Tremtyje suvedė muzika, dabar jungia knygos

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Romualdas Baltutis muzikinę „karjerą“ Sibire pradėjo grodamas kazachų dombra.
Šiaulietis Romualdas Baltutis gavo ypatingą siuntinį – tremties draugo Vladimiro Rotto, dabar gyvenančio Toronte (Kanada), autobiografines knygas. Vengrijos žydų Rottų šeima į Sovietų Sąjungą persikėlė 1931 metais – tėvas Ferencas Rottas patikėjo propaganda apie kuriamą rojų žemėje. 1938 metais šeima pakliuvo į „Didįjį valymą“ – tėvas iš lagerio negrįžo. R. Baltutis su V. Rottu susipažino studijuodamas Tomske, saviveikloje. Vieną prie kito patraukė panašūs likimai.

Susitiko orkestre

Tremtinius R. Baltutį ir V. Rottą likimas suvedė Tomske. Savo pasakojimą šiaulietis ir pradeda studijų metų prisiminimais.

Iš tremties vietos – Kiseliovsko miesto Kuzbase – R. Baltutis mokytis į Tomsko politechnikos institutą, Elektromechanikos fakultetą, išvyko 1953 metais.

„Labai norėjau, kad mane priimtų. Davė užpildyti tokį klausimyną, o aš kai kur ir pamelavau. Parašiau, kad groju visais instrumentais. Dar nebuvau išlaikęs egzaminų, kai pas mane atėjo instituto atstovai ir pasakė: „Paskaitėme tavo anketą, organizuojame abiturientų koncertą ir mums trūksta vieno muzikanto“. Ir įkišo man tą instrumentą, o instrumentas – kazachų dombra. Pirmą kartą tokį mačiau!“

Teko meluoti ir toliau, jog grojo, tik gal truputį pamiršo. Kaip išsisukti? Kambaryje gyveno trylika žmonių, tad, R. Baltučio žodžiais, ne tik groti, bet ir sučiaudėti nebūtų galėjęs. Rado patalpą bendrame tualete ir vakarais mokėsi groti. Koncertas pavyko, o dombra ir dabar guli R. Baltučio namų sekcijoje.

„Įkliuvau kaip tas vilkas žuvaudamas žiemą – uodega prišalo. Jiems patiko ir pakvietė vadovauti visai instituto saviveiklai – 10 tūkstančių studentų. Organizuodavau koncertus, orkestrus, operas, vaidinimus, parodas. Po metų institutas organizavo didelį estradinį orkestrą – orkestre smuiku grojo Vladimiras Rottas su žmona.“

R. Baltutis irgi buvo atsivežęs smuiką. Taip susipažino su V. Rottu ir bendravo iki studijų pabaigos.

„Pasirodo, mūsų likimai labai panašūs. Jie ir patraukė vieną prie kito, nors ir skirtingos tautybės.“

R. Baltučio tremties biografija prasidėjo 1941 metais tremtimi iš Kurtuvėnų, 1947 metais šeima iš Altajaus parbėgo į Lietuvą, bet už 6 mėnesių vėl buvo ištremti, šį kartą – į Kuzbasą.

V. Rotto tėvai buvo Vengrijos piliečiai, bet su pirmagimiu Jozefu nusprendė emigruoti. „Prisiskaitė Maskvos laikraščių ir jiems labai patiko, kad laukia geras, lengvas gyvenimas“, – draugo istoriją pasakoja R. Baltutis.

Vladimiras gimė 1935 metais Babruiske, Baltarusijoje. Jo tėvą, „užsienio specialistą“, areštavo 1938 metais.

„Kažką pliurptelėjo ir atsidūrė Magadane, kur ir nugalabijo. Motina su vaikais gavo tremtinių statusą. Tėvas 12 metų buvo lageriuose, mirė 1950 metais. Dar rašė nuostabius laiškus žmonai ir vaikams, kuriuos perskaitę tikėjosi, kad tėvas grįš. Kai Vladimiras baigė mokyklą, atvažiavo mokytis į Tomską. Nors aš apie jį nežinojau nieko, bet mūsų supratimas apie gyvenimą sutapo.“

Kai R. Baltutis baigė studijas, buvo paskirtas dirbti į Krasnojarską. Pabėgo ir 1958 metais įsidarbino Šiaulių elektros tinkluose.

V. Rottas už gerą mokymąsi buvo paskirtas į Toljačio automobilių gamyklą. 1974 metais sugebėjo išvykti į komandiruotę Kanadoje ir nebegrįžo. Vėliau per Vengriją, Izraelį rado kelių, kaip parsikviesti šeimą. Dabar gyvena Kanadoje, Toronte.

V. Rottas yra Vengrijos rašytojų sąjungos narys, apdovanotas medaliu „Pro Cultura Hungarica“.

Trimis kalbomis (anglų, rusų, vengrų) išleido biografines knygas „Nepaisant likimo. Liūdesio džiaugsmai“, „Nepaisant likimo. Atradimų džiaugsmai“, „Mysovaja stotis“, tėvo rašytus laiškus.

„Privalau papasakoti apie įvykius ir žmones, kurių atminimas, mano nuomone, neturi išnykti“, – rašo V. Rottas.

„Su knygomis jis važinėjo į Izraelį, Romą, Budapeštą, Rusijos miestus, iki pat Magadano. Važinėjo ir skaitė paskaitas apie tremtį, – sako R. Baltutis. – Vaikus, anūkus nuvežė iki Magadano, parodė tremties kelius, ne tik tai, kas rišosi su jo gyvenimu ir tauta, bet ir genocidą, kurį patyrė. Pastatė paminklus, organizavo minėjimus, viską darė savo pinigais. Ypatingo charakterio žmogus.“

Dabar R. Baltutį pasiekė naujausios V. Rotto knygos anglų ir rusų kalbomis – „Gyvenimas tęsiasi“. Autorius ranka užrašė linkėjimus Šiaulių universiteto bibliotekos skaitytojams.

R. Baltutis perskaito ir V. Rotto knygose įrašytą dedikaciją: „Šviesaus atminimo nekaltai žuvusiems tėvams – išėjusiems su viltimi užauginti savo vaikus, vertus žmogaus vardo. Dėkingas sūnus.“

„Abu sūnūs įveikė visus išbandymus, nors buvo liaudies priešai, sugebėjo išlikti ir baigti mokslus“, – sako R. Baltutis. V. Rottas tapo inžinieriumi, sukūrė savo verslą, inžinerijos įmonę, jo brolis – muzikantas.

Šią savaitę R. Baltutis sulaukė V. Rotto skambučio. „Sako, man taip patinka jūsų šalis, jūs patyrėte dar daugiau negu aš, noriu atvažiuoti, susitikti, – pokalbį perpasakoja šiaulietis. – Abu buvome nubausti gyvenimo, bet bendri interesai išliko iki pat šių dienų.“

Susirado laiškais

Po studijų R. Baltutis ir V. Rottas ilgą laiką neturėjo žinių vienas apie kitą.

R. Baltutis darbo metais buvo komandiruotas į Toljačio gamyklą, bet nežinojo, kad ten dirba V. Rottas. Nors Toljatyje išbuvo beveik mėnesį, nesusitiko.

Kai prasidėjo Sąjūdis, R. Baltutis nusprendė parašyti į Tomsko instituto laikraštį apie saviveiklininkus, bet jo straipsnis nebuvo išspausdintas.

„Iš Tomsko saviveiklos buvusių studentų keletas atsirado Maskvoje ir jie pradėjo siųsti laiškus – organizavo Maskvos–Tomsko studentijos bendruomenę, rašydavo kokie koncertai, išradimai. Netyčia užkliuvo Rotto pavardė. Paklausiau, kur jis yra ir man davė adresą Toljatyje, o Toljatyje nukreipė į Torontą“, – apie draugo paiešką pasakoja R. Baltutis.

Prasidėjo susirašinėjimas laiškais. Dabar popierinius laiškus pakeitė elektroniniai ir viltis vėl susitikti.

Prisimena tremtinius žydus

Savo šeimos istoriją yra aprašęs ir R. Baltutis. Pirmąją knygą „Septyniolika metų be Tėvynės“ išleido 2001 metais. Vėliau sudarė šešis almanacho „Sibiro Alma Mater“ tomus. Naujausioje knygoje „Jurgiuko Spurgiuko ir dėdės Jokūbo nuotykiai“ iš atminties užrašė Sibire tėvo Liudo Baltučio sektas pasakas.

Iki tremties Baltučiai gyveno Kurtuvėnuose. Tėvas Liudas Baltutis – 1919 metų kovų su bermontininkais dalyvis, mokytojas, Kurtuvėnų šaulių būrio vadas, chorvedys, saviveiklininkas, feljetonų rašytojas.

Šeima ištremta pirmuoju vežimu – 1941 metų birželio 14 dieną. Lemtingu metu tėvas buvo išvykęs į Birštoną, duris atvėrė mama, namuose miegojo Romualdas ir pametinukės seserys.

Baltarusijos stotyje, šalia sustojus vyrų, pasmerktų Rešiotams, ešelonui, pro grotuotą langą Romualdas pamatė tėvą. Šeima vėl susijungė – L. Baltučiui leido persikelti į kitą vagoną, nes pats „prisidavė“.

Pirmoji tremties vieta buvo Altajaus krašte, Tengos kaime. R. Baltutis gerai prisimena ir tremtyje kartu gyvenusius Lietuvos žydus, jų istorijas.

Prisimena, kaip vienas iš Šiaulių žydų, nebeištvėręs rusų patyčių, pasileido į mišką nusižudyti. Pasivijo ir atkalbėjo L. Baltučio tėvas. Kita žydų šeima iš tremties į Šiaulius grįžo palaidojusi mažą dukrą. Ištremtos žydės gyveno ir viename barako kambaryje su Baltučiais. R. Baltučiui įstrigo maldos metas – melsdavosi kartu, bet atskirai – savo kalbomis.

Kai 1946–1947 metais lietuviai pradėjo bėgti į Lietuvą, du broliai žydai padėdavo: nuvažiuodavo 300 kilometrų, nupirkdavo bilietus, nulydėdavo pabėgėlį iki Bijsko, įsodindavo į traukinį, tada – į Novosibirską, kur kompastiruodavo bilietus iki Maskvos. Tokiu keliu iš tremties pabėgo ir Baltučiai. Pardavę bulves, sumokėjo broliams už pagalbą ir už bilietus, o už nuvežimą iki Bijsko sunkvežimio vairuotojui atidavė karvę.

Dalis į Altajų ištremtų žydų 1942 metais pakliuvo į šiaurę – prie Laptevų jūros.

„Likimai žiaurūs, genocidas žiaurus. Dabar apie tą pradeda po truputį kalbėti, V. Rottas šitą klausimą knygose stipriai palietė“, – sako R. Baltutis.