Tortai gali būti ir nesaldūs

Asmeninė nuotr.
Tortas su tunu.
Vištienos ir brokolių tortas, moliūgų ir kiaulienos šoninės tortas, kopūstų ir grybų tortas – kodėl gi ne? Šiaulietė Reda Kazlauskienė sumanė gaminti nesaldžius tortus ir įkūrė „Tortų skrynią“. „Rinkoje yra daug saldžių tortų, o aš pati esu priėmusi sprendimą nevalgyti cukraus. Galvojau, kokią čia nišą atrasti, norėjosi sukurti kažką tokio, ką man patinka daryti“, – sako R. Kazlauskienė.

Tortų kolekcija

Gimus idėjai gaminti nesaldžius tortus, R. Kazlauskienė svarstė, ką pasiūlyti pirkėjams. Norėjo, kad tai būtų ne „YouTube“ kanale pamatytas ir atkartotas variantas, bet originalus, unikalus receptas, sukurtas, ištobulintas pačios. Pasiekti norimą skonį prireikė nemažai laiko, nes recepto sumanymas – irgi kūryba, kartais viskas sekasi lengvai, o kartais tenka ilgokai „šlifuoti“.

Pirmasis tortas buvo varškės, sūrio ir špinatų. „Esu sūrio mėgėja! – šypsosi moteris. – O sūrio tortas gimė nuo apkepo. Jei įprastai varškės apkepas būna saldus, aš kepdavau nesaldų – su špinatais. Apgaubiau padu, įrėminau apkepą – gimė tortas.“

Pavaišino drauges – sulaukė pritarimo ir pagyrimo. Taip po truputį pradėjo rinkti savo tortų kolekciją.

Dabar kolekcijoje – cukinijų ir bulvių tortas su varške ir kiaulienos kumpiu arba vištiena; varškės, sūrio ir špinatų tortas; kopūstų ir grybų tortas; vištienos ir brokolių tortas, mėsos tortas, keptos duonos – užkandėlių tortas; moliūgų ir kiaulienos šoninės tortas bei tuno tortas.

„Sukūriau sezoninį tortą, moliūgo su šonine, labai skanus, anūkui buvo aštuoneri metai, sako: atvežk moliūgų tortą! Vežiau tortą anūkui į Vilnių tortą“, – juokiasi R. Kazlauskienė.

Moteris siekia, kad gaminių sudėtis būtų kuo sveikesnė, natūralesnė, tad nenori majonezo, padažų pertepimo, aliejų renkasi kokosų arba alyvuogių.

Gaminiuose nėra pridėtinio cukraus, tik tiek, kiek turi produktas. Atsisakyti cukraus pasufleravo asmeninė patirtis – R. Kazlauskienė saldumynų atsisakė nuo praėjusių metų Velykų. Iš pradžių saldumo kiek trūko, o dabar prie kavos renkasi keptą obuolį ar kriaušę iš savo sodo, desertu tapo vaisiai.

Padą tortams gamina pagal savo receptą, jame – labai mažai miltų, juos pakeitė avižiniais dribsniais. Nepripažįsta ir „netikrų“ produktų, tokių, kaip sūrio gaminys. Neabejoja – kokybiški produktai lemia gaminio skonį.

Naujausias sumanytas gaminys – krepšeliai su jūros dumblių ir daržovių salotomis, su tunu ir su grybais. Teko gerokai paplušėti, prikepti daugybę krepšelių, kol galiausiai pavyko toks, kokio norėjo.

„Darbas patinka, galiu nuo ryto iki vakaro gaminti“, – apie kulinarinę aistrą sako R. Kazlauskienė. Naujiems sumanymams įvertinti pasikviečia drauges, seserį – vyksta degustacijos. Bet receptų neatskleidžia.

Naujos idėjos

Nors R. Kazlauskienė dabar gamina aštuonių rūšių tortus, trijų rūšių krepšelius, bet idėjų jau turi ir daugiau.

„Visi mėgstame mišrainę „pataluose“. Žmonėms patinka tradiciniai valgiai, norėčiau ir aš pasiūlyti tradicinių skonių. Noriu, kad mišrainė būtų kaip tortas, ir skanu, ir stalo puošmena. Buvau padariusi draugei – labai skaniai suvalgė“, – džiaugiasi R. Kazlauskienė.

Dar viena idėja – prie mėsos torto gaminti ir daržovių tortą. Moters siekis – kad patiekalai būtų ir skanūs, ir estetiški, maistas puoštų stalą.

„Žmonės labiau įpratę tortus užsisakyti savaitgaliui, vakarėliui, gimtadieniui, esu dariusi krikštynoms, bet iš tiesų tortas gali būti šeimos pietūs ar vakarienė“, – sako R. Kazlauskienė. Apie 2 kilogramus sveriančio nesaldaus torto pakanka 6–7 žmonėms.

R. Kazlauskienė užtikrina: nepaleistų į rinką nė vieno torto, kuris pačiai būtų „ai, gal ir nieko“. Negali likti jokio klaustuko.

„Visi tortai yra tik tokie, kurie man pačiai labai skanūs. Gal dėl to ir negaunu negatyvių atsiliepimų, nes iš širdies esu padariusi. Aš taip įpratusi: turi būti man skanu. Gal čia žemaitiškas užsispyrimas? Ir ateityje darysiu taip, kaip man patinka. Žinoma, skonis draugų neturi, bet pasitvirtina: jei tau skanu, ir daug kam skanu.“

Kulinarinis genas

„Tortų skrynią“ R. Kazlauskienė įkūrė prieš porą mėnesių. Nors verslas dar tik įsisuka, moterį džiugina teigiami atsiliepimai, pagyrimai.

„Man 60 metų, nenoriu išvystyti masinės gamybos. Noriu susikurti sau versliuką, kad užsidirbčiau pragyventi, taupyti jau nebereikia, tereikia anūkui dovanoms. Norisi, kad darbas būtų prie širdies. Esu kūrusi savo verslą, ir ne vieną kartą, žinau, kad niekas greit nesigauna. Sau esu davusi pusę metų, kad apie mane sužinotų. Dirbdama savo versle, buvau įpratusi planuotis savo darbą, noriu ir dabar planuotis savo laiką.“

Kulinarija – visos šeimos pašaukimas. Labai skaniai gamina ir vyresnė R. Kazlauskienės sesuo. Abi dalijasi patirtimi, sumanymais.

Seserų močiutė, tėčio mama, dirbo klebono „gaspadine“, labai skaniai gamino.

„Tik gaila, kad babytė mirė, kai man tebuvo nepilnai šešeri metukai, sesei trylika“, – sako R. Kazlauskienė. Užrašytų receptų neliko, tik – vaikystės prisiminimai. Močiutė saldainių nepirkdavo, pati gamindavo irisą. Kepdavo batoną su įdaru – lašiniais.

„Pas mus iš tiesų yra maisto kultas. Mano sūnus, ir tas gerai moka gaminti valgyti. Sesuo turi du vaikus, sūnus medžiotojas, ir dešras daro, ir kepsnius. Ir saldumynus – nemėgsta, bet moka. Amerikoje gyvena ir dabar man skambina pasitikslinti, kaip dešrą gaminti, nes aš dirbau mėsos pramonėje. Esu sukūrusi tokius nišinius produktus, kaip vytinta jautiena, buvome pirmieji Lietuvoje. Dabar vėl radau savo nišą.“

R. Kazlauskienės vizija – nedidelis verslas, o pagrindiniai gaminių vertinimo kriterijai – kokybė, išvaizda.

Receptas šeimininkėms šv. Kalėdų stalui

Su „Šiaulių krašto“ skaitytojais R. Kazlauskienė dalijasi šventinio patiekalo receptu.

Reikės: apie 2,3–2,5 kg kiaulienos šoninės (stačiakampio gabalo su oda, be kaulo; kauliukai turi būti išpjauti po vieną atskirai, todėl aš perku šoninę su kaulu ir išpjaunu kauliukus), 0,250 kg sumaltos jautienos (riebumas 10%), 0,250 kg sumaltos kiaulienos (riebumas 10 %), 0,150–0,200 kg karštai rūkytos šoninės (liesesnės, be odelės).

Prieskoniai šoninei įtrinti. Pasigaminame pagardą, jį galime naudoti ir kitiems kepsniams ar sriuboms pagardinti. Jam reikės: česnakų, salierų, petražolių, baziliko (lygiomis dalimis). Susmulkiname. Pagal skonį įdedame druskos, alyvuogių aliejaus įpilame tiek, kad susijungtų į vientisą masę. Šoninei įtrinti reikės 2–3 valgomų šaukštų pagardo. Tokį pagardą reikia laikyti šaldytuve.

Dar papildomai reikės 6–7 skiltelių česnako (sukapoto ar sutarkuoto smulkiai); 6–7 g maltų juodųjų pipirų, 2 g kvapiųjų pipirų, 2–3g maltos kalendros, druskos pagal skonį (įvertinti, kad pagardas yra su druska).

Prieskoniai maltai mėsai, į kurią įmaišyta karštai rūkyta šoninė (smulkinta kubeliais ar plonomis juostelėmis): 6 g druskos, 2 g maltų juodųjų pipirų, 1 g muskato, 2 g baziliko (šviežio, šaldyto ar džiovinto).

Pastaba: gaminant galima improvizuoti (papildomai į faršą galima pjaustytų daržovių – pagal skonį).

Darbo eiga

Šoninės odelę įpjaustome kvadratukais (pjūviai neturi būti gilūs, įpjauname tik odelę). Šoninėje padarome kišenę ir gerai įtriname prieskoniais ir daržovių pagardu – kišenę taip pat.

Dedame į talpą, uždengiame maistine plėvele ir laikome 2 paras šaldytuve, kasdien apverčiame.

Maltą mėsą ir susmulkintą karštai rūkytą šoninę išmaišome su prieskoniais, dedame į talpą ir į šaldytuvą. Laikysime, kol įsisūdys šoninė. Perminkyti reikia kasdien. Po dviejų parų išimame šoninę ir faršą iš šaldytuvo.

Imame 1 svogūną (vidutinį, susmulkintą kubeliais) ir 1–2 česnako skilteles (susmulkintas ir pakepintas kartu su svogūnu). Pakepiname ant alyvuogių aliejaus ir sviesto mišinio (šlakelis aliejaus ir 10–15 g sviesto) ir sudedame į faršą.

Paruoštą faršą sukišame į kišenę šoninėje. Susukame į volą, perrišame špagatu. Įkaitintoje keptuvėje (išteptoje alyvuogių aliejaus ir sviesto mišiniu) apkepame suformuotą šoninę ant didelės kaitros. Apkepame visas puses. Tada kepsnį įdedame į kepimo popieriumi išklotą skardą ir kepame (orkaitė įkaitusi iki 180 laipsnių) 1/2 valandos. Po to sumažiname kaitrą iki 150–160 laipsnių ir kepame dar apie 2,5–3 val. Laikas priklauso nuo kepsnio storumo.

Šoninę vis apverčiame ir palaistome. Po to apskrudiname odelę 180 laipsnių kaitroje – turi gražiai apskrusti kvadratėliai.

Jei kepsite rankovėje, vartyti nereikės, bet, prieš baigiant kepti, išimkite iš rankovės ir apskrudinkite odelę (180 laipsnių) – kvadratėliai turi gražiai apskrusti kepant abiem atvejais.

Šalia tokios šoninės aš iškepu skardą daržovių: raudoną, geltoną, žalią paprikas (padalintas per pusę), pankolį (padalintą į 4 dalis), bulvių puseles ar ketvirtukus (prieš tai reikia išvirti), morkas (nesmulkintas), kalafiorą (stambiais žiedynais), pievagrybius. Visas daržoves, dedant į skardą, apšlakstome alyvuogių aliejumi.

Kepu 180 laipsnių kaitroje, kol daržovės suminkštėja, o bulvės kažkiek apskrunda. Bet neperkepu, nes sukris.

Šoninę dedu į didelį padėklą, nes kepsnys didelis, aplinkui apdedu daržovėmis. Labai gražu ir skanu. Kepsnį galima supjaustyti porcijomis, bet neturi būti supjaustyta plonai, storis – apie 2 cm.

Skanaus!