliais orkestras atvykdavo į Akmenę. Muzikantai gyveno mokyklos bendrabutyje, buvo maitinami veltui. Kelionių, maitinimo, kitas išlaidas sutiko dengti Melioracijos statybos valdybos viršininkas, vienas pirmųjų sąjūdiečių Akmenėje Alvydas Adomaitis.
Vėliau repeticijos persikėlė į miesto Kultūros namus.
„Birutės“ statytojai svarstė, ar reikia prašyti paramos iš rajono valdžios.
Dalis atlikėjų kirto: nesusidėkime su valdžia.
A. Gricius įtikino, kad pinigai pravers.
Pravertė. Tad pagal specialų užsakymą buvo pasiūti naujutėliai scenos rūbai. Buvo išspausdintos operos programėlės ir afišos, kuriose pažymėta, kad spektaklį sukūrė Akmenės miesto dainos mylėtojai – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rėmėjai.
„Birutė“ keliavo po rajoną
„Įsiminiau, kaip gerokai iki premjeros man skambino ir skambino žmonės kaip kokiam didžiausiam viršininkui, prašydami bilietų“, – sakė A. Gricius.
Generalinę repeticiją vasario 15-ąją veltui žiūrėjo atlikėjų artimieji. Salė buvo pilnutėlė.
Sausakimša ir per premjerą.
Po spektaklio, kai uždanga pakilo, artistai scenoje užgiedojo Lietuvos himną. Suskambo ir patriotinį atgimimą žadinanti daina „Užtrauksim naują giesmę, broliai“.
Dainavo kunigaikštis ir kunigaikštienė, vaidila ir vaidilutės, krivis ir tėvūnas.
Į antrąją premjerą vėl susirinko pilna salė žiūrovų.
Po to Melioracijos statybos valdyba užsakė operą kolektyvui.
Važiavo į Kivylius, Papilę. Visur anšlagai.
Tikėjosi dėmesio ir Naujojoje Akmenėje.
Tačiau Kultūros rūmuose žiūrovų buvo gal net mažiau nei scenoje artistų.
„Naujoji Akmenė yra naujoji“, – pasakė A. Gricius.
Trečioji „Birutė“ – be entuziazmo ir su priešprieša
A. Gricius, taip pat į rajoną sugrįžusi M. Palionienė inicijavo trečią šios operos pastatymą Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimo proga 2009-aisiais.
Tačiau nesitikėjo akivaizdaus pasipriešinimo. Repeticijas lydėjo sunkiai paaiškinama įtampa, nenoras ir pašaipos.
A. Gricius prisimena net savo namuose iš svečių išgirdęs: „Kam reikia puotos maro metu?“
Tuo metu kaip tik įsibėgėjo ekonominė krizė, tačiau Savivaldybė „Birutei“ skyrė 100 tūkstančių litų.
Pakvietė Šiaulių kamerinį orkestrą, profesionaliausius rajono dainininkus – visų rajono muzikos mokyklų mokytojus, „Cementininko“ chorą.
Atlikėjų suburta penkiskart daugiau negu pirmame pastatyme – per pusantro šimto.
A. Gricius buvo, kaip pats sako, lyg koks garbės pirmininkas. Važiuodavo į organizacinius pasitarimus Savivaldybėje, reiškė savo nuomonę, dalyvaudavo diskusijose.
„Girdėjau tiek negražių pokalbių, – sakė A. Gricius. – Vieni norėjo tam tūkstantmečiui skirto kitokio kultūrinio renginio negu šimtmečio senumo opera. Kitų pyktis dėl žinybinių interesų. Kodėl organizuoja ne Kultūros rūmai, o muzikos pedagogai: A. Griciaus dukra Izolda ir žentas Algis Gulbinai, kodėl Akmenėje, o ne rajone centre?
Jis apgailestauja, kad asmeninės ambicijos visuomenėje tapo svarbiau už patriotizmą.
„Negi nepastebite, kad daugėja žmonių, kuriems neberūpi Lietuvos nepriklausomybė, kurie nebegerbia jos atkūrimo istorijos“, – sakė A. Gricius.
Trečioji „Birutės“ premjera prisvilo: ir dėl spektaklio dalyvių skepsio, negero nusiteikimo, ir dėl techninio broko. Keli tūkstančiai žiūrovų Akmenės lauko estradoje neišgirdo tikrojo nušlifuotos operos skambesio.
Dėl be perstojo merkusio lietaus solistams ne visada veikė mikrofonai, o be jų atlikėjų balsai nepasiekdavo lauko estradą apgulusių klausytojų.
Autoriaus nuotr.
VAIDYBA: Akmenės parko lauko estradoje Birutę vaidinusi Daiva Palionienė jojo ant žirgo.
AFIŠA: Algirdas Gricius išsaugojo operos „Birutė“ antrojo pastatymo 1989-aisiais afišą.
PAGARBA: 2009-aisiais pasibaigus operai „Birutė“ Algirdas Gricius pagerbtas ąžuolo lapų vainiku – už iniciatyvą ir pastangas pastatyti kūrinį.
VAIDILA: Pranas Šapkauskas atliko Vaidilos vaidmenį dviejuose „Birutės“ pastatymuose.
REŽISIERĖ: Marijona Palionienė režisavo visus tris operos „Birutė“ pastatymus.