Tolstojininkas Tėvą Stanislovą vadina vienu didžiųjų mokytojų

Tols­to­ji­nin­kas Tė­vą Sta­nis­lo­vą va­di­na vie­nu di­džių­jų mo­ky­to­jų

My­ko­lui Al­gir­dui Dob­ro­vols­kiui, žmo­nė­se ge­riau ži­no­mam Tė­vo Sta­nis­lo­vo var­du, šie­met rug­sė­jį bū­tų su­ka­kę 100 me­tų. Nors vie­nuo­lis ka­pu­ci­nas, ku­ni­gas ir iš­ki­lus pa­moks­li­nin­kas vos tre­jus me­tus dir­bo Juo­dei­kių (Jo­niš­kio ra­jo­nas) baž­ny­čio­je, švie­si jo as­me­ny­bė ir ge­ri dar­bai įsi­rė­žė vie­tos gy­ven­to­jų at­min­tin vi­siems lai­kams. Ka­dai­se baž­ny­čios klap­čiu­ku tar­na­vęs kraš­tie­tis Čes­lo­vas Vaup­šas, jau dau­ge­lį me­tų gy­ve­nan­tis Tau­ra­gė­je, bet va­sa­ro­mis su­grįž­tan­tis į gim­tuo­sius Juo­dei­kius, ku­ni­gą, vie­nuo­lį lai­ko vie­nu di­džių­jų gy­ve­ni­mo mo­ky­to­jų, kaip ir di­dį ru­sų ra­šy­to­ją Le­vą Tols­to­jų.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Žmo­gus tu­ri bū­ti lais­vas vi­du­mi

Tau­ra­gė­je gy­ve­nan­tis kraš­tie­tis Čes­lo­vas Vaup­šas ro­do sa­vo dar­bo kam­ba­rį, kur len­ty­nos su įvai­ria moks­li­ne, gro­ži­ne li­te­ra­tū­ra, poe­zi­ja, en­cik­lo­pe­di­jo­mis ri­kiuo­ja­si per vi­sas ke­tu­rias sie­nas nuo lu­bų iki grin­dų. Ša­lia lei­di­nių apie jo­gą – poe­zi­jos kla­si­kų kū­ri­niai, ke­lios de­šim­tys kny­gų, skir­tų is­to­ri­nėms as­me­ny­bėms.

Ša­lia dar­bo sta­lo sau­sa­kim­ša kny­gų len­ty­na ra­šy­to­jui Le­vui Tols­to­jui, žmo­gui, ku­rio pa­se­kė­ju pa­ts ta­po, ku­rio iš­min­tis ir po­žiū­ris į pa­sau­lį su­for­ma­vo sa­vi­tą san­ty­kį su ap­lin­ka ir sa­vi­mi.

„Kaip aš ta­pau tols­to­ji­nin­ku? Pir­miau­sia, dar lan­ky­da­mas mo­kyk­lą Ža­ga­rė­je, su­si­pa­ži­nau su Ed­var­du Le­vins­ku, ku­ris lai­ko­mas tols­to­ji­nin­kų ju­dė­ji­mo Lie­tu­vo­je pra­di­nin­ku. Jis at­sto­va­vo ir sklei­dė hu­ma­niz­mo, dva­sin­gu­mo, fi­zi­nio dar­bo ir na­tū­ra­laus gy­ve­ni­mo idė­joms, ku­rios la­bai pa­trau­kė.

Žmo­gus tu­ri bū­ti lais­vas sa­vo vi­du­mi, leis­ti gy­ven­ti bet ko­kiai ki­tai gy­vy­bei. Jau dau­giau kaip 50 me­tų ne­val­gau mė­sos, nors ve­ge­ta­ru sa­vęs ne­va­di­nu. Tai da­bar ta­pę ma­da.

Kaip ma­da vir­to va­di­na­ma­sis kai­mo tu­riz­mas, ka­da at­va­žiuo­ja mies­tie­čiai į so­dy­bas, ge­ria, ulia­vo­ja. Ta­čiau kai­mas na­tū­ra­liai vi­sa­da reiš­kė ra­my­bę ir dar­bą. Ten gy­ve­nan­tis žmo­gus at­lie­ka fi­zi­nius dar­bus, jam ne­sup­ran­ta­mas toks gy­ve­ni­mo bū­das, – dės­to Č. Vaup­šas. – Ir ke­lio­nė­se da­bar ke­liau­ja ne pa­ts žmo­gus, bet pi­ni­gai. Su­mo­kėk, ta­ve už­kels į Eve­res­to vir­šū­nę, nu­veš prie van­de­ny­no. O ka­dai­se ke­liau­da­vo­me be di­des­nių pi­ni­gų, sa­vo jė­go­mis, ne­tgi pa­la­pi­nes siū­da­vo­mės“.

Ta­čiau svar­biau­sia yra žmo­gui nu­ke­liau­ti į sa­ve. To­dėl vi­si žy­giai, vi­sos iš­vy­kos yra ne tiks­las, o tik prie­mo­nė, tik dar vie­na ga­li­my­bė sa­ve pa­žin­ti.

Ke­liau­da­mas ne­su­ti­ko blo­gų žmo­nių

Čes­lo­vo Vaup­šo gy­ve­ni­mo prin­ci­pai – as­ke­tiš­ku­mas, sa­vis­ta­ba, są­ži­nin­gu­mas ar­ba – mei­lė ki­tiems. Pap­ras­čiau to­kį gy­ve­ni­mą ga­li­ma api­brėž­ti vie­nu sa­ki­niu: el­kis taip, kaip no­rė­tum, kad su ta­vi­mi elg­tų­si.

Bu­vęs pe­da­go­gas ir mu­zie­ji­nin­kas daug lai­ko ski­ria švie­čiamajai veik­lai, sa­vo straips­niais pri­si­de­da prie Lie­tu­vos bib­lio­fi­lų drau­gi­jos laik­raš­čio lei­dy­bos, ra­šy­da­vo ir ra­šo į Tau­ra­gės ir Plun­gės laik­raš­čius, skir­da­mas dė­me­sį iš­ki­lioms as­me­ny­bėms, įvy­kiams, kraš­to pa­ži­ni­mui.

Vos at­si­kė­lęs į Tau­ra­gę jis pir­miau­sia pa­ts pra­dė­jo pa­žin­ti apy­lin­kes, va­ži­nė­da­mas dvi­ra­čiu, vaikš­čio­da­mas, o po ke­le­rių me­tų ėmė su­da­ri­nė­ti marš­ru­tus ir skelb­ti juos su ap­ra­šy­mais vie­tos spau­do­je, or­ga­ni­zuo­ti eks­kur­si­jas.

O dar so­vie­ti­niais lai­kais 25-erius me­tus jis su drau­gais va­ži­nė­jo mo­to­cik­lu, bu­vo pa­sie­kęs net Ki­ni­jos sie­ną, per­va­žia­vęs bu­vu­sios Są­jun­gos res­pub­li­kas, pa­sie­kęs ir Vla­di­vos­to­ką, nu­ke­lia­vęs į Šiau­rę, per Ka­re­li­jos są­smau­ką pa­te­kęs į Suo­mi­jos miš­kus.

„Ten miš­kai tan­kūs, ga­lin­gi, pel­kė­tos vie­to­vės, re­tai ap­gy­ven­din­tos. Bu­vo, kad 40 ki­lo­met­rų va­žia­vo­me ke­tu­rias die­nas. Stu­mie­si po tru­pu­tį ir stai­ga mo­to­cik­las įsmun­ka iki ra­gų. Var­gais ne­ga­lais iš­trau­ki, – vi­sas mau­rais ap­li­pęs, mo­li­nas. Kol jį iš­va­lai, pus­die­nis praei­na, – me­na Č. Vaup­šas. – Gy­ven­to­jai ten bud­rūs. Kiek­vie­nas, bū­da­vo, pa­ma­tęs priei­na, pa­si­tei­rau­ja, iš kur mes, ką vei­kia­me, pa­pra­šy­da­vo pa­so.“

Kad ir kur ke­lia­vo, po miš­kus ar ste­pes, po kal­nuo­tas vie­to­ves, sa­ko ne­su­si­dū­ręs su blo­gais žmo­nė­mis.

Apie gy­ve­ni­mo prin­ci­pą

Čes­lo­vas Vaup­šas užau­go Jo­niš­kio ra­jo­ne Juo­dei­kių kai­me. Ir da­bar va­sa­ro­mis at­vyks­ta į čia įsi­gy­tą so­dy­bą. 1957–1960 me­tais, ka­da šio­je pa­ra­pi­jo­je ku­ni­ga­vo Tė­vas Sta­nis­lo­vas, jam te­ko tar­nau­ti klap­čiu­ku ir bū­ti vi­sų ki­tų jau­nų­jų pa­tar­nau­to­jų se­niū­nu.

Vy­riš­kis me­na, kaip sy­kį ku­ni­gas pa­do­va­no­jo jam iš mai­šo iš­trau­kęs žais­li­nį eks­ka­va­to­rių, o jau­nes­nia­jam bro­liui Ju­liui – au­to­mo­bi­lį. Tuo­se ste­buk­lin­guo­se mai­šuo­se bū­da­vo ir dė­vė­tų, bet la­bai ge­ros ko­ky­bės vai­kiš­kų ba­tų, dar­bu­žių.

Ne­tur­to įža­dus da­vęs šven­ti­kas, ką at­neš­da­vo pa­ra­pi­jie­čiai – la­ši­nių, kiau­ši­nių, deš­rų ar ki­tų mais­to gė­ry­bių – iš­da­lin­da­vo skur­džiau gy­ve­nan­tiems žmo­nėms. Šią tra­di­ci­ją puo­se­lė­jo ir tar­nau­da­mas Die­vui Dot­nu­vo­je, Pa­ber­žė­je. Lab­da­ros gau­da­vo iš ka­ta­li­kiš­kų Vo­kie­ti­jos or­ga­ni­za­ci­jų, ją pa­skirs­ty­da­vo, kam la­biau rei­kia.

„Tė­ve­lis Sta­nis­lo­vas sa­kė: jei­gu nu­mir­siu ir ry­tą kas nors ras ma­no ki­še­nė­je ka­pei­ką, bū­siu iš­da­vęs vi­sus gy­ve­ni­mo prin­ci­pus,“ – ci­tuo­ja bu­vęs juo­dei­kiš­kis.

Ra­šy­to­jas L. Tols­to­jus taip pat bu­vo at­si­sa­kęs tur­to, bet ko­kio kom­for­to, pra­ban­ga jį tik slė­gė.

Ke­li vaiz­de­liai iš at­min­ties

Č. Vaup­šo at­min­ty­je vie­nas po ki­to ri­kiuo­ja­si su Tė­vu Sta­nis­lo­vu su­si­ję ryš­kūs pri­si­mi­ni­mai, tar­si ki­ne­ma­tog­ra­fi­niai vaiz­dai.

Anks­ty­vas ru­dens ry­tas, 7-a va­lan­da. Vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­niai sku­ba į au­to­bu­sų sto­te­lę va­žiuo­ti į mo­kyk­lą Ža­ga­rė­je. Prieš jų akis lie­pų alė­ja žings­niuo­ja ku­ni­gas. At­sa­ko į pa­si­svei­ki­ni­mus ir stai­ga me­ta vie­ną ran­ką at­gal, ki­tą – į prie­kį. Pas­kui pa­si­lanks­to į šo­nus, į vi­sas ke­tu­rias pu­ses. Ry­ti­nė gim­nas­ti­ka.

***

Tė­vas Sta­nis­lo­vas pa­tar­nau­to­jus kvie­čia ar­ba­tos. Juo­do­sios, be ga­lo kvap­ios, ku­ri ra­ga­vu­siems net šian­dien su­grįž­ta stip­riu aro­ma­tu. Įpi­la jos iš di­de­lio rau­do­no ki­nų ga­my­bos ter­mo­so, už­da­ro­mo kamš­čiu ir už­su­ka­mo dang­te­liu.

„Ter­mo­sas ta­da bu­vo re­te­ny­bė, tar­si koks eks­po­na­tas. Aš, vai­kas, la­bai ste­bė­da­vau­si, kaip ja­me ga­li iš­si­lai­ky­ti toks šil­tas van­duo, lyg vir­du­ly­je ant kros­nies,“ – su šyp­se­na pa­sa­ko­ja Č. Vaup­šas.

***

Šeš­ta­die­nis, va­sa­ra, kai­mas tie­siog kvė­puo­ja sod­ria me­džių ža­lu­ma. Tė­vas Sta­nis­lo­vas – aukš­tas, tie­sus jau­nas vy­ras juo­da il­ga barz­da, vie­ti­nių pra­min­tas „barz­džiu­ku“, ba­sas, ap­si­vil­kęs ka­rei­viš­kais, dro­bi­niais be apy­kak­lės bal­ti­niais sku­ba į juo­dei­kiš­kio Jur­gio Adei­kio iš­kū­ren­tą pir­tį.

Taip kiek­vie­ną sa­vai­tę, vai­kams ir suau­gu­siems kar­to­da­mas, kad žmo­gaus kul­tū­ra pra­si­de­da nuo mui­lo. Kas­dien jis ap­si­praus­da­vo šal­tu van­de­niu iš du­bens.

Tė­vo Sta­nis­lo­vo pa­mo­kos

Kai at­si­ra­do ga­li­my­bė Lie­tu­vo­je at­kur­ti ka­pu­ci­nų or­di­ną Dot­nu­vo­je, su­va­žia­vo 11 en­tu­zias­tin­gų jau­nuo­lių, pa­si­ry­žu­sių duo­ti įža­dus.

Tė­vas Sta­nis­lo­vas jiems da­vė pir­mą­ją pa­mo­ką. Pa­sa­kė: ne­bus vie­nuo­ly­ne cent­ri­nio šil­dy­mo, van­den­tie­kio ir tua­le­to. Nes tik su­kda­mas šu­li­nio ve­le­ną, trauk­da­mas ki­bi­rą, pil­da­mas van­de­nį jau­ti jo gy­vy­bę, dir­ba rau­me­nys. Nes tik pa­ts pjau­da­mas mal­kas, jas ri­kiuo­da­mas į rie­tu­ves, ne­šda­mas į ce­lę ir kū­ren­da­mas sta­ti­nį pe­čių jau­ti sklin­dan­čią ši­lu­mą, gir­dė­da­mas me­džio traš­kė­ji­mą su­si­lie­ji su ug­ni­mi. O nak­tį išė­jęs į lau­ko bū­de­lę at­lik­ti gam­ti­nių rei­ka­lų ir pa­kė­lęs gal­vą aukš­tyn, pa­ma­tai tiek žvaigž­džių, kad ne­ga­li žvilgs­nio ati­trauk­ti. Ir grį­žęs už­mie­gi iki ry­to be jo­kių ne­ra­mių min­čių.

Pa­sak Č. Vaup­šo, to­kie Tė­ve­lio sam­pro­ta­vi­mai ne­pa­ti­ko jau­nuo­liams, vi­si be­ma­tant iš­si­laks­tė. Vė­liau vie­nuo­ly­nas veid­ro­di­nė­mis lu­bo­mis su pa­to­gu­mais iš­ki­lo Pet­ra­šiū­nuo­se.

Kai Tė­vas Sta­nis­lo­vas sa­vo pa­stan­go­mis ėmė­si Dot­nu­vos vie­nuo­ly­no pa­sta­to re­mon­to ir at­ka­sė dau­giau kaip met­ro gy­ly­je po že­mė­mis pa­si­slė­pu­sius ak­me­ni­nius pa­ma­tus, vos ne­su­lau­kė pa­vel­do­sau­gi­nin­kų ne­ma­lo­nės.

Su­lė­kė jie žiū­rė­ti, kas čia da­ro­si. Ta­čiau tie ak­me­nys ne vel­tui su­mū­ry­ti: jie va­sa­ro­mis nuo sau­lės spin­du­lių įkais­da­vo, ši­lu­ma sklis­da­vo į sie­nas, ne­leis­da­ma kaup­tis drėg­mei ir pe­lė­siui. Tad pa­vel­do sar­gams te­ko nu­si­ra­min­ti.

Ver­ti­no fi­zi­nį dar­bą

Č. Vaup­šui įstri­go ku­ni­go pa­pras­tu­mas. Jis nie­ka­da ne­ven­gė fi­zi­nio dar­bo. Bū­da­vo, ko­lū­kie­čiai sta­to gu­bas ar ve­ža šie­ną. Tė­ve­lis atė­jęs pai­ma ša­kes ir krau­na kar­tu, dar­gi lie­pęs vy­rams pail­sė­ti, pa­rū­ky­ti. Vi­si sto­vi amo ne­te­kę.

Atė­jęs pas Č. Vaup­šo ma­mą So­fi­ją na­mi­nės duo­nos, ir ra­dęs ją dar­že kris­da­vo ke­liais gre­ta į va­gą ir ra­vė­da­vo.

Pats da­žė baž­ny­čią, sa­vo ran­ko­mis su­mū­ri­jo prie­šais jos fa­sa­dą kop­lyts­tul­pius „Mo­ti­nų aša­roms“ ir „Tė­vų džiaugs­mui“, ku­riuo­se sto­vė­jo po ke­tu­rias me­di­nes skulp­tū­rė­les: šv. Ago­tos, šv. Ro­ko, šv. Pran­ciš­kaus, šv. Kris­to­fo­ro...

Ku­ni­gą iš­kė­lus į ki­tą pa­ra­pi­ją il­ga­pirš­čiai jas iš­tam­pė, iš­ne­šio­jo. Tad vė­liau to­kias pat fi­gū­rė­les iš­dro­žė Ju­lius Vaup­šas. Kai vyks­ta at­lai­dai, ir da­bar jo bro­lis at­vy­kęs šven­tuo­sius su­sta­to, o va­ka­re, pa­si­bai­gus pa­mal­dų me­tui, iši­ma. Kad nie­kam ne­kil­tų pa­gun­dos.

„Tė­vas Sta­nis­lo­vas la­bai ver­ti­no diev­dir­bių kū­ry­bą. Ka­dan­gi jais ypač gar­sė­jo Že­mai­ti­ja, kai gy­ve­nau Plun­gė­je, ku­ni­gas už­sa­ky­da­vo Rū­pin­to­jė­lių, šven­tų­jų ir pa­skui juos sta­ty­da­vo, iš­do­va­no­da­vo po vi­są Lie­tu­vą ku­ni­gams. Iš kop­ly­tė­lių tie dar­bai grei­tai ding­da­vo, „iš­si­vaikš­čio­da­vo“ po an­tik­va­ria­tus, bet jis ne­nus­to­jo da­lin­ti, pla­tin­ti,“ – me­na Čes­lo­vas Vaup­šas, ku­rio bend­ra­vi­mas su Tė­ve­liu ne­nut­rū­ko iki pat jo mir­ties.

Už sa­vo veik­lą, ne­si­taiks­ty­mą, pla­tin­tą val­džios drau­džia­mą li­te­ra­tū­rą ku­ni­gas ne kar­tą tar­dy­tas sau­gu­mo, ka­lin­tas.

Tė­ve­lio na­me­lis

Juo­dei­kiuo­se Tė­vą Sta­nis­lo­vą pri­me­na iš­li­kęs jo pa­ties ran­ko­mis, pa­de­dant sta­ty­bi­nin­kams Do­mui So­rai, Ka­ziui Amb­ra­zui, su­ręs­tas ma­žu­tis na­me­lis, ku­ria­me til­po me­di­nis gul­tas, su­lanks­to­mas sta­las su­kry­žiuo­to­mis ko­jo­mis, kny­gų len­ty­nos, vi­du­ry­je – pe­čiu­kas.

Prie du­rų tik įė­jus, pa­sak Č. Vaup­šo, bu­vo įreng­ta pa­pras­ta prau­syk­la: vir­šu­je pri­tvir­tin­tas van­dens ba­ke­lis, po juo ant ta­bu­re­tės pa­dė­tas du­buo, po kė­de – ki­bi­ras ne­šva­riam van­de­niui iš­pil­ti.

Ku­ni­gą iš­kel­di­nus na­me­lis so­vie­ti­niais me­tais bu­vo pa­vers­tas pie­no su­pir­ki­mo punk­tu. Šį už­da­rius jis ku­rį lai­ką pa­lik­tas li­ki­mo va­liai.

2006 me­tais vie­tos švie­suo­lių pa­stan­go­mis na­me­lis su­grą­žin­tas į Juo­dei­kių baž­ny­čios šven­to­rių, kur ka­dai­se ir sto­vė­jo.

Al­mos KAN­ČELS­KIE­NĖS ar­chy­vo nuo­tr.

Čes­lo­vas Vaup­šas pa­sa­ko­ja, kad šia­me Tė­vo Sta­nis­lo­vo na­me­ly­je sto­vė­jo me­di­nis gul­tas, su­lanks­to­mas sta­las su­kry­žiuo­to­mis ko­jo­mis, bu­vo kny­gų len­ty­nos, vi­du­ry­je – kros­ne­lė.

Vie­nos švie­siau­sių baž­ny­čios as­me­ny­bių Lie­tu­vo­je Tė­vo Sta­nis­lo­vo at­mi­ni­mas ne­blės­ta iki šiol.

Au­to­rės nuo­tr.

Šio­je pa­ties ran­ko­mis pa­si­sta­ty­to­je me­di­nė­je tro­be­lė­je ka­dai­se til­po vi­sas ku­ni­go, vie­nuo­lio ka­pu­ci­no Tė­vo Sta­nis­lo­vo, ku­rį Čes­lo­vas Vaup­šas va­di­na mo­ky­to­ju, gy­ve­ni­mas.

Čes­lo­vas Vaup­šas dar­bo kam­ba­ry­je ro­do li­te­ra­tū­ros, ku­ria do­mi­si įvai­ro­vę: tai ir is­to­ri­nė, ir kul­tū­ri­nė, dva­si­nė kū­ry­ba.

Čes­lo­vas Vaup­šas vie­ną kny­gų len­ty­ną pa­sky­rė ra­šy­to­jui Le­vui Tols­to­jui, ku­rio pa­se­kė­ju ta­po pa­ts.