Naujausios
Trumpai, bet ryškiai
Galina Gorochova-Norvilienė iki 1965 metų buvo viena žinomiausių Lietuvos dviratininkių. Jei nebūtų paskubėjusi baigti sportininkės karjeros, apie šiaulietės pergales būtų kalbama dar ne vienerius metus. Bet jos karjera buvo trumpa, nors ryški. Septyniasdešimtmetį atšventusi dviratininkė sportuoja iki šiol.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Į pergales — su brolio dviračiu
Dviratininkė juokauja: iš kiekvienų varžybų, pradedant mokyklinėmis ir baigiant sąjunginėms, ji grįždavo tik prizinininkė — iš trečios vietos respublikoje niekada „neišlipdavusi“. Ji niekaip negalėdavo suprasti, kodėl kiti sportuoja ir lieka startuojančių gale?
Sportuoti pradėjo 1955 metais, tada mokėsi Kuršėnų mokykloje. Kai buvo gal trylikos keturiolikos metų į pirmas miesto moksleivių varžybas pakvietė mokytoja.
— Gyvenome Čigonų kaime, nuo kurio iki mokyklos buvo 5 kilometrai. Brolis nusipirko vyrišką dviratį ir pradėjau juo minti į mokyklą. Mokytoja pamatė, kad važinėju ir užrašė į varžybas, — sportinės karjeros pradžią prisimena dviratininkė.
Pirmos varžybos — pirma vieta. Dar kažkas pajuokavo: matai, lašinių prisivalgiusi kaimietė.
Zoninės varžybos buvo Šiauliuose. Galina prisimena: atvažiavusi laukia starto, žiūri, visi tik treniruojasi. Pagalvojo: ką ji čia veikia? Laimėjo pirmąją vietą. Iš respublikinių varžybų grįžo antrosios vietos nugalėtoja. Taip prasidėjo sportinė karjera.
Išviliojo į Šiaulius
Šiaulių „Gubernijos“ alaus darykla turėjo stiprią ir žymią komandą. Treneris sužinojo apie kuršėniškės laimėjimus ir pakvietė. Tuo metu ją kvietė ir į Kauną, bet mama neišleido — per toli.
Į Šiaulius atvažiavo 1958 metais. „Gubernijoje“ buvo įdarbinta kontroliere, bet dirbo praktiškai formaliai. “Gubernijos“ komanda varžybose užimdavo pirmas vietas ir po metų G. Gorochova- Norvilienė buvo pakviesta į respublikos dviratininkų rinktinę.
Viliojo ją ir į Minską, iš karto butą siūlė. Čia dviratininkei būtų patikę — ji yra baltarusė. Su mama kelionę buvo suderinusi, bet koją pakišo pirmas vyras.
Didžiausi apdovanojimai
Dviratininkė palygino: anuomet už laimėjimus gaudavo kuklias dovanėles, diplomus ir medalius. Jei būtų buvę dabartiniai laikai, palygino ji, šalies rinktinė būtų važinėjusi treniruotis į užsienį. Jie gi važiuodavo į Užgorodą, kitus miestus. Negalėjo dalyvauti varžybose užsienyje. Sportininkų erdvė buvo penkiolika tarybinių respublikų ir Maskva.
— Bet sportą palaikydavo. Treniruočių stovyklos per vasarą, maistas. Duodavo aprangą — aišku, ne tokią, kaip dabar, dviračius. Gaila, kad jų neišsaugojau, — sakė sportininkė.
Neišaugojo ir krūvos diplomų, medalių. Negalvojo tada, kad reikia rinkti visą spaudą, kurios dėmesio nuolat sulakdavo. Ji ir šiandien smagiai kvatojasi prisiminusi, kaip kartą ją klaidingai palaikė pirmos vietos laimėtoja.
— Kirtau finiško liniją. Pripuolė žurnalistai, fotografai, visi sveikina. O kai atvažiavo tikra nugalėtoja — jokio dėmesio. Tiesiog žurnalistai gal nežinojo, kad dviratininkai į tarsą išleidžiami kas keletą minučių ir pirmas atvažiavęs automatiškai nugalėtoju netampa, — prisiminė smagų nuotykį.
Pervažiuotas sporto vardas
Dviratininkė ne kartą buvo traumuota. Sykį treko varžybose Klaipėdoje buvo tarsi netyčia nustumta nuo paties viršaus tuo momentu, kai ruošėsi nusileisti į apačią. Nuo stataus treko šlaito sportininkė nučiuožė ant nugaros. Sportininkė spėja: matyt, žinojo, kad ji — stipri varžovė.
Nepamirš ir varžybų ant Radviliškio plento. Tą kartą buvo suvažiavos Rusijos, Baltarusijos komandos. „Gubernijos“ dviratininkams varžybos buvo svarbios, nes vykdė sporto meistro normatyvus.
— Savo komandą ištempiau į pirmą grupę. Važiavau pirma. Tada kažkuri sportininkė iš svečių rėžėsi į mano dviračio priekinį ratą. Nugriuvau, pašokau. Kraujas tyška, bet nesupratau, ar aš susižeidusi. Čiupau dviratį — ratas persuktas. Mūsų technikinė pagalba važiuoja kažkur už trečios grupės. Pro šalį lėkė baltarusiai, jų prašiau dviarčio. Kur tau duos!
Bėgu keliu, greitoji man iš paskos, daktarė laksto, negali manęs pagauti, — dviratininkė ir dramatiškiausias akimirkas prisimena su humoru.
Šiaulių komanda sporto meistro normatyvius įvykdė vėliau, Kaune.
Atiduodavo visas jėgas
Startuojant individuliai reikėdavo numinti 20— 25 kilometrus. Komandinėse važybose laukdavo 50 kilometrų trasa.
Po vienų varžybų Maskvoje G. Gorochova-Norvilienė atsipeikėjo greitojoje.
— Už Lietuvos rinktinę važiavome keturiese. Įskaitai reikėjo dviejų rezultatų. Trasa buvo labai sunki, kalnuota, vingiuota. Startavo pusantro šimto dviratininkių. Viena pakliuvo į važiuojančiųjų vidurį ir gavosi tokia košė... Greitosios lėkė su sirenomis, kraujas... Aš griuvau į griovį, bet nelabai susižeidžiau. Iki finišo buvo likę du sunkūs kilometrai. Treneris vis prašė: aplenk vieną, dar vieną. Į kalną myniau iš visų jėgų. Finišavau ir nieko nebeprisiminiau, atsibudau greitojoje. Visas veidas buvo mėlynas, — buvusi sportinininkė tebesistebi, kaip tokį krūvį atlaikė jos širdis.
Dviratininkė varžybose savęs netausodavo. Net leisdamasi nuokalne ji neleisdavo sau pailsėti, mindavo iš visų jėgų. Atsidavimą sportui byloja ir toks faktas. Praėjus keturiems mėnesiams po dukros gimimo, 1961-ųjų vasarą ji buvo susiruošusi dalyvauti sąjunginėse varžybose.
— Vietinis treneris „sukombinavo“, kad gydytojas leidžia dalyvauti. Nuvažiavau iki Vilniaus ir mane grąžino atgal. Pasakė: jei aš savęs nesigailiu, tai apie dukrą, kad pagalvočiau, — prisiminė sportininkė.
Karjerą baigė ne savo noru
Dviratininkė karjerą baigė labai anksti. 1964 metais grįžo iš varžybų, anyta paskelbė ultimatumą — arba sportas, arba šeima.
— Kaip galiuosi... Visada buvau paklusni, — susimąstė moteris.
Ji galėjo likimą susieti su slovaku ir karjerą tęsti Slovakijoje. Graži moteris niekur nelikdavo nepastebėta. Treneris juokaudavo: „Prie mūsų žirnytės (rusiško pavardės lietuviškas vertinys — aut. past.) kas nors būtinai prieis“.
Kita vertus, moteris svarsto: jei būtų ilgiau sportavusi, būtų sugadinusi širdį, kurioje buvo girdimi ūžesiai.
— Dviračių sportas yra arklių sportas. Jei nori laimėti, turi minti negailėdamas savęs. Į dviratininkus taikė ir mano dukra Lilija. Dubysos sporto mokyklos treneris Alfonsas Gulbinas pasakė: „Galia, tavo dukra atėjo pas mus treniruotis, įsirašė į dviračių grupę“. Liepiau varyti namo, — prisiminė buvusi dviratininkė.
MEDALIAI: Buvusi dviratininkė praeities medalių neišsaugojo, bet sukaupė krūvą kitų. Ji tebesportuoja Šiaulių sporto veteranų klube.
PRAEITIS: Buvusi dviratininkė dažnai mintimis nuklysta į praeitį.
FINIŠAS: Dviratininkė kerta finišo liniją. Sportininkė prisimena: kai pamatydavo finišo vėliavėles, ją lyg kažkas stumte stumdavo į priekį.
DRAUGĖS: Galina Gorochova (kairėje) su dviratininke ir drauge Maryte Baršauskaite.
JAUNYSTĖ: Po treniruotės dviratininkę prausia Lietuvos rinktinės treneris Mingaila.
Giedriaus BARANAUSKO ir asmeninio archyvo nuotr.