Tremties patirtis: smūgiai ir dovanos

Tremties patirtis: smūgiai ir dovanos

Trem­ties pa­tir­tis: smū­giai ir do­va­nos

Kny­gos apie Si­bi­ro trem­tį „Li­ki­mo smū­giai ir do­va­nos: au­to­biog­ra­fi­nės apy­brai­žos“ pri­sta­ty­me Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je au­to­rius pro­fe­so­rius Pra­nas Gry­baus­kas pa­si­da­li­jo pa­tir­ti­mi: „Val­džią rei­kia smaug­ti, kol ją ga­li pa­siek­ti“.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Šiuo­lai­kės nuo­skau­dos

P. Gry­baus­kas po­kal­bį su klau­sy­to­jais pra­dė­jo nuo tų min­čių, ku­rių neišs­paus­di­no.

Kū­ri­ny­je pa­tei­kęs trem­ties li­te­ra­tū­ro­je ne­daž­nų vaiz­dų apie iš Si­bi­ro į Lie­tu­vą su­grį­žu­sių trem­ti­nių ne­pa­to­gu­mus, au­to­rius tei­gė: „Sug­rį­ži­mas į tė­vy­nę bu­vo džiaugs­min­gas, bet ne toks, koks iš tie­sų ga­lė­jo bū­ti. Dėl ta­ry­bi­nės sis­te­mos, ku­ri mus val­dė pus­šim­tį me­tų, o li­ku­čiai, drą­siai ga­liu pa­sa­ky­ti, te­bė­ra.“

Žmo­nės, ku­rie iki šiol gar­bi­na ta­ry­bi­nę val­džią, jos vyk­dy­tą po­li­ti­ką, – pik­ti­na trem­ti­nį. Ir to­dėl, kad tai skel­bia­ma ne už­da­ruo­se bū­re­liuo­se, o vie­šai ir net laik­raš­čiuo­se.

Jis pa­brė­žė ne­ga­lįs ra­miai kal­bė­ti ir apie tė­vy­nės bei tė­viš­kės sam­pra­tą, ku­ri šiais lai­kais yra pa­si­kei­tu­si, ne­gu bu­vo prieš de­šimt­me­tį ki­tą.

„Nes kos­mo­po­li­tiz­mas uži­ma pro­tus net tų žmo­nių, ku­rie ne­tu­rė­tų dėl jo džiū­gau­ti, – sa­kė P. Gry­baus­kas. – Kaž­ko­dėl tau­tiš­ku­mas iš­li­kęs tik tų tau­tie­čių są­mo­nė­je, ku­rie se­niai iš­vy­kę iš Lie­tu­vos. Jie il­gi­si, bet – tik tiek.“

Jam at­ro­do, kad žmo­nes val­do kaž­ko­kios jė­gos ne taip, kaip tik­tų elg­tis Lie­tu­vos at­žvil­giu.

Ne­de­ra­mą po­zi­ci­ją ban­do pa­tei­sin­ti vi­so pa­sau­lio po­ky­čiais.

„Ne vis­kas pri­klau­so nuo vie­no kad ir pa­ties įta­kin­giau­sio žmo­gaus, tar­kim Tram­po ir Pu­ti­no ar Mer­kel ir Mak­ro­no, nes vi­sas pa­sau­lis kei­čia­si taip grei­tai, kad ir mes sa­vo at­min­ty­je ne­be­tu­rė­si­me sa­vo ša­lies net geog­ra­fi­nių ri­bų“, – tei­gė P. Gry­baus­kas.

Jis bai­mi­na­si, kad jei­gu bus įtei­sin­ta dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė, Lie­tu­va pra­ras tą mi­li­jo­ną jau iš­va­žia­vu­sių tau­tie­čių.

„Ne vien dėl val­džios po­li­ti­kos lie­tu­viai iš­vyks­ta iš sa­vo tė­vy­nės, o dėl ato­trū­kio nuo jos“, – ma­no P. Gry­baus­kas.

Į trem­tį – pen­kio­li­kos me­tų

1949-ųjų ko­vą P. Gry­baus­kas, ku­riam bu­vo 15 me­tų, iš­trem­tas iš Pa­va­daks­čių kai­mo Ak­me­nės ra­jo­ne. Jis kny­go­je pri­me­na, kaip at­vy­kę suim­ti stri­bai sku­bi­no vi­są šei­mą, pa­tys nar­šė po na­mus, ieš­ko­jo ko nors ver­tin­go. To pa­ties su­si­rin­ko ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių. Vie­ni ark­lį iš­si­ve­dė, ki­ti iš­si­tem­pė kar­vę, avį. Pri­si­gau­dė paukš­čių. Lan­džio­ję po spin­tas, gro­bį ri­šo­si į ry­šu­lius. Dar šei­mai neiš­vy­kus li­ko nu­siaub­ti ir iš­tuš­tin­ti na­mai, tvar­tas.

„Tik vė­liau pa­gal­vo­jau, koks tai bu­vo grei­tas ki­tų žmo­nių pra­tur­tė­ji­mo bū­das“, – sa­kė pro­fe­so­rius.

Ve­ži­mas su trem­ti­niais pa­ju­dė­jo Nau­jo­sios Ak­me­nės ge­le­žin­ke­lio sto­ties link: „At­si­su­kę at­gal, žvel­gė­me į gim­ti­nę, ne­si­ti­kė­da­mi ka­da nors ją vėl pa­ma­ty­ti. Jaus­mas neap­ra­šo­mas ir neap­sa­ko­mas. Ty­liai per skruos­tus ri­to­si aša­ros, gniu­žu­las gerk­lė­je ne­lei­do kvė­puo­ti, nuo ner­vi­nio šo­ko dre­bė­jo vi­sas kū­nas.“

Apie šei­mos pa­gar­sė­ji­mus Si­bi­re

Si­bi­re šei­ma, nie­ko neat­si­ve­žu­si iš Lie­tu­vos, iš pra­džių mai­ti­no­si grū­dais, pri­kul­tais iš vai­kų slap­čia su­rink­tų var­pų.

Pen­kio­lik­me­tis vai­ki­nas ra­do auk­so gys­lą – pri­gau­dy­da­vo žu­vų, at­ro­dė, nie­kas jų iki šiol ne­gau­dė. Jo­kio ma­sa­lo ne­rei­kė­da­vę ant kab­liu­ko, pa­si­da­ry­to iš siu­vi­mo ada­tos. Vie­nin­te­lė gud­ry­bė – lai­ku už­kirs­ti meš­ke­rę.

Gel­bė­jo dar­žo­vės. Kur ir ką pa­so­din­da­vo, vis­kas gau­siai de­rė­jo.

Gry­baus­kų šei­mą per­kė­lė į mies­te­lį. Pra­no ma­ma ke­pyk­lo­je ke­pė ban­de­les ir bu­vo gi­ria­ma kaip sta­cha­no­vie­tė. Vė­liau dir­bo sal­dai­nių fab­ri­ke meist­rės pa­va­duo­to­ja.

„Iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos ji na­muo­se ne­val­gy­da­vo šo­ko­la­do, – me­na sū­nus. – Ji tu­rė­da­vo ra­gau­ti šio ska­nės­to, per die­ną – apie pu­sant­ro šim­to gra­mų.“

Tė­vas iš­gar­sė­jo, su­re­mon­ta­vęs vie­no su­griau­to fab­ri­ko įren­gi­mus, ir už tai pa­gerb­tas straips­niu laik­raš­ty­je, pa­ska­tin­tas pre­mi­ja. Tė­vas jau kaip ins­pek­to­rius ėmė va­ži­nė­ti į ki­tus fab­ri­kus.

Sū­nus už­dar­bia­vo kaip rek­la­mos kū­rė­jas.

Bo­bu­tė ir­gi iš­gar­sė­jo, kai iš­pe­ri­no viš­čiu­kus. Nu­si­pirk­tus kiau­ši­nius lai­kė krosny­je, su­ge­bė­da­ma nuo­lat išlai­kyti rei­kia­mą tem­pe­ra­tū­rą.

„Kar­tą pa­rei­nu na­mo, o bo­bu­tė bur­no­ja pen­kiaaukš­čiais ru­siš­kais keiks­ma­žo­džiais, – me­na P. Gry­baus­kas. – Aiš­ku, juos kaip daž­niau­siai gir­di­mus iš vie­ti­nių lū­pų bu­vo įsi­dė­mė­ju­si. Aš iš­ver­čiau ne­pag­ra­žin­da­mas. Ji nie­ko ne­be­sa­kė, grie­bė mal­dak­ny­gę ir sa­vai­tę ven­gė išei­ti iš sa­vo kam­ba­rė­lio“.

Drau­di­mas stu­di­juo­ti me­di­ci­ną

Pra­nas mo­kyk­lą bai­gė su dviem tre­je­tais iš ru­sų kal­bos ir TSRS kons­ti­tu­ci­jos.

Ap­sisp­ren­dė vie­tos uni­ver­si­te­te stu­di­juo­ti me­di­ci­ną. Ne­ži­no­jo, kad šis moks­las – ne trem­ti­niams. Aiš­ku, ko­dėl eg­za­mi­ne ga­vo nei­gia­mą įver­ti­ni­mą.

Me­tus pa­dir­bė­jo sta­ty­bo­se, o ki­tais me­tais vėl nu­ve­žė do­ku­men­tus. Šį­kart pasakė tie­siai švie­siai: ne­priim­si­me.

Ta­da pa­tei­kė pra­šy­mą bio­lo­gi­jos stu­di­joms. Iš eg­za­mi­no – vėl dve­je­tas. Nes­var­bu, kad nu­ra­šė iš „špar­gal­kės“ vie­nos mo­ky­to­jos su­kur­tą ra­ši­nį.

Po to jau­nuo­lis iš­siun­tė laiš­ką TSRS ge­ne­ra­li­niam pro­ku­ro­rui Ru­den­kai. Su­lau­kė at­sa­ky­mo, kad trem­ti­nių vai­kai nė­ra disk­ri­mi­nuo­ja­mi. Su pa­ti­ki­ni­mu: „Tu­ri­te tei­sę įsto­ti“.

„Kai nu­va­žia­vau tre­čią kar­tą į uni­ver­si­te­tą, įsi­pra­šiau pas pa­tį rek­to­rių ir pa­dė­jau ant sta­lo gau­tą laiš­ką, – me­na P. Gry­baus­kas. – Bu­vau „na­cha­las“ ir klau­siu, ar man dar rei­kės lai­ky­ti eg­za­mi­nus ar ne­be?“

Rei­kė­jo. Vėl nau­do­jo „špar­gal­kę“, bet jau įsto­jo.

„Stu­di­jos – do­va­na už li­ki­mo smū­gius“

„Stu­di­jų lai­kas Ir­kuts­ko uni­ver­si­te­te ta­po gy­ve­ni­mo do­va­na už tuos smū­gius, ku­rių iki tol ne­pa­gai­lė­jo li­ki­mas“, – sa­kė P. Gry­baus­kas.

Ta­pęs stu­den­tu ga­vo pi­lie­čio pa­są. Kaip trem­ti­nys kas mė­ne­sį dar tu­rė­jo ei­ti re­gist­ruo­tis į sau­gu­mie­čių būs­ti­nę.

Pa­si­rin­kęs zoo­lo­gi­jos stu­di­jas, ga­lė­jo pa­ma­ty­ti gi­liau­sią pa­sau­lio eže­rą Bai­ka­lą – pa­sa­kiš­ko gra­žu­mo. Plau­kio­da­vo lai­vais, kil­da­vo į kran­tuo­se esan­čius kal­nus. Ieš­ko­jo gy­vū­nų ir kau­pė jų iš­kam­šas, ruo­šė au­ga­lų her­ba­riu­mus.

„Ap­ke­lia­vau vi­są Bai­ka­lą, iš­ty­riau vi­sus gy­vū­nus, ku­rie gy­ve­na van­de­ny­je ir vir­šum jo, o su­kaup­tai ko­lek­ci­jai par­si­vež­ti į Lie­tu­vą bū­tų rei­kė­ję pu­sės va­go­no, tad pa­li­kau vie­tos mu­zie­jui“, – sa­kė P. Gry­baus­kas.

Vė­liau P.Gry­baus­kas pa­si­nau­do­jo pa­žin­ti­mis, ry­šiais.

„Ser­gan­čiam bi­čiu­liui rei­kė­jo šir­dies vož­tu­vų, bet jie bu­vo pra­dė­ti ga­min­ti tik Ame­ri­ko­je, – me­na P. Gry­baus­kas. – Pa­ra­šiau ten emig­ra­vu­siai že­mie­tei iš Ki­vy­lių kraš­to, ir su­ra­do vie­ną ga­ran­tuo­tą vož­tu­vą, o ki­tą – eks­pe­ri­men­ti­nį. Pro­fe­so­rius Brė­di­kis pa­ti­ki­no, kad eks­pe­ri­men­ti­nis dar ge­riau, te­gul siun­čia. Po ope­ra­ci­jos bi­čiu­lis pa­ki­lo iš li­gos pa­ta­lo, dar gy­ve­no 25 me­tus, o už vož­tu­vus ame­ri­kie­čiai pa­pra­šė sa­ba­lo kai­li­nu­kų. Pap­ra­šiau prie Bai­ka­lo li­ku­sio moks­lad­rau­gio, jis at­siun­tė. Bet į Ame­ri­ką to­kiu pat bū­du per­duo­ti ne­bu­vo įma­no­ma. To­dėl at­skri­du­si ame­ri­kie­tė grį­žo, vil­kė­da­ma tais kai­li­niais.

Į ope­ra­ci­nę – be gy­dy­to­jo dip­lo­mo

Ir­kuts­ko uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­tas įsi­dar­bi­no Trau­ma­to­lo­gi­jos ins­ti­tu­te.

„Pa­čia­me pir­ma­me su­si­ti­ki­me su įstai­gos va­do­ve pro­fe­so­re pa­sa­kiau, kad no­riu bū­ti gy­dy­to­jas, – me­na P. Gry­baus­kas. – Ji klau­sia: „Ko­dėl ne­stu­di­ja­vai?“,

Pa­pa­sa­ko­jo. Iš­gir­do: „Ry­toj iš­kart atei­ni į ope­ra­ci­nę“.

„Aps­tul­bau ir vos neat­si­sė­dau ant grin­dų“ – me­na P. Gry­baus­kas.

Kiek­vie­ną die­ną ėjo į ope­ra­ci­nę su pro­fe­so­re.

Val­džiai bu­vo ra­šo­mi skun­dai, kad ne me­di­kas ope­ruo­ja. Pro­fe­so­rė už­sto­jo, o pa­ts ar­gu­men­ta­vo, kad kau­pia me­džia­gą moks­li­nin­ko di­ser­ta­ci­jai.

Vė­liau pa­pra­šė mi­nis­te­ri­jos lei­di­mo stu­di­juo­ti me­di­ci­ną. Lei­di­mą nu­ne­šė pas tą pa­tį uni­ver­si­te­to rek­to­rių, ku­rio bu­vo anks­čiau iš­va­ry­tas.

„Kai ap­gy­niau moks­lų kan­di­da­to di­ser­ta­ci­ją, die­nos da­lį skai­čiau pa­skai­tas stu­den­tams, o ki­tą da­lį au­di­to­ri­jo­je sė­dė­da­vau kaip stu­den­tas,“ – me­na P. Gry­baus­kas.

Tė­vy­nė­je tę­sė moks­li­nin­ko kar­je­rą

„Kai 1967 me­tais grį­žau į Lie­tu­vą ir nuė­jau į nau­ją dar­bo­vie­tę tuo­me­ti­nio Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­to Cent­ri­nė­je moks­lo ty­ri­mo la­bo­ra­to­ri­jo­je ir bū­si­mam še­fui pri­si­sta­čiau, vil­kė­da­mas švar­ką su dviem aukš­to­jo moks­lo ženk­le­liais, o tuo­met tai bu­vo ma­din­ga de­monst­ruo­ti, iš­gir­dau: „Čia tai bent žmo­gus“, – su šyp­se­na pa­sa­ko­jo P. Gry­baus­kas.

La­bo­ra­to­ri­jo­je dir­bo try­li­ka me­tų. 1979 me­tais ta­po to pa­ties ins­ti­tu­to Kar­dio­lo­gi­jos ins­ti­tu­to moks­lo dar­buo­to­ju, nuo 1997 me­tų – di­rek­to­riu­mi.

Bu­vo moks­li­nės gru­pės va­do­vu. 1983 me­tais ga­vo me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ro laips­nį. 1991-ai­siais ta­po pro­fe­so­riu­mi.

P. Gry­baus­kas me­na sa­vo tė­vų nuo­skau­dą, kai ra­do su­nio­ko­tus na­mus. Pra­dė­jo tei­sy­bės paieš­kas.

„Pri­ver­čiau val­džią mus ir pri­re­gist­ruo­ti, o ga­lop ir rea­bi­li­tuo­ti, nes vis ra­šiau ir ra­šiau, lyg bū­da­mas koks gra­fo­ma­nas“, – sa­kė P. Gry­baus­kas.

Taip da­rė, lai­ky­da­ma­sis sa­vo gy­ve­ni­mo sa­vo­tiš­ko cre­do: val­džią rei­kia smaug­ti, kol ją ga­li pa­siek­ti.

Ats­ki­ras spren­di­mas – grą­žin­ti šei­mai kon­fis­kuo­tą tur­tą. Ta­čiau tai ne­ta­po rea­ly­be, nes ne­re­gist­ruo­ta kiek atė­mė gy­vu­lių ir ki­to tur­to. Įver­tin­ti tik pa­sta­tai, ku­riuos ap­griu­vu­sius ra­do su­grį­žę trem­ti­niai. Be­li­ko džiaug­tis var­ga­na kom­pen­sa­ci­ja.

KGB aki­ra­ty­je

Trem­ti­nio eti­ke­tė truk­dė P. Gry­baus­ko moks­li­nei veik­lai. Jis jau­tė­si nuo­lat kont­ro­liuo­ja­mas sau­gu­mie­čių.

Kai ga­vo kvie­ti­mą skai­ty­ti pra­ne­ši­mą Če­kos­lo­va­ki­jo­je, vie­nas iš dar­bo­vie­tės kler­kų už­drau­dė.

Mo­ty­va­vo: „Esi pri­si­dir­bęs“ ir de­ta­li­za­vo: „Ko­dėl Ir­kuts­ke ne­sto­jai į ko­mu­nis­tų par­ti­ją, kai pra­šė?“ Tai bu­vo įra­šy­ta iš ten at­siųs­to­je spe­cia­lio­je by­lo­je.

Da­bar­ti­nis vir­ši­nin­kas, vil­da­ma­sis, kad P.Gry­baus­kas pa­kei­tė nuo­sta­tą, klau­sė: ar da­bar su­bren­dęs bū­ti par­ti­jo­je?

„Kaip ga­liu bū­ti ko­mu­nis­tas, jei esu tau­tos prie­šas, ka­dan­gi bu­vau iš­trem­tas ir ne­pri­pa­žįs­tu Ko­mu­nis­tų par­ti­jos įsta­tų“, – at­sa­kė P. Gry­baus­kas.

Ki­tas įta­kin­gas vei­kė­jas, bū­da­mas gir­tas, tėkš­da­vo: „Tu ban­di­tų šei­mos na­rys, aš tau ką nors pa­da­ry­siu“, sa­kė daž­nai nuei­nąs į kad­rų sky­rių ir pa­pil­do by­lą.

„Ste­bė­jau­si, ką ga­li­ma pa­pil­dy­ti, jei aš vien gy­dau li­go­nius, ra­šau moks­li­nius straips­nius. At­sa­kė: „Ži­nau, ką rei­kia, kad skai­tan­tis su­pras­tų“, – me­na P. Gry­baus­kas.

Au­to­riaus nuo­tr.

Pra­nas Gry­baus­kas pa­si­ra­ši­nė­jo kny­go­je apie Si­bi­ro trem­tį.

Pra­nui Gry­baus­kui gruo­dy­je su­kaks 83 me­tai.

Nau­jo­sios Ak­me­nės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je su­reng­ta­me su­si­ti­ki­me su pro­fe­so­riu­mi Pra­nu Gry­baus­ku da­ly­va­vo jo kraš­tie­čių iš Ki­vy­lių.