Naujausios
Treneris gyvenimą atiduoda į Dievo rankas
„Šiaulių“ krepšinio komandos treneris bei nacionalinės vyrų rinktinės trenerio asistentas Robertas Kuncaitis šį sezoną gyvena itin įtemptu ritmu. Treniruotės, gausybė rungtynių Lietuvoje ir užsienyje, kelionės pas Šilutėje likusius sūnus užpildo visą trenerio dienotvarkę.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Gailisi prarastos galimybės
„Darbas ir tiek, — gyvenimą Šiauliuose trumpai apibūdina treneris. — Kai sekasi geriau — smagu, kai blogiau — nuleidi nosį“.
Viena iš priežasčių, kodėl treneris atvyko dirbti į Šiaulius — komanda debiutavo ULEB taurės varžybose.
Bet paskutinės savaitės R. Kuncaičiui — sunkios, nepaliauja slėgti pralaimėjimas „Joventut“ komandai ULEB'e ir per plauką išsprūdusi istorinė galimybė patekti į antrąjį varžybų etapą.
Prarasta galimybė, pasak trenerio, išliks ilgam atmintyje. Guodžia tai, kad „Šiaulių“ pasirodymas ULEB nebuvo prastas, komandai pavyko aplenkti ir tokį pajėgų klubą kaip Berlyno “Alba“.
Treneris sako pirmą kartą dirbantis tokiu intensyviu grafiku: kelionė, rungtynės, kelionė, rungtynės. „Penkiolika rungtynių per mėnesį — panašu kaip NBA. Skirtumas — jie turi daugiau žaidėjų“.
Dabar didžiausią nerimą treneriui kelia kone pusės žaidėjų traumos.
Iš pažiūros santūrus treneris per rungtynes virsta emocijų vulkanu. „Sako, kad esu emocionalus. Bandau perrėkti žiūrovus, todėl kartais po rungtynių neprakalbu: porai dienų dingsta balsas“, — paaiškina R. Kuncaitis.
O po Europos čempionato uždainuota daina — pomėgis ar išsprūdusios emocijos? „Pakvailiavimas, kuris plačiai nuskambėjo“, — paaiškina R. Kuncaitis. Bet jei Olimpiadoje krepšininkams pavyktų laimėti medalius, treneris sako galėtų ne tik dainuoti, bet ir šokti.
Pradinukai vadino mama
Treneriui dažnos komandos išvykos neleidžia visiškai įleisti šaknų Šiauliuose. Bet Šiauliai R. Kuncaičiui — ne svetimi: tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute treneris baigė pradinių klasių mokytojo (su fiziniu lavinimu) specialybę.
Iki 28-erių dirbo pagal specialybę — pradinių klasių mokytoju Juknaičiuose (Šilutės rajone).
„Labai įdomus laikotarpis, jo tikrai nesigailiu. Pradinukai buvo šešiamečiai, tad, galima sakyti, dirbau ir darželio auklėtoju. Žiūrėdavo į mane — tokį didelį! Kiekvieną dieną vaikai ką nors naujo iškrėsdavo.
Draugams pasakodavau nuotykius, kol galiausiai pastebėjau, kad nebeturiu, ką pasakoti. Supratau, kad jau pats tampu vaikas: nebepastebiu jų juokų. Atėjo laikas permainoms, tad pasilikau tik fizinio mokytojo pareigas gimnazijoje„, — sako R. Kuncaitis.
Iki šiol buvusio mokytojo atmintyje išlikę šmaikštūs mokykliniai nuotykiai ir prisiminimai. Vaikai apsivydavo savo mokytoją rankomis, iš įpratimo mama vadindavo. Mažiesiems ne direktorius, o jis buvo autoritetas.
„Kartą per fizinio pamoką du pradinukai susimušė galvomis. Prieina trečias: “Jums bus nelaimė. Reikia “atsidaužti“. Tiedu paklausė: per salę įsibėgėjo vienas į kitą, susitrenkė, abiem guzai galvoje, bet — jokio verksmo. Trečiasis ir sako: “O dabar jums bus laimė“, — vieną iš įstrigusių nutikimų pasakoja treneris.
„Nėra nesvarbių varžybų“
Krepšinis R. Kuncaitį lydėjo nuo vaikystės, pirmasis jo treneris — Stepas Kairys. Vėliau sportuoti ir mokytis išvažiavo į Panevėžio sporto mokyklą.
Trenerio karjera klostėsi savaime — pradėjo dirbti dar sportuodamas. Keletą kartų laikinai perėmė „Šilutės“ komandos vairą iš S. Kairio, kol tapo komandos treneriu.
Didžiausias trenerio pasiekimas ir įvertinimas — trenerio asistento pareigos Lietuvos rinktinėje ir pernai iškovoti Europos čempionato bronzos medaliai.
R. Kuncaičiui kvietimas į rinktinę nebuvo tikėtas — tuo metu planavo rengtis universiadai su antrąja rinktine.
„Pirmiausia prislėgė atsakomybė. Žinoma, nebesu tas jaunas berniukas, kuris ėjo dirbti pas vaikučius, bet jaudinausi ne mažiau. Jau buvau dirbęs “Lietuvos ryte“, dabartinės krepšinio žvaigždės užaugo mano akyse ir nebuvo nepasiekamos“, — sako treneris.
R. Kuncaitis pritaria posakiui, kad komanda laimi, o treneris — pralaimi, ypač žiūrovų akyse, todėl bando negirdėti, ką sako žiūrovai, nes jie ne visada žino tikrąją komandos padėtį.
„Jei laimime prieš “Žalgirį“, žiūrovai galvoja, kad jau esame tokio pat lygio komanda. Iš tikrųjų esame tokie, kokie esame — tiesiog tą dieną buvome geresni“, — sako treneris.
Trenerio filosofija — nėra nesvarbių varžybų. „Žaidėjų visada prašau, kad kautųsi, nežiūrėdami, koks rezultatas. Kad vyktų kova, kad atiduotų save. Tada jie ir patys tobulės, bus įdomūs ir agentams, ir žiūrovams.“
Įsileido Dievą
„Dievas gali atsakyti, kiek liksiu Šiauliuose. Nežinau, kaip seksis. Nežinau darbdavių planų“, — apie ateitį nespėlioja treneris. Su “Šiaulių“ klubu jis yra pasirašęs 2-ejų metų sutartį.
Galbūt kelias pasuks ir į užsienio klubą, bet darbas užsienyje nėra trenerio tikslas. Dėl šeimyninių aplinkybių — treneris yra našlys ir augina du sūnus — visada stengėsi būti Lietuvoje.
Trenerio namai — Šilutėje, ten ir gyvena du jo sūnūs, prižiūrimi senelių. Vyresnysis trenerio sūnus šiemet baigs mokyklą, antrajam sukaks trylika metų. „Sudėtinga, kai dirbi kitur, į namus parvažiuoji kaip svečias ir pajunti, kad atskirai gyveni“, — sako treneris.
R. Kuncaitį gyvenimo smūgis užklupo netikėtai. Kuomet avarijoje žuvo žmona, mažasis sūnus rengėsi eiti į mokyklėlę, vyresnysis buvo šeštokas.
„Į buitinius dalykus žiūrėjau pro pirštus. Maniau, kad nėra svarbu, ką atlieka moteris. Kai pabandžiau savo kailiu, supratau, kad nematomas darbas atima daug laiko. Sumoteriškėjau. Buityje stengiausi vaikams atstoti abu tėvus. Bet kito žmogaus neatstosi“, — atsidūsta treneris.
Netekęs žmonos, treneris į širdį įsileido Dievą. Ir prieš kiekvienas rungtynes su žaidėjais stoja bendrai maldai.
„Noriu būti labiau religingas, bet ne visada pavyksta tiek atsiverti, tiek Dievą įsileisti, kiek norėtųsi. Noriu, kad malda prieš rungtynes sutelktų komandą. Bet ir pats jaučiu, kad kartais malda tampa rutina: varžybų tiek daug... Norisi jausti širdimi tai, ką darai“, — sako treneris.
Į namus Šilutėje treneris stengiasi grįžti kas savaitę, bet keliones koreguoja rungtynių grafikas.
Laiko nelieka net mėgstamai žvejybai, o geriausiu poilsiu tampa vakaras prie televizoriaus su vyno taure. Bet ir žiūrėdamas televizorių, treneris dažnai pajunta, kad mintys — kitur.
citata: Netekęs žmonos, treneris į širdį įsileido Dievą. Ir prieš kiekvienas rungtynes su žaidėjais stoja bendrai maldai.
PLANAI: Robertas Kuncaitis apie ateitį nespėlioja: tiesiog kuo geriau nori atlikti dabar jam patikėtus darbus.
AUTORITETAS: Treneris Robertas Kuncaitis po studijų dirbo pradinių klasių mokytoju. Dviejų metrų vyras vaikams buvo autoritetas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
— Treneri, ar esate emocianus žmogus?
— Sako, kad esu...
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Apie Robertą Kuncaitį:
Gimė 1964 metų sausio 9 dieną Šilutėje.
Ūgis: 200 centimetrų,
Svoris: 105 kilogramai.
1985— 2001 metais — Šilutės „Šilutės“ (LKL) vyriausiasis treneris,
2002— 2004 metais Šilutės „Šilutės“ (LKAL) vyriausiasis treneris,
2004— 2005 metais — Klaipėdos „Neptūno“ vyriausiasis treneris,
2005— 2006 metais — Vilniaus „Lietuvos ryto“ trenerio asistentas,
2006— 2007 metais — Klaipėdos „Neptūno“ vyriausiasis treneris,
nuo 2007 metų Šiaulių „Šiaulių“ vyriausiasis treneris,
nuo 2007 metų — Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio asistentas.