Naujausios
„Labas“ – kaip gera pradžia
Parodos pavadinimas „Labas“ – kaip pokštas, gera pažinties pradžia, juk nuo šio žodžio kartais tiek daug priklauso: kad kažkas atsigręžtų, pakeltų akis nuo grindų, išnirtų iš savo vidinio pasaulio ir galbūt po to dar jaukiau į jį galėtų sugrįžti.
Eksponuojamuose aštuoniuose paveiksluose kaip mėlynos akutės žvelgia žibuoklės, supinta vandeniu alsuoja geltonų pienių Jurginių karūna, tarsi ledo duris pramušusios švyti snieguolės, liaunos, ilgais, vinguriuojančiais lyg žalčiukai kotais nardo raudonos aguonos, vasaros pradžia dvelkia šviesios, boluojančios alyvos, regis, net girdi nukritusių, kvepiančių rudeninių obuolių bumbtelėjimą žemėn.
Paveikslų fonas tamsus, atrodo paslaptingai ir kartu viliojamai, kai kam jis gal pasirodys liūdnas, liudijantis kažkokią labiau mąslią ar niūresnę kūrėjos vidinę būseną juos tapant. Tačiau autorė sako, kad viskas kur kas paprasčiau: tai optinė gudrybė, piešiamo paveikslo kontrastas labiau išryškina vaizdinius, detales.
„Žmonės sureikšmina spalvas, o man norėjosi, kad pamatytų tas ryškias, smulkias gėlytes. Gyvenu kaime, tapiau daugiausia tai, kas aplink žydi. Juk taip gera matyti gamtos gyvenimą ir leisti kitiems į jį įsižiūrėti“, – sako Jurgita Burauskienė.
Netikėtos žiūrinčiųjų interpretacijos
Ji pastebi, kad parodos lankytojų interpretacijos, ką jie mato paveiksluose, kartais nustebina fantazija, įžvalgomis, apie kurias pati autorė tapydama net negalvojo ir tokio tikslo neturėjo.
„Sumanymų versijas esu linkusi pasilaikyti sau, nes dažnai jos visai paprastos, gali nuvilti žiūrovą, – sako kūrėja. – Viena kolegė, pamačiusi aguonų paveikslą, iš kurio gilumos žiūri dvi akys, pasakė, kad turbūt tai narkomanas žvelgia. Ne, aguonos žiedas yra trapus, gražus, ryškus, bet už jo slepiasi kiti dalykai – tokia mintis, narkomanijos temos nebuvo.“
Kitame paveiksle nupieštos kaukolės, dugne ryškėja vienintelis ramunės žiedas. Vaizdas tamsus, todėl dažnas įžvelgia niūrias emocijas.
„Bet kad kas žinotų, kaip gerai jaučiausi tą darbą tapydama! – nustebina autorė. – Pirmiausia nupiešiau natiurmortą su gėlėmis, kurių prisiskyniau darželyje. Bet kažko „nelipo“, netiko, tada uždažiau, liko vos viena ramunė, o dėmės pačios padiktavo kaukoles.“
Keliaujančios pelytės kuria ryšį
Iš vieno Jurgitos Burauskienės paveikslo į kitą keliauja lygiai taip pat netikėtai atsiradusios smalsios pelytės: viena arba dvi, dažnai kažkur užlindusios, vos matomos.
„Ką jos reiškia? Nieko. Bet, gerai pagalvojus, reiškia daug, nes tai tam tikras akcentas, ryšys tarp manęs, kūrėjos, ir žiūrovų, feisbuko draugų. Būtent jie ir padiktavo pelyčių seriją, nes kai kartą nutapiau tiesiog norėdama kūriniui kažkokios gyvybės įkvėpti, žmonės pradėjo ieškoti ir pasigesti peliukų kituose paveiksluose“, – atskleidžia Jurgita.
2006-aisiais metais pedagogė pristatė savo pirmąją personalinę parodą „Žiemgaliai“, kuriai ėmėsi itin sudėtingo darbo – paveiksluose atkurti senųjų žiemgalių rūbus ir papuošalus. Duomenų sėmėsi iš knygų, Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus archyvų, archeologinių radinių, istorinės literatūros. Paroda buvo eksponuojama įvairiose parodų erdvėse, ne viename mieste, taip pat ir Vilniuje karininkų ramovėje. Dabar prasideda antrasis ciklas, o jo pirmai parodai paskatino „Aušros“ gimnazijos direktorius Vidmantas Sutnikas.
Po pertraukos prieš maždaug pusantrų metų vėl daugiau dėmesio tapybai pradėjusi skirti J. Burauskienė sako savo kūriniuose esanti kitokia – išsilaisvinusi, be jokių įsipareigojimų, tapo tai, ką nori ir kaip nori. Jos darbus jau spėjo įvertinti kolegos. Internetiniame puslapyje („The Art Of Appreciation In The Appreciation Of Art–Class Winners & Awards“) feisbuke menininkai deda savo kūrinius ir visi balsuodami vertina. 2022 metais gegužę Jurgitos paveikslas su jurginais „Karūna“ buvo išrinktas savaitės nugalėtoju, o liepos mėnesį natiurmortas su alyvomis užėmė antrą vietą. Pati autorė to nesureikšmina, vadina tiesiog žaidimu.
Audimas laikinai atidėtas
O dar ne taip seniai, prieš kelerius metus, pedagogė buvo pasinėrusi į audimo pasaulį. Prieš daug metų ji išbandė seniausią žinomą baltišką audimą kaladėlėmis, vėliau sėdo prie vyro Dainiaus Iš Ignalinos rajono pargabentų šimto metų senumo staklių. Išaudė šimtus metrų vilnonio audinio, įvertinto tautinio paveldo sertifikatu, iškeliavusio ne tik į įvairius Lietuvos miestus, bet ir Lenkiją, Norvegiją.
Pirmiausia išaudė ir išsiuvinėjo „Vilkatlakių“ klubo vėliavą su vilko siluetu, audė autus, medžiagas rūbams. Atsirado užsakymų, nes senovės baltų istorijos, karybos klubai norėjo tikro, storo, anuos šimtmečius menančio šiurkštaus audinio. Savotišku vadybininku tapęs vyras Dainius vis priiminėdavo užsakymus, o Jurgitai beliko suktis staklėse kaip voverei. Darbai važiuodavo į Kauną, Klaipėdą, Vilnių. Yra iškeliavusių į Norvegiją, Lenkiją. Prie staklių kartais prasėdėdavo naktimis. Išaudė kelis šimtus metrų medžiagos. Vilnonius siūlus pati ir dažė natūraliomis gamtinėmis medžiagomis: beržo lapų, arkliarūgštės, jonažolės, ažuolo žievės ir kitais nuovirais. Audimas veikė kaip meditacija, bet kai užsivertė užsakymais, prapuolė tarp jų ir net sau skaros ar užtiesalo neišaudė.
Paaugus vaikams kambariuose prireikė daugiau vietos, tad staklės laikinai iškeltos, bet Jurgita tikisi būtinai prie jų sugrįžti.
