Naujausios
Vilką, iškritusį iš knygos, teko pagražinti
Greičiausiai nerasi kurtuvėniškio, kuris nepažinotų vietos bibliotekoje dirbančios Aurelijos: visada kupina idėjų, energinga, besišypsanti ir skleidžianti pasakišką energiją, kurią dalija nesverdama ir nematuodama. Bemaž 30 metų pedagoginio darbo patirtį sukaupusi moteris vienodai atsidavusiai bendrauja ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais. Pirmiausia, žinoma, biblioteka – čia gimsta didžioji dalis ponios Aurelijos sumanymų, spektaklių scenarijų, čia vyksta pačios įkurto lėlių teatro „Kurtinukai“ repeticijos, čia dažni pokalbiai su vaikais apie skaitymo naudą, čia vyresnioji bibliotekininkė laukia kiekvieno, norinčio atsiversti knygą.
A. Kniurienės dėka Kurtuvėnų bibliotekoje pažymimos svarbios datos, organizuojami renginiai, šventės, valandėlės, popietės, garsiniai ir tylūs skaitymai rytais, edukacijos, kūrybinės dirbtuvės, į kurias įprastai susirenka itin gausus jaunųjų lankytojų būrys.
Aurelijos pastatyti lėlės teatro „Kurtinukai“, kurį lanko vietos mokyklos 1–5 klasių mokiniai, spektakliai rodomi ne tik Dubysos aukštupio mokyklos Aukštelkės, Bazilionų, Bubių, Kurtuvėnų skyriuose, bet ir už Šiaulių rajono ribų. Pernai su spektakliu-pasaka „Trijų pasakų mazgelis“ „Kurtinukai“ turėjo net dvylika pasirodymų.
O XXVII Aukštaitijos regiono lėlių teatrų festivalyje jaunieji aktoriai iš Kurtuvėnų į žiūrovus prabilo įvairiomis pasaulio kalbomis – angliškai, prancūziškai, vokiškai, ukrainietiškai.
Ne pirmus metus lėlių teatras vaidina ir tradiciniame Kurtuvėnų teatrų festivalyje-konkurse „Kartu“, o šiemet su spektakliu „Vilkas, kuris iškrito iš knygos“ sulaukė išskirtinio žiūrovų dėmesio. Negana to, jauniausias A. Kniurienės įkurto lėlės teatro „Kurtinukai“ aktorius 11-metis Jokūbas Grigalaitis šiame festivalyje apdovanotas kaip jauniausias aktorius.
Ar nepavargsta nuo šitokio užimtumo? Moteris santūriai šypsosi: ji daro tai, kas labai patinka.
„Esu savo vietoje, nes dirbu tai, ką mėgstu. Gera, kai nori eiti į darbą, ir gera, kai nori eiti namo“, – teigia.
Smagu, kad per dešimtmetį užaugino profesionaliai vaidinančių aktoriukų kartą. Smagu, kad dvi jos mergaitės jau svajoja ir apie rimtą aktorystę.
Neslepia, veiklos tiek daug, kad tenka dirbti ir namuose.
„Kai vakare tingiu kažką daryti, sėdu siūti lėles arba apdarus spektakliams. Jei reikia lėlės rimtesniam vaidmeniui arba renginiui, vieno vakaro paprastai nepakanka, būna, kad tenka siūti ir savaitgaliais „, – sako Aurelija. Kone visos jos sukurtos lėlės – pačios rankų darbo.
Ieškant „aukso viduriuko“, kad kuriama lėlė atitiktų vaidmens nuotaiką, kartais tenka ir gerokai galvą pasukti. Štai kas nutiko su šių metų spektakliui „Vilkas, kuris iškrito iš knygos“ siūtu „aktoriumi“ vilku.
„Siuvau vilką ir parodžiau savo anūkui, jis išsigando. Tada parodžiau dvejų metukų darželio auklėtinei Dominykai – irgi bijojo. Klausiu, Dominyka, ką daryti, kad vilkas nebūtų toks baisus? Ji patarė jam dantis ištraukti. Teko apkarpyti plastiką, prisiūti vilkui liežuvį, užrišti raudoną skarelę – kad žaismingesnis būtų. Taip testuodama su vaikais ir siuvu“, – juokiasi trijų suaugusių sūnų mama ir septynių anūkų močiutė.
Pradžių pradžia
Taip nutiko, kad Aurelijai gimus Kelmės rajono Gaugarių kaime, vėliau jos šeima išvyko gyventi į Rokiškio rajoną, taigi vidurinę ji baigė Jūžintuose. Ištekėjusi su vyru, kilusiu iš Šaukėnų (Kelmės rajonas), apsigyveno Šalčininkuose. 1991-aisiais, būsimam pirmaklasiui sūnui renkant mokyklą, šeima apsisprendė grįžti arčiau gimtinės ir įsikūrė Kurtuvėnuose.
„Galvos, ką veiksiu atvykusi į Kurtuvėnus, per daug nesukau, sėdi moterys be darbo ir aš, galvojau, pabūsiu“, – pasakoja pedagoginį išsilavinimą turinti A. Kniurienė.
Tačiau be darbo ji neužsibuvo – pasisiūliusi papuošti vietos mokyklos salę naujamečiam renginiui, netrukus sulaukė kvietimo padirbėti dailės mokytoja. Aplinkybėms palankiai susiklosčius, tęsė darbą pradinių klasių mokytoja.
O tada atsirado kalbų apie galimą mokinių mažėjimą ir A. Kniurienei pasiūlyta dirbti vietos bibliotekoje.
„Greitai supratau, kad dirbti bibliotekoje – superinis dalykas, nes ne su viena vaikų klase galima dirbti kaip mokytojui, o su visais mokyklos vaikais“, – sako lėlių teatro „Kurtinukai“ įkūrėja ir režisierė.
Į biblioteką atsinešė pačios pasiūtų lėlių. Netrukus įkūrė ir lėlių teatrą: anuomet ir iki šiol pati pasakas kuria, pati lėles siuva, pati režisuoja, vietinės mokyklos pradinukai – aktoriai, darželinukai – žiūrovai.
A. Kniurienės žodžiais, seniai nebeskaičiuoja, kiek lėlių spektaklių ir spektakliukų su vaikais pastatė. Tačiau suvaidinta tikrai gerokai daugiau negu dešimt pasakų: „Mamulės Mū ir varnos draugystė“, „Atsiprašau, ar jūs ragana?“, „Kaip genys eglę kirto“, „Lapė, strazdas ir varna“, „Dviakė, triakė ir vienaakė“, „Pagrandukas“, „Uodegų varžytuvės“, „Pasipūtusi pelytė“ ir kt.
Pirmieji spektakliai, sako, buvo paprasti ir trumpučiai – kad personažus įkūnijantys vaikai po truputį priprastų prie scenos, kad įgytų pasitikėjimo savimi.
„Visada vaikams sakau: ne jūs vaidinate, vaidina lėlės. Tai jiems teikia pasitikėjimo ne tik tada, kai stovi už širmos, bet ir kai su lėlėmis vaidina ant scenos“, – sako pašnekovė ir pasidžiaugia, jog su vaikais pavyksta suvaidinti taip, kad spektakliai patinka įvairaus amžiaus žiūrovams, prikausto jų dėmesį.
„Dirbti nėra sudėtinga, jei laikomasi tvarkos. Kaip antai visus spektaklio personažus lėles tradiciškai susidėliojame pagal išėjimo į sceną tvarką – tada nereikia blaškytis, ieškant savo lėlės. Tokia tvarka palengvina darbą ir repetuojant.“
Po spektaklių visos „Kurtinukų“ lėlės sudedamos į bibliotekoje ant lentynų išrikiuotus segtuvus su spektaklių pavadinimais – kažkurios lėlės prireikus, ją nesudėtinga surasti.
Idėjos idėjos
Kad veiklos nepritrūktų, A. Kniurienė ne vienerius metus dainuoja Kurtuvėnų etnografiniame ansamblyje „Kurtovė“ ir Kelmės rajono Šaukėnų kultūros namų ir amatų centro kapeloje „Meldai“ – vasarą būna koncertas po koncerto.
Dainavo ir romansų grupėje „Atgaja“. Kartu išmoko piešti ant šilko – romansams reikėjo dailių šilkinių šalikėlių. Dailės ant šilko pamokas vėliau perkėlė į savo laisvalaikį – kūrė ir dovanoms, ir sau pasipuošti.
„Per karantiną pabandžiau garsinti kūrinius. Įgarsinau pasakų, kad vaikai galėtų jų klausytis. Žinau mūsų darželio auklėtojų planus ir ieškau ta tema kūrinių“, – pasakoja A. Kniurienė.
Kai kurias įgarsintas pasakas pati ir apipavidalino.
Bibliotekoje Aurelija yra sukaupusi nemažą pasakų, pasakojamų naudojant flanelografą, kolekciją: „Grybukas stogiukas“, „Coliukė“, „Sniego karalienė“, „Kas namelyje gyvena?“, „Pusė kilogramo cukraus“, „Kas pasakė py py?“, „Žiogas ir sraigė“, „Žemė, saulė ir mėnuo“, „Kodėl mėnulis be drabužių“, ir kt. Metodas, kai paveikslėliai, ant kurių priklijuotas flanelės audinio gabaliukas, sukimba nugarėlėmis, anot moters, yra puiki priemonė ugdyti vaikų kūrybiškumą, lavinti vaizduotę, plėsti akiratį, mokytis, bendrauti ir bendradarbiauti.
Sekdama pasakas bibliotekininkė naudoja daug kitų pačios pagamintų vaizdinių priemonių: stalo, šešėlių teatrą, pieštus pasakų veikėjus.
Gražindama bibliotekos erdves, sienų stendus papuošė pačios sukurtais karpiniais ir piešiniais, o tekstus užrašė tušu.
Iš kur atkeliauja idėjos? Aurelijos žodžiais, jos – iš gyvenimo, juk laimingas yra tas, kuris džiaugsmingai dirba ir džiaugiasi darbais, kuriuos padarė.
„Galvoju, kad sulig ta diena, kai išeisiu į pensiją, susitvarkysiu namus, kuriuose pilna medžiagos gabaliukų, visokių skiaučių ir siūlų – viskas, kas lieka, nuo mano siūtų personažų“, – žaismingai kalba vyresnioji bibliotekininkė.
Bet pensijos teks dar palaukti. Darbo kalendoriuje pilna darbo įrašų: rugpjūčio 23 dieną Nevalnikų atlaidų metu „Kurtinukai“ vaidins „Vilką, kuris iškrito iš knygos“, rugsėjo 1 dieną su aktoriukėmis ves renginį Bubių mokykloje.
Netrukus Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešosios bibliotekos Kurtuvėnų filialo biblioteka minės 75-ąjį jubiliejų. Galvoja parašyti laišką bibliotekai.
„Juk biblioteka – tai ne tik knygos, tai ir išmanieji įrenginiai, ir edukacijos, ir stovyklos, ir paprasčiausias bendravimas“, – sako A. Kiurienė.
