Naujausios
Prieš 100 metų, 1918-ųjų lapkritį, gimė bene garsiausias ir daugiausiai aptarinėjamas Sovietų šalies pionierius-didvyris Pavlikas Morozovas. Ir pionierius, kaip tvirtinama kai kuriuose šaltiniuose, jis nebuvo, ir jo didvyriškumas yra daugiau nei abejotinas.
Kaimo detektyvas
1932 m. rugsėjo pradžioje Pavelo Morozovo motina išvažiavo iš Gerasimovkos kaimo į Tavdą parduoti veršiuko. Tą pačią dieną Pavelas su jaunesniuoju broliu Fedia patraukė į mišką uogauti. Vaikai rengėsi pernakvoti miške ir grįžti kitą dieną. Tačiau, kai Tatjana Morozova grįžo namo, jų dar nebuvo. Išsigandusi Tatjana paprašė kaimynų paieškoti vaikų miške. Berniukai buvo nužudyti. Šalia jų kūnų stovėjo krepšiai su uogomis. Pavelui Morozovui tuo metu nebuvo nė 14-os, o Fediai buvo vos 8-eri. Pakvaišusi iš sielvarto Tatjana gatvėje susitiko anytą, o ši šypsodamasi pasakė: „Tatjana, mes tau paruošėme mėsos, tai dabar ją valgyk!“ Iškart buvo areštuoti brolių Morozovų senelis, senelė ir pusbrolis iš tėvo pusės. Senelių namuose buvo rasti kruvini drabužiai. Žudikai beveik nesigynė. Jų parodomasis teismas sukrėtė ne tik Gerasimovką, bet ir visą Sovietų Sąjungą.
Priešistorė
Žvėriškas dviejų vaikų nužudymas tapo skaudžios šeimos dramos kulminacija ir ankstesnės garsios baudžiamosios bylos tęsiniu. Prieš metus iki įvykio buvo suimtas ir pateko į teismą Pavelo tėvas – Trofimas Morozovas. Po pilietinio karo Raudonosios armijos gretose kovojęs T.Morozovas tapo Gerasimovkos kaimo tarybos pirmininku. Eidamas naujas pareigas ėmė kyšius, už pinigus klastojo pažymas ir kitokius dokumentus. Namuose taip pat „pagedo“ – nuolat mušdavo žmoną ir keturis vaikus, paskui juos metė ir išėjo pas kitą moterį, daug gerdavo ir siautėdavo. Trofimo giminės jį visiškai palaikė ir visi vieningai nekentė jo žmonos ir vaikų. Trofimo tėvas mušdavo anūkus ir marčią matant visam kaimui. Kai Trofimas buvo areštuotas, jo tėvai ir broliai nusprendė, kad dėl visko yra kaltas Pavelas, apskundęs tikrą tėvą. Tačiau, nepaisant visų vėlesnių legendų, skundo dėl tėvo Pavelas niekada nerašė. Informacija apie tai pasirodė dėl netikslios tardytojo Jelizaro Šepeliovo, tyrusio Pavelo ir Fedios Morozovų nužudymą, formuluotės. O iš tiesų 1931 m. berniukas tiesiog liudijo Trofimo teisme, patvirtindamas, kad tas reguliariai mušdavo žmoną ir vaikus, taip pat imdavo kyšius iš valstiečių „buožių“. Teismas nuteisė Trofimą dešimt metų kalėti. Kai tėvas buvo išvežtas į zoną, Pavelo gyvenimas virto pragaru. Senelis, senelė ir krikštatėvis jį vadino „kumanistu“ ir atvirai grasino užmušti. Jį užtardavusią Tatjaną mušdavo negailėdami.
Rugpjūtį, likus savaitei iki mirties, Pavelas net parašė milicijai pareiškimą dėl senelio grasinimų. Tačiau jo niekas neapgynė. Rugsėjo 3-iąją jo senelis Sergejus ir pusbrolis Danila baigė akėti, pasiėmė peilius ir patraukė į miškelį, kur uogavo Pavelas ir Fedia.
Idėjinė kova
Pavliko Morozovo bylą išplatino sovietinė propaganda. Žurnalistai berniuką liaupsino kaip tikrą pionierių, kovojusį su buožėmis. Nežinia, ar Pavlikas buvo pionierius, išliko tik viena jo nuotrauka, kurioje jis – be pionierių kaklaraiščio. Tiesa, skurdas Gerasimovkoj buvo toks, kad kaklaraištis visai galėjo būti ir neleistina prabanga. Buožių demaskavimas, skundai valdžios organams, grūdus slėpusių valstiečių paieškos, priskiriamos Pavelui – visa tai vėliau prasimanė žurnalistai. Vienintelis dalykas, žinomas tiksliai – teisme jis patvirtino, jog tėvas žiauriai mušdavo jo mamą ir visus vaikus. O ir T.Morozovo teisėjams nereikėjo Pavelo patvirtinimo – žmonės, kuriems Trofimas už kyšius išduodavo suklastotas pažymas, buvo areštuoti, apklausti ir būtent jų parodymais buvo grindžiama byla. Vadinasi, Pavlikas Morozovas nebuvo nei didvyris, nei išdavikas. Jis buvo smurto šeimoje ir baisių papročių, vyravusių nuskurdusioje Gerasimovkoje, auka.
Bet tikroji berniuko iš Gerasimovkos istorija – klaidų, nusikaltimų ir atsitiktinumų virtinė – nieko nedomino. Buvo pradėtas kurti Pavliko Morozovo kultas. Jam buvo statomi paminklai, jo vardu vadinamos mokyklos, gatvės, parkai, pionierių rūmai. Moksleiviai mokėsi „pionieriaus didvyrio“ biografijos, kurioje nebuvo beveik nė žodžio tiesos. S.Michalkovas parašė eilėraštį apie „Pašą komunistą“, jam buvo sukurta muzika ir šią dainą dainavo visos šalies pionieriai.
Visą tą laiką lygiagrečiai su sovietiniu Pavliko Morozovo kultu gyvavo ir antisovietinis mitas apie berniuką, išdavusį savo tėvą. „Žudyti vaikus – siaubinga, – samprotavo rašytojas disidentas Viktoras Nekrasovas. – Bet įduoti tėvą, žinant, kad tai taip pat baigsis mirtimi, argi ne mažiau siaubinga? <...> Pavlikas Morozovas ragina bendraamžius palikuonis sekti jo pavyzdžiu. Sekite tėvus, klausykitės, apie ką jie kalbasi, stebėkite, ką jie veikia, ir iškart praneškite vyresnybei: tėvas yra priešas, griebkite jį!“
„Perestrojkos“ epochoje šis mitas įsigalėjo. 13-metis berniukas buvo apkaltintas tuo, kad savo išdavyste artimuosius privedė iki nusikaltimo. Jam buvo verčiama kaltė, kad Gerasimovka tapo kolūkiu, o geriau gyvenantys valstiečiai buvo sužlugdyti. Jam buvo priskiriamos beveik visos sovietų valdžios klaidos ir nusikaltimai. Aštuonmečio Fedios, nužudyto drauge su Pavelu, buvo stengiamasi neminėti – pernelyg jau baisiai atrodė ta mirtis nuo „pasiturinčių valstiečių“ rankų. Pavlikas Morozovas vėl tapo ideologijos auka – tiesiog anksčiau iš jo buvo daromas didvyris, o dabar – piktadarys. Kaip ir sovietiniais laikais, jo tikrasis gyvenimas ir baisi mirtis nieko nedomino. Tai, ko gera, jo istorijoje ir yra liūdniausia.