Naujausios
Tėvas Grigalius gieda džiaugsmą ir skausmą
Palendrių (Kelmės rajonas) šv. Benedikto vienuolyno vienuoliai benediktinai išleido savo pirmąjį albumą, kuriame skamba grigališkojo choralo giesmės. Vienuolis Tėvas Grigalius sako: norint giedoti grigališkąjį choralą, neužtenka būti labai geru muzikantu ar profesionaliu giedotoju. Jį reikia jausti — kaip maldą.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Labiau malda nei koncertas
Tėvas Grigalius sako, kad įrašyti grigališkojo choralo kompaktinį diską norėjo nuo atvykimo į Lietuvą, bet tam nebuvo progos. Solesmes vienuolyne Prancūzijoje, kuriame anksčiau vienuolis gyveno, kone kiekvienais metais įrašydavo po diską.
Šiemet, gavę pasiūlymą iš Šiaulių vyskupijos katalikų evangelizacijos centre dirbančio Juozapo Dapšausko, vienuoliai Palendrių vienuolyno bažnyčioje įgiedojo Advento laiko liturgines ir Atvelykio arba Dievo Gailestingumo Sekmadienio mišias. Beveik visus šių maldų žodžius sudaro psalmės ir kitos Švento Rašto ištraukos.
Tėvas Grigalius sako, kad savo derme grigališkasis giedojimas yra artimas daugelio pasaulio šalių archajiškoms liaudies muzikos tradicijoms — jis yra atspirties taškas, iš kurio kyla visos vakarietiškos muzikos raida.
Diskas buvo įrašytas per kelias valandas, todėl įrašant nebuvo laiko išklausyti ir pašlifuoti kiekvieną atlikimą.
„Tai buvo labiau malda nei koncertas. Mes nesame profesionalūs giedotojai, mūsų tikslas — gyvas grigališkojo giedojimo, kaip maldos, vertės liudijimas. Norėtume ją paaukoti kaip Šventosios Dvasios ugnies deginamus smilkalus, kylančius Dievo sosto link. O smilkalai — maldos įvaizdis, žmogaus norai ir žodžiai, kylantys iš širdies“, — sako vienuolis.
Tėvas Grigalius mano, kad šių laikų skubančiam žmogui grigališkojo choralo klausymas padeda nusiraminti pavargus nuo pasaulio šurmulio. Šiuo metu vienuoliai Palendriuose yra pardavę visus įrašus.
Netikėtas sprendimas — į vienuolyną
Pirmą kartą grigališkąjį choralą Tėvas Grigalius išgirdo būdamas 22-iejų. Atstogaudamas Prancūzijoje, su draugu nuvyko į Solesmes vienuolyną, kuris yra grigališkojo giedojimo atkūrimo centras ir kuriame nuo XIX amžiaus pabaigos vienuoliai atlieka misiją: atkuria grigališkąjį giedojimą pagal senus rankraščius. Šis vienuolynas paliko didžiulį įspūdį.
Niujorke užaugęs Gregory Casprini (toks vienuolio pasaulietinis vardas) nebuvo katalikas — italų kilmės tėvelis buvo nepraktikuojantis katalikas, o mama — Jehovos liudytoja.
Grįžęs į Ameriką, pradėjo lankyti katekizmo pamokas. 1972 metais buvo pakrikštytas ir nutarė keisti savo gyvenimą — tapti vienuoliu.
„Kai įstojau į vienuolyną Prancūzijoje, ir tėvai, ir draugai galvojo, kad išprotėjau, ir greitai sugrįšiu į Ameriką. Bet aš pasilikau. Vėliau tėveliai susitaikė su šia mintimi ir atvažiuodavo į Prancūziją aplankyti. Matė, kad esu laimingas ir savo vietoje. Būtent Solesmes aš atradau grigališkąjį giedojimą“, — sako tėvas Grigalius.
Mokosi dalyvaudami liturgijoje
Tėvas Grigalius šypsosi: mokantis grigališkojo choralo, pirmiausia teko išmokti lotynų kalbą. Paskui — prisiderinti prie kitų brolių, kad sklistų vieningas garsas. Prancūzijoje Solesmes vienuolyne giesme Dievą šlovindavo 80 vienuolių.
Grigališkasis giedojimas turi žodinę tradiciją. Įstojęs į vienuolyną, naujokas jo mokosi ne tiek iš knygų, kiek kiekvieną dieną dalyvaudamas bendruomenės liturgijoje. Pagal šv. Benedikto Regulos nurodymus, benediktinai septynis kartus per dieną susirenka bažnyčioje šventoms mišioms ir liturginiam dienos valandų pašventinimui.
„Reikia jausti — kaip maldą. Dabar kartais nebegalvoju apie žodžius, o bendrauju su Viešpačiu. Kartais išreiškiu savo skausmą, bet dažniausiai — džiaugsmą. Šv. Augustinas sakė: kartais žmonės jaučia, kad žodžių, kalbantis su Dievu, neužtenka — reikia giedoti“, — tai patvirtindamas, vienuolis užgieda “Aleliuja“. Atrodo, kad šiuo išgiedotu žodžiu prisipildo visas kambarys.
Mamos mirties dieną — žinia apie Lietuvą
Lietuvoje Tėvas Grigalius — dešimtmetį. Jo istorija — kupina įdomių sutapimų.
Vienuolio mamos tėveliai buvo kilę iš Lietuvos, iš Veiverių, bet mama lietuviškai jau nebekalbėjo. Tėvas Grigalius iki šiol atsimena močiutės gamintus gardžius lietuviškus patiekalus.
Su lietuviais vienuolis pradėjo bendrauti nuo 1991 metų, kai vienuolyną Prancūzijoje pradėjo lankyti grupės iš Lietuvos: joms vienuolis skaitydavo paskaitas apie Dievo gailestingumą, giedojimą. Tada tėvas Grigalius dar nekalbėjo lietuviškai.
Prieš dešimtmetį įkūrus vienuolyną Palendriuose, reikėjo vienuolių, gyvensiančių Lietuvoje.
Vykti į Lietuvą Tėvas Grigalius buvo paskirtas tą dieną, kai mirė mama.
„Ėjau verkdamas pas abatą pasakyti, kas nutiko. O abatas, guosdamas mane, pasakė, kad galvoja mane siųsti į Lietuvą.
Atskridome į Vilnių, buvo labai graži 1998 metų pavasario diena. Atvykęs į savo senelių kraštą, jaučiuosi kaip namuose. Aš niekada nebuvau gyvenęs kaime — man čia buvo naujas pasaulis. Nuostabu!„, — šypsosi vienuolis.
Tėvelis vienuolio Lietuvoje nebeaplankė — buvo per silpnas. Mirė po septynerių metų nuo mamos mirties.
„Tėvelis sugrįžo į tikėjimą, atsisveikindamas paskutinį kartą jam daviau komuniją. Po trijų savaičių mirė — tą pačią dieną kalbėjomės telefonu“, — sako vienuolis.
Meilė ir pasiaukojimas nesikeičia
Į Palendrių šv. Benedikto vienuolyną atvyksta daug žmonių — ypač vasaros savaitgaliais. Atvykstančiuosius traukia benediktinų liturgija, giedojimas, ramybės atmosfera, tyla. Kartais atvykusieji nori pasikalbėti apie problemas, Dievo ieškojimą.
Paklaustas, ką patartų šiandienos žmogui, kasdien gąsdinamam krizės, vienuolis sako:
— Krizė gali būti proga surasti dvasines vertybes. Po nepriklausomybės paskelbimo į Lietuvą atėjo naujas materializmas. Žmonės siekė malonumų, turto. Dabar pamatė, kad tai nėra pastovu. Tik dvasiniai dalykai — meilė, pasiaukojimas — nesikeičia.
Siekis turėti daugiau televizorių, mašinų, mobiliųjų telefonų žmogui nesuteikė tikros ir pastovios laimės. Tik Dievo meilė, broliška meilė gali padaryti žmogų laimingą.
Dabar jaučiame pašaukimo stoką, jaunimas išvažiuoja dirbti į Vakarus, nori daugiau užsidirbti. Tai nėra blogai, bet pinigų nepakanka, kad žmogus taptų laimingas.
Nereikia užmiršti pasaulio problemų — reikia padėti vargšams, žmonėms, kurie yra sunkesnėje situacijoje. Mūsų vienuoliškas pašaukimas skatina padėti tiems žmonėms -- ypač per savo maldą.
LAIMĖ: Tėvas Grigalius sako, kad vien pinigų nepakanka, kad žmogus būtų laimingas.
MALONĖ: „Būna, kad vienuolis, giedodamas psalmę, nebepastebi, kad jis kartoja svetimą, atmintinai išmoktą tekstą. Jam atrodo, kad psalmė savaime kyla iš jo paties širdies gilumos. Toks giedojimas — ypatinga malonė“, — sako Tėvas Grigalius.
REGULA: Pagal šv. Benedikto Regulos nurodymus, benediktinai septynis kartus per dieną susirenka bažnyčioje šventoms mišioms ir liturginiam dienos valandų pašventinimui.
TRAUKA: Palendrių šv. Benedikto vienuolyne šiuo metu vienuolyne gyvena 11 vienuolių.
išnaša: „Dabar kartais nebegalvoju apie žodžius, o bendrauju su Viešpačiu. Kartais išreiškiu savo skausmą, bet dažniausiai — džiaugsmą.