Naujausios
Kamčiatka
Tolimas kontrastų kraštas
Šiaulietis Modestas Gelžinis dvi savaites viešėjo Kamčiatkoje. Nuostabi gamta ir kalnai šiukšlių, lūšnos ir nauji automobiliai, astronominės kainos ir nedideli atlyginimai — tokią kontrastingą šalį pamatė keliautojas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Netikėta kelionė
Atvykti į Kamčiatką Modestą bei svainį Martyną pakvietė rusai, su kuriais susipažino per atostogas Egipte. Pažadai neliko tik kalbomis. Grįžus namo, į šiauliečių elektroninio pašto dėžutes atskriejo laiškai: „Ar jau rezervavote bilietus?“.
Kelionė vienam žmogui kainavo apie 3 tūkstančius litų: lėktuvo bilietas į Maskvą — apie 800, iš Maskvos iki Kamčiatkos — 2 tūkstančius litų, dar porą šimtų teko pakloti už vizą.
Lėktuvas po 8,5 valandos nusileido Petropavlovsko oro uoste. Keleiviai, įsėdę į lėktuvą 6 valandą vakaro, „prailgino“ dieną, nes nusileidus buvo vidurdienis. Laiko skirtumas — 10 valandų.
Kamčiatkos kraštovaizdis sužavėjo jau žvelgiant per iliuminatorių: pakerėjo vulkanai ir iš jų rūkstantys dūmai, šalia tyvuliuojantis vandenynas.
Bet leidžiantis oro uoste, teko grįžti į realybę. Modestas sako galvojęs, jog lėktuvas subyrės, nes kilimo-tūpimo takas — itin nelygus.
Jaučiamas laikinumas
Vietovės Kamčiatkos pusiasalyje nuo Petropavlovsko iki Jelizovo matuojamos kilometrais: lietuviai apsistojo 30-ajame kilometre, pas draugus, šalia oro uosto. Šioje trijų dešimčių kilometrų atkarpoje ir verda gyvenimas, toliau vietovės sunkiai išvažiuojamos.
Pirmiausia į akis kritęs krašto ypatumas — besimėtantis metalo laužas. Modestas juokiasi: Lietuvos metalo rinkėjams čia būtų rojus. Net važiuojant vulkano link, kone kilometro aukštyje, styrojo „Žigulio“ rėmai: kažkam sugedo, taip ir paliko.
Kamčiatkos namai — nuosavi mediniai arba daugiaaukščiai gelžbetoniniai. Nuosavų namų kiemai tvarkingi, bet bendros laiptinės skęsta šiukšlėse.
Iš penkto aukšto, kuriame gyveno Modestas, atsiverdavo vulkanų panorama. Šiaulietis nusprendė juos įamžinti. Vietiniai su nuostaba teiravosi: „Ar garažus fotografuoji?“ Nes vulkanų vaizdas jiems — per daug įprastas.
Modestas pastebėjo, kad šalyje jaučiamas laikinumas: tarsi gyventojai čia atvyko gyventi trumpam. Atitarnaus, pažvejos — ir namo. „Mes čia negyvensim“, — sako. Nors tų kalbėtojų jau ir anūkai užaugo.
Vulkano viršūnėje
Nepamirštami įspūdžiai liko po kelionės į vieno iš vulkanų viršukalnę, kurios aukštis — apie 2740 metrų. Į kelionę kartu su grupe išsirengė nuo ankstyvo ryto.
Patys sudėtingiausi — paskutiniai 50 metrų, kurių be pagalbinės virvės neįveiksi. Apanglėję akmenys, sieros smarvė, neįprastos spalvos.
Užlipę ant vulkano, šiauliečiai įsiamžino su „Šiaulių“ krepšinio komandos šaliku. Pamatęs šį užrašą, priėjo vienas iš jau anksčiau viršukalnę pasiekusių vulkanologų ir rusiškai tarė: “Aš gimiau Šiauliuose“.
Šiauliečiai iš karto negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Bet sutiktasis tęsė: „Mano brolis Aušros take gyvena“. Pasirodo, vyras iš tiesų gimęs Šiauliuose, karininko šeimoje.
Paskutinę viešnagės dieną stotelėje sutiko dar vieną tautietį. Prisistatę, kad yra iš Lietuvos, sulaukė džiugaus atsakymo: „Mano mama iš Šalčininkų, lietuvė. Tik aš 30 metų nebuvau Lietuvoje“.
Priminė sovietmetį
Kamčiatkos oras — grynutėlis, nes šalia nėra jokios pramonės. Viešnagės metu buvo saulėta, temperatūra siekė 25 laipsnius, o lietus telijo porą kartų. Vietiniai džiaugėsi, kad tokia vasara Kamčiatkoje seniai bebuvo.
Daugelis vietovių, pasakoja Modestas, dvelkia sovietmečiu. Kabo seni lozungai, Petropavlovske stovi tankas, Lenino skulptūra (tiesa, netoliese yra ir paminklas šventiesiems Petrui ir Povilui). Aplankytame atrakcionų parke sukosi senosios karuselės, pardavėja prekiavo cukraus vata.
Šiauliečiai apsilankė ir pačiame „kiečiausiame“ Kamčiatkos naktiniame klube. Įsitikino: kokybė ir kaina čia toli prasilenkia. Įėjimas kainuoja apie 30 litų, o norintieji sėdėti prie staliuko turi pakloti 120— 150 litų. VIP zonoje kainos dar aukštesnės. Lankytojų klube — kone sausakimša.
Įdomu, kad klube neprekiaujama alumi, tik degtine. Nuėję į tualetą, lietuviai suvokė to priežastį: tėra du unitazai. Vienas — merginoms, kitas — vaikinams.
Tvarkos klube irgi nėra. Batai limpa prie pritaškytų grindų, ant žemės pažirusios šukės. Padauginę alkoholio, vietiniai miega čia pat.
Astronominės kainos
Kamčiatka — brangus kraštas. Vietinio bičiulio mama, dirbanti finansininke statybų kompanijoje, skaičiuojant litais, uždirba apie tris tūkstančius. Vidutinis atlyginimas krašte — 1,5— 2 tūkstančiai.
Modestas vardija kainas: kilogramas pernykščių bulvių kainuoja 5 litus, pomidorų — 20 litų, vynuogių — apie 15 litų. Mūsų prekybos centruose, pasak Modesto, tokios kekės būtų parduodamos su akcija „pirk už vieną litą“. Trešnių, braškių kilogramo kaina — 30— 35 litų.
„Nueini į parduotuvę ir stebiesi. Maistas itin brangus, o pasirinkimas itin menkas. Įėjus į parduotuvę, nebūdavo ką pirkti“, — pasakoja keliautojas.
Bet žuvies — į valias. Kilogramas žuvies turguje kainuoja 5— 6 litus. Šiauliečiai Kamčiatkoje lankėsi ikrų sezono metu. Kilogramas paruoštų ikrų kainavo apie 60 litų, neapdirbtų — tris kartus pigiau.
Tik atvažiavusiems šiauliečiams namiškiai pastatė stiklainių raudonosios ikros: „Valgykit!“ Per kelias dienas dviese teįveikė pusę stiklainio. “Vyručiai, nieko nevalgote“, — kraipė galvas vietiniai.
Paradoksas: turtingo žuvimi krašto gyventojai iki šiol giria ir valgo šprotų konservus, atvežtus iš Baltijos šalių.
Iš ko gyvena vietiniai?
„Kosminės“ ir buities prekių kainos. Tik automobiliai, lyginant su Lietuvos kainomis, čia nėra brangūs. Niekas nesistebi kasdieniu vaizdeliu: lūšna ir šalia jos stovinčiu apynauju “Land Cruizer“.
„Pas mus — Japonija, — kalba vietiniai. — Nepamatysi kitos mašinos, nei japoniška. Nebent supuvusį “Žigulį“. Nors pagal mašinas Kamčiatka atrodo turtinga valstybė, keliai čia atrodo tarsi nematę remonto.“
Vietiniai mano, kad benzinas pas juos — brangiausias (kainuoja apie 26— 28 rublius už litrą). Šiauliečiai nuramino — Lietuvoje brangiau.
Po dviejų savaičių viešnagės Modestas į vieną klausimą taip ir liko negavęs atsakymo: iš ko gyvena vietiniai? Spėja — brakonieriauja. Nes vyrai dirba dviejų rūšių darbus: žvejoja ir tarnauja karinėse pajėgose.
GAMTA: Šiaulietis Mindaugas Gelžinis sako, kad į Kamčiatką verta grįžti dėl vienintelės priežasties — nuostabios gamtos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DUOBĖS: Kamčiatkos keliai — sunkiai įveikiami, patižę ir duobėti, o elektros stulpai tebėra mediniai.
PARDUOTUVĖ: Vietinis „supermarketas“.
NETVARKA: Vulkanų peizaže įprastas vietinis šiukšlynas ir laužynas.
PASTATAS: Daugiabučio išorė atrodo apleista, nors viduje įrengti tvarkingi butai. Laiptinės — irgi „niekieno“ teritorija.
PAKRANTĖ: Sutvarkyta pakrantė prieš vietos savivaldos pastatus. Žengus keletą žingsnių į šoną, vėl prasideda įprasta Kamčiatkos netvarka.
ŠIAULIAI: Modestas (kairėje) ir jo svainis Martynas viršukalnėje įsiamžino su „Šiaulių“ krepšinio komandos šaliku.
TANKAS: Prie viešbučio tebestovi tankas.
TRASOS: Liepos mėnesį veikia slidinėjimo trasos. Turistai ne tik slidinėja, bet ir deginasi.
GROŽIS: Keliautojus sužavėjo vaizdai, atsivėrę kopiant į vulkaną.
VULKANAS: Vieno iš vulkanų viršukalnė.
PIRAMIDĖS: Tirpstantis ledas palieka žemių piramides.
IŠBANDYMAS: Modestui teko paragauti jūrų ežio skonio.
LAUKTUVĖS: Vietiniai šiauliečiams paruošė lauktuvių — raudonųjų ikrų.
KAMČIATKOS YPATUMAI
IŠRADIMAS 1: Lietvamzdis, pagamintas iš plastikinės taros. Kad vėjas nenupūstų, pririštas virvute.
IŠRADIMAS 2: Numerius, pasirodo, galima klijuoti ir ant stiklo.
IŠRADIMAS 3: Automobiliams su vairu dešinėje — į kairę, su vairu kairėje — į dešinę.
Modesto GELŽINIO nuotr.
išnaša: „Namiškiai pastatė stiklainių raudonosios ikros: “Valgykit!“ Per kelias dienas dviese teįveikė pusę stiklainio. “Vyručiai, nieko nevalgote“, — kraipė galvas vietiniai.
Apie vietovę
Kamčiatkos pusiasalis — pusiasalis Tolimuosiuose Rytuose, priklausantis Rusijai, apsuptas iš vakarų Ochotsko jūros, o iš rytų — Ramiojo vandenyno ir Beringo jūros. Kamčiatkos pusiasalyje stūkso daugiau kaip 160 vulkanų, iš kurių 29 veikiantys. Tarp jų — aukščiausias aktyvus Eurazijos vulkanas Kliučių sopka (4750 metrai).
Svarbiausios ūkio šakos: žvejyba ir turizmas. Dėl pusiasalyje esančio didelio ugnikalnių tankumo ir įvairovės, išskirtinio peizažo, taip pat dėl paleoarktinės floros ir retų gyvūnų rūšių gausos ši teritorija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Parengta pagal wikipedia