Naujausios
Treneris Rytis Keršys: „Retas kuris jaunas imtynininkas nėra verkęs...“
Joniškio sporto klubo „Kova“ ir Sporto centro graikų–romėnų imtynių treneris Rytis Keršys turi ką parodyti. Stenduose sudėtos kelios dešimtys jo auklėtinių, tapusių Lietuvos čempionatų nugalėtojais ir prizininkais, nuotraukų. Pats laisvąsias imtynes kultivavęs, bet reikšmingų pergalių nepasiekęs sportininkas visas jėgas, sumanumą, žinias atiduoda jaunajai kartai.
Rytis Keršys sako, kad imtynėse veikia ne tik jėga, bet protas, gebėjimas perprasti priešininką. Pralaimėjimus patirti net ir psichologiškai stipriausiems nėra paprasta. „Retas kuris jaunas imtynininkas nėra verkęs“, – „Šiaulių kraštui“ atviravo Rytis Keršys, tačiau pergalių skonis – saldus.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Svarbu ne tik jėga
Nuo 2006-ųjų metų graikų–romėnų imtynių treneriu Joniškyje dirbantis Rytis Keršys veda pro mokyklos rūsyje įkurtą treniruoklių salę. Už sienelės – kilimas, ant jo prabėga jaunųjų sportininkų treniruočių valandos. Su mažesniaisiais daugiau žaidimo forma, apšylant, išmėginant keletą veiksmų, su pažengusiais plušant didesniu krūviu apie 1,5–2 valandas.
Prieš varžybas treniruojamasi daugiau, kai kuriems sportininkams tenka paprakaituoti, siekiant numesti kilogramą ar porą, kad patektų į kitą kategoriją, kurioje priešininkai neturėtų svorio pranašumo. Tai gali padėti įveikti varžovus.
Graikų–romėnų imtynėse itin svarbi psichologinė pusiausvyra, atkaklumas, darbštumas, ištvermė, gebėjimas susikaupti, pajausti ir numatyti priešininko veiksmus, o jei prireiktų, jį pergudrauti. Tad imantis jėgos nepakanka, reikia greitos reakcijos ir mąstymo, kad pasiektum pergalę.
Pralaimėti būna skaudu
„Pamenu, kaip kovėsi Mantas Vitkus, kuriam dabar jau trisdešimt dveji. Jis ir dabar ateina sportuoti su jaunąja karta, suteikia galimybę jiems semtis patirties ir pats treniruodamasis kartu tobulėja. Šių metų Lietuvos čempionato dvikovoje su jaunesniu ir fiziškai pajėgesniu priešininku iš Kauno jis ėmėsi tam tikros strategijos. Pastebėjau, kad klaidina varžovą, o kai šis „užkibo ant kabliuko“, atliko netikėtą metimą ir iškovojo svarbią pergalę, garantavusią sidabro medalį“, – aiškina treneris.
2016-aisiais M. Vitkus po ilgos pertraukos nuo 2006-ųjų taip pat iškovojo sidabro medalį Lietuvos suaugusiųjų čempionate.
Ant salės kilimo jėgas nuolat pasitikrina ir kitas suaugęs vyras Saulius Urbonas, kuris po 18 metų pertraukos 2017 metų sausį, susirungęs šalies laisvosiose imtynėse, buvo trečias.
Pralaimėjimai be galo skaudūs, nes tiek daug išlieta prakaito, įdėta pastangų.
„Retas kuris jaunas imtynininkas po pralaimėjimo nėra verkęs, – atvirai sako treneris R. Keršys. – Komandiniame žaidime gali pasislėpti už kitų kolegų, o imtynėse ant kilimo su varžovu esi vienas prieš vieną. Kartais tenka kovoti ne tik su priešininku, bet ir su savo baimėmis, nepasitikėjimu.“
Daugiau kaip 40 čempionų ir prizininkų
Ant sienos kabo stendai su jaunųjų sportininkų nuotraukomis ir pergalių aprašais. Treneris skaičiuodamas perkopia skaičių 40 – tiek jo ruošiamų graikų–romėnų imtynių atstovų Lietuvos ir tarptautiniuose čempionatuose yra tapę čempionais arba prizininkais, daugelis – ne po vieną kartą.
„Vieną sykį gali ir pasisekti: gal mažiau stiprių sportininkų atvyko, gal palankius varžovus burtai lėmė. O nuolat iškovojamos pirmos ar prizinės vietos jau kalba apie sugebėjimus“, – tvirtina treneris.
Joniškiečių pergalės iškalbingos. Karolis Pociūnas šiemet Panevėžyje vykusiame šalies čempionate buvo trečias, o Klaipėdoje jaunimo čempionate iškovojo antrą vietą. Eimantas Vilimas prieš metus tarp jaunučių buvo čempionas, šiemet jaunių čempionate Anykščiuose lipo ant garbingo antros vieto pakylos laiptelio.
Donatas Gudmonas nuo 2010-ųjų kasmet laimi pirmą, antrą arba trečią vietas. Šiemet Klaipėdoje vykusiame graikų–romėnų imtynių jaunimo čempionate svorio kategorijoje iki 84-ių kilogramų buvo neįveikiamas ir tapo nugalėtoju. Jo brolis Darius Gudmonas taip pat negrįžta be prizinių vietų apdovanojimų. Šių metų sausį Panevėžyje organizuotame Lietuvos čempionate jaunuolis laimėjo sidabro medalį svorio kategorijoje iki 71 kilogramo.
„17-metis Ignas Paulavičius – talentingas, be galo darbštus sportininkas, kuriam tikrai rūpi imtynės. Ignas ir Adomas Grigaliūnas – 2017 metų Lietuvos jaunių čempionai. Martynas Muižys 2017 metų jaunių čempionate iškovojo sidabro medalį. Jis net 11 kartų yra tapęs Lietuvos pirmenybių nugalėtoju tarp vaikų ir jaunučių. Iškovotais medaliais suaugusiųjų ir jaunimo čempionatuose džiugina Šarūnas Gulbinas, Džiugas Ramukevičius, ir kiti“, – Rytis Keršys sako, kad visus to vertus būtų sudėtinga išvardinti.
Jo paties sūnus Benas Keršys dvejus metus iš eilės – 2015 ir 2016 – tapo Lietuvos graikų–romėnų imtynių čempionu. Būdamas studentas jis sugebėjo tinkamai pasiruošti, įveikdamas ir už nugaros palikdamas Lietuvos Olimpinio centro atstovus, dalyvaujančius Europos ir Pasaulio čempionatuose.
Priverčia nervintis tituluotus varžovus
Joniškio imtynininkai varžybose priverčia nervintis ir itin tituluotus sportininkus tarptautiniuose turnyruose Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje. Lenkija Joniškiui tolimesnė, tad į šią kaimyninę šalį rečiau nuvykstama, bet šiemet visi trys Ryčio Keršio mokiniai I. Paulavičius, A. Grigaliūnas ir E. Vilimas iš ten parsivežė medalius. Jaunieji sportininkai pageidaujami ir Vilniaus Ozo sporto gimnazijoje. Ten šiemet išvyko treniruotis A. Grigaliūnas.
Treneris rodo 2014 metais Taline atvirajame turnyre laimėtą taurę. Tada joniškiečiai parsivežė net 8 medalius, o keturi sportininkai tapo čempionais savo amžiaus ir svorio kategorijose. Šis graikų–romėnų imtynių renginys Europoje jau tapęs prestižiniu, sutraukiantis iki 1800 sportininkų iš Europos, Azijos, Afrikos šalių, JAV. Tokiose varžybose sportininkai įgauna neįkainojamos patirties, nes susitinka su nepažįstamais varžovais, kas Lietuvos čempionatuose pasitaiko gerokai rečiau.
Talino atvirojo turnyro organizatoriai net trejus metus joniškiečius kvietė ir į tarptautines sportines stovyklas, tik ne visada dalyvauta, nes buvo nepalankus metas: ruoštasi kitoms svarbioms varžyboms, todėl nepatartina rizikuoti, kad nepatirtų traumų.
Ypač svarbus joniškiečiams buvo šiemet gegužės mėnesį Danijoje, Koldinge vykęs Šiaurės šalių čempionatas, kuriame varžėsi Danijos, Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Estijos, Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktinių imtynininkai. Lietuvos jaunių rinktinei atstovavo jau minėti Eimantas Vilimas, Ignas Paulavičius, o taip pat – Martynas Muižys, kuris iškovojo bronzos medalį.
Nors vasara, mokiniams ir mokytojams – atostogų metas, Rytis Keršys dažnai užsukdavo į Sporto centrą susitikti individualioms treniruotėms su jaunaisiais sportininkais, norinčiais palaikyti bei pagerinti sportinę formą.
Atėjo paskui sūnų
Paties R. Keršio vaikystė ir paauglystė prabėgo Klaipėdoje, kur žaidė futbolą, vėliau ėmė kultivuoti laisvąsias imtynes. Vienas jo vadovų buvo suaugusiųjų rinktinės treneris Sergejus Kasimovas, su vienu savo auklėtinių dalyvavęs Atlantos ir Sidnėjaus Olimpinėse žaidynėse.
„Pats aukštų sportinių pasiekimų neturiu. Bet klaipėdiečiai visada šalyje diktavo laisvųjų imtynių madas, tad kažko išmokau“, – šypsosi treneris.
Nuo 1994 metų jo gyvenimo kelias pasuko į Joniškį. 2004 metais pas tuo metu graikų–romėnų imtynių trenerį Vladimirą Audicką užsiėmimus ėmė lankyti Ryčio Keršio sūnus Benas, kuris per keturis mėnesius sugebėjo pasiekti tokią sportinę formą, kad šalies jaunučių čempionate iškovojo antrą vietą.
Tėvas su sūnumi treniruodavosi po tris kartus per savaitę ir pamažu perėmė trenerio patirtį. Išvykdamas V. Audickas rekomendavo R. Keršį sporto mokyklos direktoriui Tomui Aleknavičiui.
„Ilgai svarsčiau: didžiulė atsakomybė, darbo patirties nėra. Bet ėmus dirbti rezultatai išliko be „duobių“. Kaune išsilaikiau licenciją, Šiaulių Universitete neakivaizdžiai baigiau kūno kultūros studijas“, – pasakoja joniškietis.
Ką liudija trenerio patirtis...
11 metų trenerio darbo patirtis liudija, kad sportuoti ateinantis jaunimas keičiasi. Daugelis dabartinių vaikų siekia greito rezultato, nenori kovoti, vargti, o nuo pirmos ar antros klasės pradėję imtis berniukai dar neturi galimybės dalyvauti šalies čempionatuose, nes ten priimama tik nuo 10 metų. Tad dvejus trejus metus reikia kantriai ruoštis be medalių.
Pasak pedagogo, turbūt nemenką įtaką jaunimui daro mobilieji telefonai, kompiuteriai. Net per svarbias varžybas dalis jų nepaleidžia iš rankų mobiliojo įrenginio, nors verčiau reiktų jį padėti į šalį, kad galėtų susikaupti laukiančiai kovai ar stebėti būsimų varžovų kovas.
Kita problema – apskritai katastrofiškai mažėja vaikų.
„Nueinu į Joniškio Mato Slančiausko progimnaziją, „Saulės“ pagrindinę mokyklą, prabėgu kelias klases ir – viskas, daugiau nebėra. Jiems siūloma žaisti krepšinį, tinklinį, stalo tenisą, futbolą, visur negali suspėti. O dar yra dalis vaikų, gyvenančių kaimuose, kurie turi anksčiau išlėkti iš treniruotės į autobusą arba iš viso negali jose dalyvauti, jei neturi, kas parveža namo. Žinoma, visus priimu. Net jeigu vaikas nepasieks išskirtinių rezultatų, jis sustiprės fiziškai, pagerės koordinacija. Tiesa, per metus praeina apie 20–30 naujokų, o išlieka toliau tik vienas ar du“, – dėsto treneris.
Geriausių ir stabilių rezultatų, pasak R. Keršio, pasiekia daug ir ilgai – 8–10 metų sportuojantys jaunieji imtynininkai. Labai didelę reikšmę turi ir tėvų palaikymas, skatinimas, nuolatinis domėjimasis, kaip vaikui sekasi treniruotėse.
Autorės nuotr.
Rytis Keršys rodo 2014 metais prestižiniame Talino atvirajame turnyre laimėtą komandinę taurę, kuri yra vienas iš svarbesnių joniškiečių imtynininkų komandos pasiekimų.
Iki 50 kilogramų sveriantys žmogaus pavidalo muliažai taip pat naudojami treniruotėse.
Treneris Rytis Keršys pats kadaise kultivavo laisvąsias imtynes, o joniškiečius, kurių daugiau kaip 40 yra tapę šalies čempionais ir prizininkais, treniruoja nuo 2006 metų.
Redakcijos archyvo nuotr.
Treneris Rytis Keršys (priekyje pritūpęs) turi kuo didžiuotis, jo auklėtiniai ir šiais metais Estijoje vykusiame turnyre nuskynė gausybę medalių.