Tikra medžioklė – tik su šunimis

Tik­ra me­džiok­lė – tik su šu­ni­mis

Aukš­tel­kuo­se (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) gy­ve­nan­tis Val­das Pet­raus­kas Gel­to­no­jo Šuns me­tus pa­si­tiks kar­tu su bū­riu sa­vo au­gin­ti­nių.

Me­džiok­li­nius šu­nis vei­sian­tis il­ga­me­tis me­džio­to­jas nei­tų į miš­ką be sa­vo ke­tur­ko­jų. Jam tik­ra me­džiok­lė – tik su šu­ni­mis, ku­rie čia – ir drau­gai, ir pa­dė­jė­jai, o kar­tais – ir gel­bė­to­jai.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

„Šu­nys – ma­no gy­ve­ni­mas“

„Iš­ti­ki­mas drau­gas, pa­gal­bi­nin­kas, gel­bė­to­jas“, – aukš­tel­kiš­kis ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas Val­das Pet­raus­kas ga­lė­tų var­din­ti ir var­din­ti šu­nų sa­vy­bes ir pa­sa­ko­ti apie juos įvai­rias jam ir ko­le­goms nu­ti­ku­sias is­to­ri­jas.

Ki­ta­pus na­mo įreng­ta­me vol­je­re šiuo me­tu am­si 10 ke­tur­ko­jų, su ku­riais me­džio­to­jas vyks­ta į me­džiok­les, mo­ko juos pa­gel­bė­ti me­džio­to­jui, va­ži­nė­ja į pa­ro­das ar lau­ko ban­dy­mus.

„Šu­nys yra ma­no gy­ve­ni­mas, ma­no lais­va­lai­kis ir mėgs­ta­miau­sias už­siė­mi­mas. Tai – li­ga, ku­ri var­gu, ar pa­gy­do­ma“, – šyp­so­si ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tas, lais­va­lai­kiu vei­sian­tis me­džiok­li­nius šu­nis, me­džio­jan­tis ir ko­lek­cio­nuo­jan­tis me­džiok­lės tro­fė­jus.

Jo vol­je­ruo­se dau­giau­sia laks­to Va­ka­rų Si­bi­ro lai­kų. Jos vei­sė­jui – pa­čios my­li­miau­sios. Kar­tu su jo­mis au­ga tri­me­tis Lie­tu­vių ska­li­kas Do­nas. Anks­čiau V. Pet­raus­kas ska­li­kus vei­sė.

„Ska­li­kus sten­gia­mės iš­lai­ky­ti, nes tai vie­nin­te­lė iš­li­ku­si lie­tu­viš­ka veis­lė. To­dėl su Do­nu da­ly­vau­ja­me Ska­li­kų są­jun­gos ren­gi­niuo­se, vyks­ta­me į už­sie­nį ir taip pro­pa­guo­ja­me šią nyks­tan­čią veis­lę.

Lai­kos yra uni­ver­sa­les­nės. Ir sta­tis­ti­ka ro­do, ką me­džio­to­jai la­biau mėgs­ta: pa­žiū­rė­kit, kiek lai­ko lai­kų ir kiek ki­tų veis­lių. Ska­li­kai ei­na pėd­sa­ku, ran­da žvė­rį ir ap­lo­ja. To­dėl jie la­biau tin­ka va­ry­mi­nei me­džiok­lei, ku­rios se­zo­nas trun­ka nuo spa­lio vi­du­rio iki sau­sio. O pa­me­džio­ti no­ri­si ir vė­liau. Ta­da jau imi lai­ką. Ska­li­ko dar­bas lo­ti ir va­ryti, o lai­ka lo­ja tik kai ma­to žvė­rį, ji be rei­ka­lo ne­lo­ja“, – su už­si­de­gi­mu pa­sa­ko­ja me­džio­to­jas.

Pa­sak jo, skir­tin­gi ir šių veis­lių cha­rak­te­riai: ska­li­kai yra prie­rai­šes­ni, juos leng­viau mo­ky­ti, jų in­te­lek­tas yra aukš­tes­nis nei lai­kų. Ska­li­ką rei­kia mo­ky­ti, o lai­ką – kuo dau­giau ve­džio­ti: ves­ti, ves­ti ir prie jos šau­ti. Ta­da ji esą su­pran­ta, kad ši­tą žvė­rį rei­kia me­džio­ti.

Kas­dien – 18 lit­rų ko­šės

V. Pet­raus­kas skai­čiuo­ja: me­džio­to­ju jis ta­po ge­ro­kai anks­čiau, ne­gu su­si­do­mė­jo šu­ni­nin­kys­te: „Pir­mą­jį šu­niu­ką me­džiok­lei įsi­gi­jau prieš ko­kius ke­tu­ris de­šimt­me­čius. Pats pra­dė­jau juos veis­ti tik po ke­lio­li­kos me­tų, nes vis ne­ras­da­vau tin­ka­mo – tai iš vie­nų pirk­da­vau, tai iš ki­tų, bet vis ne­pa­vyk­da­vo. Įsi­gi­jau vie­ną lai­ką ir du ur­vi­nius tak­sus. Ki­bau rim­tai – pra­si­dė­jo pa­ro­dos, lau­ko ban­dy­mai, bai­giau ki­no­lo­gų kur­sus“.

Kas yra rim­ta šu­ni­nin­kys­tė? V. Pet­raus­kas len­kia pirš­tus: tai – vei­si­mas, tin­ka­mo par­tne­rio paieš­ka, da­ly­va­vi­mas su šu­ni­mi pa­ro­do­se, lau­ko ban­dy­muo­se, va­žia­vi­mai kar­tu į me­džiok­les, ren­gi­nius.

Val­das pri­pa­žįs­ta: daug lai­ko ski­ria šiam ho­biui – pa­si­bai­gus me­džiok­lės se­zo­nui, kiek­vie­nas sa­vait­ga­lis bū­na ski­ria­mas tei­sė­ja­vi­mams, pa­ro­doms, var­žy­boms.

„Kaž­kiek gau­nu ir pa­ja­mų, bet tai neat­si­per­ka: kiek kai­nuo­ja vak­ci­na­ci­ja, kas tris mė­ne­sius – vais­tai nuo kir­mi­nų, va­sa­rą – nuo er­kių ir ki­tų pa­ra­zi­tų, nar­vų de­zin­fek­ci­ja. O kur dar pa­ša­ras? Dau­giau už­dir­ba vei­sian­tys re­tas bran­gias veis­les“, – sa­ko.

Val­das juo­kia­si: kiek­vie­ną die­ną jis sa­vo šu­nims pri­ver­da 18 lit­rų ko­šės su mė­sa ir dar­žo­vė­mis. Kai vyks­ta į var­žy­bas, ta­da ve­ža­si sau­so mais­to – kau­lų juk ne­si­temp­si.

„Per­ku grū­dus, juos ma­lu, pli­kau mil­tus. Va­sa­rą dau­giau de­du avi­žų, žie­mą – dau­giau kvie­čių, nes dau­giau ener­gi­jos rei­kia. De­du ir mie­žių, ku­ku­rū­zų. Šu­nims su­še­riu su­me­džio­tos mė­sos li­ku­čius, kau­lus. Nu­šo­vėm el­nią – vi­sus kau­lus na­mo par­si­ve­žiau. Iš stir­nos da­rė kol­dū­nus, li­ku­čiai ma­no šu­nims ati­te­ko. Mor­kų, bul­vių, ko­pūs­tų už­siau­gi­nu“, – pa­sa­ko­ja.

Iš­gel­bė­jo gy­vy­bę

Ge­ras šuo, pa­sak me­džio­to­jo, ne tik pa­de­da su­me­džio­ti žvė­rį ar ras­ti tro­fė­jų. Ne­re­tai šu­nys tam­pa me­džio­to­jo gy­vy­bės gel­bė­to­jais. Pa­čiam Val­dui yra ne kar­tą te­kę šok­ti me­din gel­bė­jan­tis nuo įsiu­tu­sio šer­no. Tuo­met ten­ka pa­si­kliau­ti šu­nų el­ge­siu – kaip grei­tai jie nu­kreips žvė­ries dė­me­sį ir me­džio­to­jas ga­lės iš­šau­ti. Pats yra ma­tęs, kaip su­žeis­tas žvė­ris vo­lio­te su­vo­lio­ja me­džio­to­ją.

Jį šu­nys yra iš­gel­bė­ję nuo su­žeis­to apie 250 ki­log­ra­mų sve­rian­čio el­nio ra­gų.

V. Pet­raus­ko vei­sia­mi šu­nys me­džio­ja įvai­rio­se ša­ly­se: Suo­mi­jo­je, Šve­di­jo­je, Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je, Veng­ri­jo­je ir, aiš­ku, Lie­tu­vo­je. To­liau­siai nu­si­ga­vo du jo me­džiok­li­niai šu­nys – net į Ame­ri­ką.

„Tai ir pel­nas bu­vo"ame­ri­ko­niš­kas?“, – mė­gi­nu pro­vo­kuo­ti.

„De­ja, man li­ko vos 50 eu­rų“, – skės­te­li ran­ko­mis, – „Bran­giai kai­na­vo trans­por­ta­vi­mas, vien nar­vas – 200 eu­rų, 80 eu­rų vie­no šuns vieš­bu­tis per­sė­di­me, vak­ci­na­ci­jos ir taip to­liau. Sma­gu tik tiek, kad abi ame­ri­ko­nė­mis ta­pu­sios lai­kos ten pui­kiau­siai me­džio­ja kiau­nes, vo­ve­res, meš­kė­nus, sa­ba­lus“.

Anot V. Pet­raus­ko, bran­giau­siai už me­džiok­li­nius šu­nis mo­ka skan­di­na­vai. Jie pa­tys ieš­ko tin­ka­mų, ku­riems dau­giau­sia tek­tų me­džio­ti brie­džius.

„Šuns ver­tė au­ga nuo jo tu­ri­mų dip­lo­mų skai­čiaus. Pir­kė­jai žiū­ri į dip­lo­mų laips­nius ir jų skai­čių. Šu­nis ker­gi­mui ir­gi ren­ka­mės pa­gal tu­ri­mus dip­lo­mų laips­nius. Ka­lė sa­vo pa­li­kuo­nims daž­niau­siai per­duo­da dar­bi­nes sa­vy­bes, o pa­ti­nas – iš­vaiz­dą“, – vei­si­mo ypa­ty­bes at­sklei­dė Val­das.

Pa­sak jo, pir­ki­mai ge­ro­kai su­ma­žė­jo au­gant kiau­lių ma­ro pa­vo­jui. Ma­ras esą smar­kiai smo­gė šiai sri­čiai – Lie­tu­vo­je už­si­da­rė vi­si ban­dy­mai su šer­nu, vyk­da­vę 4-5 vol­je­ruo­se, ku­rių kiek­vie­nas bu­vo ne ma­žes­nis nei ke­tu­rių hek­ta­ro plo­to. Ja­me šuo tu­ri per 10 mi­nu­čių su­ras­ti šer­ną, 10 mi­nu­čių jį ap­lo­ti ir per 5 mi­nu­tes paim­ti.

Pa­gal tai šuo gau­na tam tik­ro laips­nio dip­lo­mą. Ver­ti­na­ma ir drą­sa, pyk­tis, riš­lu­mas, jaut­ra, paieš­ka, pa­klus­nu­mas. Tai ver­ti­na­ma ba­lais.

„Bū­na, kad šuo ko nors neį­vyk­do, ir tuo­met, nu­va­žia­vęs 100 ar 200 ki­lo­met­rų, na­mo grįž­ti it mu­sę kan­dęs – su­mo­kė­jęs pi­ni­gus, bet be dip­lo­mo“, – ne­sėk­mes pa­mi­ni vei­sė­jas.

Jam la­biau įdo­mios dar­bi­nės šuns sa­vy­bės. V. Pet­raus­kas jas ga­li ver­tin­ti pro­fe­sio­na­liai – tu­ri tarp­tau­ti­nę šios sri­ties tei­sė­jo ka­te­go­ri­ją.

Kad šuo ne­tap­tų naš­ta

Ką pa­ty­ręs me­džio­to­jas, ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tas ir šu­nų vei­sė­jas ga­lė­tų pa­tar­ti tiems, ku­rie no­ri įsi­gy­ti iš­ti­ki­mą šei­mos drau­gą?

„Ne šuns do­ku­men­tai ir veis­lė yra svar­biau­sia. Pir­miau­sia rei­kia ap­si­spręs­ti, ar pa­jėg­si šu­nį iš­lai­kyt ma­žiau­siai 10 me­tų, ar tu­rė­si tam są­ly­gas, kant­ry­bės ir lai­ko ve­džio­ti šu­nį bet ko­kiu oru.

Bū­ti­na rink­tis šu­nį ir pa­gal cha­rak­te­rį. Jei na­muo­se yra vai­kų, rei­kė­tų ieš­ko­ti neag­re­sy­vaus šu­niu­ko, ku­ris my­lė­tų vai­ką. Žo­džiu, ap­si­spren­di­mas pri­va­lo bū­ti rim­tas ir ne vie­na­die­nis, kad ne­rei­kė­tų vė­liau pra­šy­ti už­mig­dy­ti at­si­bo­du­sį drau­gą (ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas su­lau­kia ir to­kių pra­šy­mų) ar­ba jį pa­lik­ti kur nors pa­miš­kė­je.

„Oi, kiek to­kių pa­mes­tų­jų ma­to­me me­džiok­lė­se: pa­si­me­tę, priei­na prie ma­ši­nos, uos­to, uos­to, bet ne­li­pa – gai­la gy­vū­nė­lių“, – dėl žmo­nių neat­sa­kin­gu­mo pyks­ta Val­das.

O jei su­skai­čia­vus vi­sus „už“ ir „prieš“ nu­ga­li no­ras tu­rė­ti drau­gą, tuo­met, anot Val­do, jį tik­rai ver­ta įsi­gy­ti. Ypač su­lau­kus Šuns me­tų.

Au­to­rės nuo­tr.

Tri­me­čiai lai­ka Jo­ris ir ska­li­kas Do­nas – Val­do Pet­raus­ko pa­ly­do­vai me­džiok­lė­se, var­žy­bo­se, pa­ro­do­se.

Nuo šio el­nio ra­gų Val­dą Pet­raus­ką iš­gel­bė­jo šu­nys. Da­bar šie ra­gai – pui­kus tro­fė­jus.

Koks me­džio­to­jas – be tro­fė­jų. Jais, pel­niu­siais įvai­rių ap­do­va­no­ji­mų, ap­ka­bi­nė­ti vi­si Val­do Pet­raus­ko na­mai.