Tautos istorija – medžio drožiniuose

Tautos istorija – medžio drožiniuose

Tau­tos is­to­ri­ja – me­džio dro­ži­niuo­se

Uni­ka­lius me­džio dro­žy­bos dar­bus ku­rian­tis ir tau­ti­nį są­mo­nin­gu­mą sa­vo kū­ri­niais ug­dan­tis rad­vi­liš­kie­tis tau­to­dai­li­nin­kas Ed­mun­das Gau­bas Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vų at­mi­ni­mo me­tais pa­skelb­tus 2019-uo­sius įam­ži­no dar vie­nu is­to­ri­niu kū­ri­niu.

Šį­kart jo su­kur­tas įspū­din­go dy­džio ho­rel­je­fas yra skir­tas mū­šiui prie Rad­vi­liš­kio, ku­ria­me prieš 100 me­tų bu­vo su­triuš­kin­ta ber­mon­ti­nin­kų ar­mi­ja.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Ho­rel­je­fe – ko­vos prieš ber­mon­ti­nin­kus

Tau­to­dai­li­nin­ko E. Gau­bo dve­jus me­tus kur­tas ho­rel­je­fas kol kas „te­be­siil­si“ dirb­tu­vė­se – vi­suo­me­nė jo dar ne­ma­tė. Ta­čiau ne­tru­kus jis rep­re­zen­tuos Rad­vi­liš­kio ra­jo­ną sau­sio pa­bai­go­je „Li­tex­po“ pa­ro­dų rū­muo­se vyk­sian­čio­je tarp­tau­ti­nė­je tu­riz­mo ir ak­ty­vaus lais­va­lai­kio pa­ro­do­je „Ad­ven­tur“.

1,5 met­ro aukš­čio ir 3 met­rų il­gio dar­bas uži­ma be­maž vi­są dirb­tu­vių sie­ną. Ja­me – 1919 me­tų ru­de­nį prie Rad­vi­liš­kio vy­ku­sio mū­šio prieš ber­mon­ti­nin­kus sce­nos.

Ed­mun­do ran­ko­mis nu­glu­din­tos, aki­mis nu­glos­ty­tos me­di­nės ka­rių fi­gū­rė­lės, jų gink­lai, fo­ne ma­to­mi mies­to pa­sta­tai to­kie tik­ro­viš­ki, kad re­gis, jog tai – tie­siog su­stab­dy­ta lie­tu­viams lem­tin­go mū­šio aki­mir­ka.

„Per­ver­čiau ne­ma­žai li­te­ra­tū­ros, se­nų nuo­trau­kų, kol su­si­da­riau vaiz­dą, koks tais me­tais bu­vo Rad­vi­liš­kis, ko­kie sto­vė­jo na­mai, ko­kia bu­vo lie­tu­vių ir ber­mon­ti­nin­kų ka­rių ap­ran­ga, apa­vas, gink­lai.

Ho­rel­je­fe no­rė­jau at­kur­ti is­to­ri­nę tie­są – kad iš pa­vaiz­duo­tų de­ta­lių bū­tų aiš­ku, jog lie­tu­viams ne­bu­vo leng­va pa­siek­ti per­ga­lę prieš ge­riau gink­luo­tą prie­šą, kad jiems te­ko pa­ro­dy­ti ne tik nar­są, bet ir ko­vi­nius su­ge­bė­ji­mus įvei­kiant prie­šo ar­mi­ją.

Ne­sa­kau, kad vis­kas at­kur­ta 100 pro­cen­tų tiks­liai – tai pa­da­ry­ti bū­tų neį­ma­no­ma, to­dėl no­ri ne­no­ri te­ko pasitelk­ti ir sa­vo fan­ta­zi­ją, įsi­vaiz­da­vi­mą“, – sa­ko kur­ti is­to­ri­ne te­ma­ti­ka mėgs­tan­tis au­to­rius.

Pa­sak E. Gau­bo, ku­riant ho­rel­je­fą, be­ne sun­kiau­sia bū­na su­kur­ti vien­ti­są kom­po­zi­ci­ją – nu­ma­ty­ti, kas kur sto­vės, ku­ris ka­rys bėgs, o ku­ris gu­lės pa­šau­tas, ko­kiu kam­pu bus pa­si­su­ku­si vie­na fi­gū­ra, o kaip pa­lin­ku­si ki­ta, kur bus nu­kreip­tas gink­las, kaip kris dra­bu­žio klos­tė ir pa­na­šiai.

„Pri­si­pie­ši tų es­ki­zų, bet kai imi drož­ti ir iš­drož­tas fi­gū­ras dė­lio­ti į vie­tas, re­gis, vis­kas pa­si­kei­čia ir ten­ka jas ne tik per­dė­lio­ti, bet ir ne kar­tą ko­re­guo­ti, per­drož­ti iš nau­jo“, – ho­rel­je­fo kū­ri­mo su­bti­ly­bes aiš­ki­na tau­to­dai­li­nin­kas.

Pa­sak jo, ko­re­guo­ti kom­po­zi­ci­nes de­ta­les ga­li­ma tol, kol jos dar ne­bū­na pri­tvir­tin­tos. Tie­sa, yra ir to­kių fi­gū­rų, ku­rios už­si­mau­na ant kaiš­čio, tad šioms nė­ra bai­su, jei­gu ir nu­lūž­tų ko­kia šau­tu­vo buo­žė. Tuo­met au­to­riui tek­tų per­drož­ti ją iš nau­jo.

Pa­sie­kė Lie­tu­vos re­kor­dą

Mū­šio prieš ber­mon­ti­nin­kus at­vaiz­da­vi­mas ho­rel­je­fe – ne pir­mas to­kio mas­to E. Gau­bo su­kur­tas is­to­ri­nis kū­ri­nys.

Prieš de­vy­ne­rius me­tus, Lie­tu­vos tūks­tant­me­čiui ir Žal­gi­rio mū­šio 600-osioms me­ti­nėms, E. Gau­bas su­kū­rė ki­tą įspū­din­gą me­džio ho­rel­je­fą „Žal­gi­ris. Lie­tu­viai su­grį­žo“.

E. Gau­bo su­kur­ta­me pa­no­ra­mi­nia­me ba­ta­li­nia­me ho­rel­je­fe pa­vaiz­duo­tas Vy­tau­to Di­džio­jo va­do­vau­ja­mos ka­riuo­me­nės puo­li­mas po ge­rai ap­gal­vo­to ir su­pla­nuo­to at­si­trau­ki­mo ma­nev­ro.

Šį dvie­jų da­lių 3,4 met­ro il­gio ir 1 me­ro aukš­čio kū­ri­nį au­to­rius „lip­dė“ pen­ke­rius me­tus. E. Gau­bas su­skai­čia­vo: ho­rel­je­fe iš­skap­tuo­tos 63 rai­te­lių ir 82 pės­ti­nin­kų fi­gū­ros.

E. Gau­bo kū­ri­nį Lie­tu­vos re­kor­dus fik­suo­jan­ti agen­tū­ra „Fac­tum“ užre­gist­ra­vo kaip di­džiau­sią ša­ly­je dro­ži­nį-pa­veiks­lą. Ho­rel­je­fas bu­vo eks­po­nuo­ja­mas Tra­kų is­to­ri­jos mu­zie­ju­je, Val­do­vų rū­muo­se, Gniez­ne (Lenkija), įvai­rio­se pa­ro­do­se.

„Kur­da­mas šį ho­rel­je­fą, dar il­giau sė­dė­jau bib­lio­te­ko­je, per­ver­čiau kal­nus is­to­ri­nės li­te­ra­tū­ros, kad ga­lė­čau ne tik ge­riau įsi­gi­lin­ti į tuo­me­čius įvy­kius, bet ir į tuo­me­ti­nę mū­šio da­ly­vių gink­luo­tę, ap­ran­gą, vie­to­vę. Sun­kiau bu­vo gal ir dėl to, kad toks dar­bas man bu­vo pir­mas“, – sa­kė au­to­rius.

Kū­ry­bos įver­ti­ni­mas

Lie­tu­vos is­to­ri­ją for­ma­vu­sių as­me­ny­bių bei įvy­kių gau­su ir ki­tuo­se Ed­mun­do kū­ry­bi­niuo­se eta­puo­se.

Vie­ni pir­mų­jų jo dar­bų, su­kur­ti ir eks­po­nuo­ti dar so­viet­me­čiu – ka­ra­liaus Min­dau­go, di­džių­jų ku­ni­gaikš­čių Al­gir­do, Ge­di­mi­no, Kęs­tu­čio, Vy­te­nio, Vy­tau­to ba­rel­je­fai.

Šian­dien Ed­mun­das ir juo­kia­si, ir ste­bi­si, kaip nie­kam neužk­liu­vo tuo­me­ti­nė­je jo dar­bo­vie­tė­je, Rad­vi­liš­kio ma­ši­nų ga­myk­lo­je, spa­lio re­vo­liu­ci­jos me­ti­nėms skir­to­je pa­ro­do­je pri­sta­ty­ta Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čių ba­rel­je­fų eks­po­zi­ci­ja. Juo­lab, kad ku­ni­gaikš­tis Al­gir­das bu­vo pa­vaiz­duo­tas Mask­vos Krem­liaus ap­siaus­ties fo­ne.

Kū­ri­niai ne tik neužk­liu­vo so­vie­ti­niams cen­zo­riams – jų au­to­riui bu­vo įteik­ta pa­dė­ka už pui­kius dar­bus. E. Gau­bas gar­siai svars­to: gal tam tu­rė­jo įta­kos tai, kad tuo me­tu, 1987-ai­siais, į ša­lį jau ne­nu­mal­do­mai bel­dė­si At­gi­mi­mo laik­me­tis?

Ap­do­va­no­ji­mą „Už meist­riš­ką rel­je­fo kū­ri­mą“ pel­nė ir 1999 me­tais ber­mon­ti­nin­kų te­ma su­kur­tas jo dar­bas – ąžuo­li­nis ba­rel­je­fas „Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė puo­la ber­mon­ti­nin­kus“.

2009 me­tais Šiau­lių kraš­to tau­to­dai­lės šven­tė­je au­to­rius pri­pa­žin­tas ge­riau­siu Šiau­lių ap­skri­ties meist­ru, „Auk­so vai­ni­ko“ re­gio­ni­nia­me tu­re pel­nė I vie­tą.

Bū­ta ir ki­to­kių pa­gar­bos au­to­riui iš­raiš­kos for­mų: E. Gau­bas ir jo ho­rel­je­fas Žal­gi­rio mū­šiui at­min­ti pa­te­ko į Ri­man­to Di­cha­vi­čiaus al­bu­mą „Lais­vės pa­ženk­lin­ti“ ša­lia ki­tų gar­sių ša­lies me­ni­nin­kų kū­ri­nių.

„Pa­si­ju­tau lyg ant spar­nų – kur jau čia: sa­va­moks­lį dro­žė­ją kar­tu su žy­miau­siais me­ni­nin­kais su­gre­ti­no“, – kuk­li­no­si Ed­mun­das.

Du me­ni­nin­kai

„Ma­no pa­ti di­džiau­sia mo­kyk­la bu­vo žiū­rė­ti, kaip tė­vas meist­rau­ja sta­lus, kė­des, spin­te­les. Bet dro­žy­ba jis ne­si­do­mė­jo, o aš pa­ban­džiau ar­mi­jo­je ir man tai „pri­li­po“, – pa­sa­ko­ja meist­ras.

Ke­lio­li­ka me­tų bend­ra­bu­ty­je su šei­ma gy­ve­nęs E. Gau­bas sa­vo na­mus bu­vo pa­ver­tęs dirb­tu­vė­mis. Kaip pa­ts sa­ko – šiukš­lin­da­vo tie­siog kam­ba­ry­je: dro­ži­nė­da­vo, dai­lin­da­vo, ta­čiau vi­suo­met sa­vo dar­bo vie­tą su­si­tvar­ky­da­vo. Gal to­dėl žmo­na dėl to vė­jų ne­kel­da­vo.

O štai sū­nų Mar­ty­ną tė­vo „šiukš­li­ni­mai“, pa­si­ro­do, įkvė­pė – šian­dien me­ni­nin­kas Mar­ty­nas Gau­bas yra pui­kiai ži­no­mas me­ni­nin­kas ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir sve­čio­se ša­ly­se.

Ne­nu­sa­ko­mo gro­žio smė­lio, snie­go, le­do skulp­tū­ras „kal­di­nan­tis“ ir tarp­tau­ti­nius auk­so spal­vos ap­do­va­no­ji­mus nuo­lat pel­nan­tis M. Gau­bas dir­ba ir su me­džiu, ak­me­niu, bron­za, me­ta­lu bei ki­to­mis me­džia­go­mis, o tė­vas di­džiuo­ja­si sū­nu­mi: „Jis ma­ne jau se­niai praau­go“.

Ar klau­sia vie­nas ki­to pa­ta­ri­mo?

„Kar­tais pa­si­ta­ria­me, bet ne vi­sa­da aš jį su­pran­tu, o jis – ma­ne. Aš esu tra­di­ci­nio me­no ša­li­nin­kas, Mar­ty­nas – pui­kiai įval­dęs mo­der­nų­jį me­ną. Bet abu vie­nas ki­to už­mo­jus ir idė­jas pa­lai­ko­me“, – sa­ko me­dį įsi­my­lė­jęs ir su ki­to­mis me­džia­go­mis drau­gau­ti ne­pa­no­ręs Ed­mun­das.

Ret­kar­čiais Ed­mun­das pa­braz­di­na ir gi­ta­ra. Šio­je sri­ty­je jam jau pri­ta­ria sū­nus Lau­ras.

Svar­bias da­tas įpras­mi­nę dar­bai

Jei tik pa­vyk­da­vo su­de­rin­ti su dar­bu, daž­niau­siai per ato­sto­gas, E. Gau­bas steng­da­vo­si da­ly­vau­ti me­džio dro­žė­jų ple­ne­ruo­se. Juos Ed­mun­das va­di­na ir to­bu­lė­ji­mo mo­kyk­la, ir sie­los at­gai­va, kur su­si­ren­ka bū­rys bend­ra­min­čių.

„Ir pa­si­ta­riam, ir vie­nas ki­tą per dan­tį pa­trau­kia­me. Žiū­rėk, vie­nas skulp­to­rius dai­nuo­ja, ki­tas gi­ta­rą at­si­ve­ža – vos ne an­samb­lis su­si­bu­ria. Bet ir at­sa­ko­my­bės ple­ne­rai mo­ko. Juo­se per daug neat­si­pa­lai­duo­si – juk tu­ri per sa­vai­tę su­pla­nuo­tą dar­bą pa­da­ry­ti. Ne­pa­sa­ky­si žmo­nėms: at­si­pra­šau, ne­spė­jau...“, – sa­ko tau­to­dai­li­nin­kas.

E. Gau­bo dar­bų vien Rad­vi­liš­kio mies­te – per de­šim­tį. Pats pir­ma­sis – kar­tu su tė­vu da­ry­ta tri­jų kry­žių kom­po­zi­ci­ja prie Rad­vi­liš­kio pa­ra­pi­jos baž­ny­čios (per­nai E. Gau­bui vėl bu­vo pa­ti­kė­ta to­je pat vie­to­je su­kur­ti nau­ją kom­po­zi­ci­ją, ku­ri pa­kei­tė per ke­lis de­šimt­me­čius es­te­ti­nio vaiz­do ne­te­ku­sį se­ną­jį kū­ri­nį).

Bū­da­mas Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­ris, E. Gau­bas prie bu­vu­sio sa­va­no­rių ko­men­dan­tū­ros pa­sta­to 1992 me­tais, mi­nint 600 me­tų, kai Vy­tau­tas Di­dy­sis ta­po Lie­tu­vos val­do­vu, su­kū­rė įspū­din­gą sto­gas­tul­pį „Vy­tau­tas Di­dy­sis“.

Ke­lios skulp­tū­ros pui­kuo­ja­si mies­to par­ke. Be­ne gar­bin­giau­sią vie­tą ja­me uži­ma E. Gau­bo skulp­tū­ri­nė kom­po­zi­ci­ja „Lie­tu­vos tūks­tant­me­tis“ (2009 me­tai).

Pas­ku­ti­nis jo dar­bas, ką tik baig­tas ho­rel­je­fas lie­tu­vių per­ga­lei prieš ber­mon­ti­nin­kus at­min­ti, ko ge­ro, skir­tas ne tik šiai svar­biai da­tai. Kar­tu tai bus ir as­me­ni­nį E. Gau­bo ju­bi­lie­jų įpras­mi­nęs dar­bas – šių me­tų sau­sio 4-ąją kū­rė­jui su­ka­ko 65-eri.

Au­to­rės nuo­tr.

Pir­mą­jį sa­vo ho­rel­je­fą, skir­tą Žal­gi­rio mū­šio 600-osioms me­ti­nėms, Ed­mun­das Gau­bas kū­rė pen­ke­rius me­tus.

Nau­ja­ja­me Ed­mun­do Gau­bo ho­rel­je­fe pa­vaiz­duo­tas Rad­vi­liš­ky­je prieš 100 me­tų vy­kęs lie­tu­vių mū­šis prieš ber­mon­ti­nin­kus is­to­riš­kai reikš­min­gas vi­sai Lie­tu­vai.

Vie­ni pir­mų­jų Ed­mun­do Gau­bo is­to­ri­nių ba­rel­je­fų bu­vo su­kur­ti dar so­viet­me­čiu.

Skulp­to­riaus bran­dą ro­do ap­va­lio­sios skulp­tū­ros dar­bai.

Ed­mun­das Gau­bas: „Ho­rel­je­fo de­ta­les ga­li­ma to­bu­lin­ti tol, kol jos nė­ra pri­tvir­tin­tos“.

Ed­mun­do Gau­bo su­kur­tas 3,4x1 met­ro dy­džio ho­rel­je­fas „Žal­gi­ris. Lie­tu­viai su­grį­žo“ įra­šy­tas į Lie­tu­vos re­kor­dų kny­gą.