Tautodailininkės rankose molis švilpia

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Lai­ma Kel­me­lie­nė – tra­di­ci­nių ama­tų meist­rė, jos dar­bams yra su­teik­tas tau­ti­nio pa­vel­do pro­duk­tų ser­ti­fi­ka­tas.
Šiau­lie­tė tau­to­dai­li­nin­kė Lai­ma Kel­me­lie­nė "eik švilp­ti" sa­ko ne­pik­tai – švil­pia jos su­kur­tos švil­py­nės. Švil­pia ne tik paukš­tu­kai, bet ir avi­nu­kai, ark­liu­kai ar rai­te­liai. Mo­li­nių švil­py­nių meist­rė jų yra nu­lip­džiu­si per 200 – ir nė vie­nos vie­no­dos.

Mo­kė­si iš meist­rų

Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių bend­ri­jos pir­mi­nin­kės Lai­mos Kel­me­lie­nės pa­ro­da "Švil­py­nių skam­be­sys" vei­kia Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­kos Šiau­lių pa­da­li­ny­je.

Švil­py­nes at­ski­ra pa­ro­da šiau­lie­tė pri­sta­to tik ant­rą kar­tą, bet kas­met jų nu­lip­do tra­di­ci­nėms tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­doms.

"Čia la­bai se­na ver­ty­bė, dar ne­bu­vo nė stak­lių, nei ra­te­lių, o pie­me­nė­liai jau pa­krū­mė­je lip­dy­da­vo švil­py­nes iš mo­lio ir džio­vin­da­vo prieš sau­lę", – pa­sa­ko­jo tau­to­dai­li­nin­kė, šiau­di­nių so­dų meist­rė Bro­nė Gri­cie­nė.

Pa­ro­dos ati­da­ry­mo da­ly­viai ste­bė­jo­si, kad švil­py­nės ga­li iš­gau­ti tiek daug skir­tin­gų gar­sų: dus­lių ir skam­bių. Kuo di­des­nė ert­mė, tuo gar­sas dus­les­nis.

"Kaip avi­nas, šiek tiek už­si­spy­ręs, – pa­pū­tu­si gar­są įver­ti­no L. Kel­me­lie­nė. – Gai­dys ša­mo­ti­nis, tvir­tas. Ark­lys sun­kiau švil­pia. Ma­žiu­ko gai­de­lio šai­žus gar­sas."

Švie­žiau­sios švil­py­nės li­ko na­muo­se – lip­dy­tos va­sa­rą, per Ra­sas prie Ža­liū­kių ma­lū­no. Greit baig­sis ru­dens dar­bai – lapk­ri­tį tra­di­ci­nių ama­tų meist­rė vėl pra­dės lip­dy­ti.

Pir­mo­sios švil­py­nės – an­ty­tės – L. Kel­me­lie­nės ran­ko­se su­spur­dė­jo 2002 me­tais.

Su­bur­ti ke­ra­mi­kus drau­gėn tuo­met pa­ska­ti­no tau­to­dai­lės pa­ro­do­se nuo­lat eks­po­nuo­ti var­pe­liai – at­ro­dė, kad ke­ra­mi­kai vien juos ir be­ku­ria.

Pa­ra­šiu­si pro­jek­tą, su­kvie­tė meist­rus į res­pub­li­ki­nę kū­ry­bi­nę ke­ra­mi­kų sto­vyk­lą "Ke­ra­mi­ka lai­ko tėk­mė­je" Kur­šė­nuo­se.

Pri­sė­du­si ša­lia ke­ra­mi­kės Ire­nos Vai­di­laus­kie­nės, pra­dė­jo lip­dy­ti. Įran­kių ne­bu­vo – ke­ra­mi­kė pa­mo­kė tuš­tu­mą išim­ti plau­kų smeig­tu­kais.

"Al­fon­sas Ti­mins­kas ir Sta­sys Vi­li­mas, vy­rai prie tech­ni­kos, tu­rė­jo me­ta­li­nį stry­pą. "Pai­mi mo­lio ri­ti­nė­lį, su­ri­de­ni ir iš­du­ri", – pa­mo­kė. Bet Sil­va Šu­fins­kie­nė sa­kė, kad jai to­kios švil­py­nės ne­pa­tin­ka: "Lip­dyk gra­žes­nes!" – pri­si­mi­nu­si mo­ky­mus, juo­kia­si L. Kel­me­lie­nė.

Nu­lip­dy­ti švil­py­nę – dar ne vi­sas dar­bas. Rei­kia, kad švilp­tų. Be meist­rys­tės, įgū­džių, pa­ty­ri­mo jos ty­lė­tų. Vė­liau ky­la net azar­tas – kad ne šiaip, o ge­rai švilp­tų!

Kad L. Kel­me­lie­nės švil­py­nės ne­ty­lė­tų la­biau­siai pri­si­dė­jo I. Vai­di­laus­kie­nė.

"Iš pra­džių ga­vo­si tik­rai liau­diš­kos, tik­rai tra­di­ci­nės, kaip įpras­ta puo­di­nin­kys­tė­je, grei­tai nu­lip­dy­tos švil­py­nės, o pa­skui moks­lai pa­da­rė sa­vo: da­ro­si de­ko­ra­ty­vios", – sa­ko L. Kel­me­lie­nė.

Pir­mo­sios švil­py­nės bu­vo an­čiu­kai, pa­skui – gai­de­liai, viš­ty­tės, at­si­ra­do ark­liu­kai, avi­nu­kai, rai­te­liu­kai. Bo­bu­tė, die­du­kas – dar ir­gi iš pir­mų­jų me­tų.

Pa­čių pir­mų­jų, liau­diš­kų, "kaip bo­bu­tės" L. Kel­me­lie­nės švil­py­nių yra įsi­gi­jęs Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus. Švil­py­nių yra iš­ke­lia­vu­sių ir į Olan­di­ją, Vo­kie­ti­ją.

Lie­tu­viš­ku­mo ge­nas

Kai L. Kel­me­lie­nė nu­va­žia­vo į res­pub­li­ki­nius švil­py­nių mo­ky­mus Vy­tau­to Va­liu­šio ke­ra­mi­kos mu­zie­ju­je Le­liū­nuo­se, Ute­nos ra­jo­ne, pa­ma­tė: "Oho, ko­kias švil­py­nes lip­do! Ir man rei­kia!"

"Oho! – tai di­de­lės švil­py­nės su daug sky­lu­čių, kai gar­sas ge­rai sklin­da. Ta­da jau o!" – juo­kia­si L. Kel­me­lie­nė.

Bu­vo nu­spren­du­si: kai nu­lip­dys du šim­tus, ta­da jau mo­kės "įdė­ti" švil­pi­mą. Da­bar jau yra nu­lip­džiu­si per du šim­tus, bet gar­sas dar ir da­bar ne vi­sa­da ten­ki­na.

"Įde­di į kros­nį, iš­trau­ki ir su­pran­ti, kad koks mo­lio ga­ba­lė­lis su­ga­di­nęs, švil­py­nė ty­li. Rei­kia pa­varg­ti, kad ge­rai švilp­tų. Gal­vo­ju ir apie me­ni­nį, vaiz­dą, kaip at­ro­dys."

Prieš lip­dy­da­ma švil­py­nę, tau­to­dai­li­nin­kė daž­niau­siai ne­ži­no, kas bus. Iš­sik­lo­ja mo­lio bly­ną, su­ka del­nuo­se ir ma­to: pa­na­šu į ba­lan­dį, ki­tą kar­tą – į avi­niu­ką.

Švil­py­nes lip­do iš bal­to, ru­do ša­mo­to, mo­lio. Ke­ra­mi­kų se­mi­na­re Kur­šė­nuo­se iš­ban­dė duo­nos rau­go ke­ra­mi­ką.

Puo­šy­ba – gla­zū­ra. Taip mo­kė ke­ra­mi­kai – jo­kių da­žų, gua­šo, jie ne­tin­ka prie mo­lio.

"Tai­syk­les jau­ti sa­vy­je, aš lie­tu­vė, ma­ny­je jau yra lie­tu­viš­ku­mo ge­nas, aš ne­ga­liu ki­tų spal­vų pa­da­ry­ti. Sa­vo ko­lek­ci­jo­je tu­riu ir ki­tų ša­lių švil­py­nių, jų spal­vos vi­sai ki­to­kios, ryš­kios. Ne­ga­liu, ma­ny­je to­kio pra­do nė­ra. Pri­gim­ti­niai da­ly­kai, jie atei­na su sa­vo šak­ni­mis", – apie švil­py­nių puo­šy­bą sa­ko L. Kel­me­lie­nė.

Švil­py­nių raš­tai kar­to­ja­si mar­gu­čiuo­se, puo­dy­nė­se: paukš­čių pė­du­tės, sau­lu­tės.

Nu­lip­dy­ti švil­py­nę L. Kel­me­lie­nė ga­li grei­tai, bet vi­sas pro­ce­sas – il­gas.

Vie­ną va­ka­rą lip­do ke­le­tą švil­py­nių, ki­tą va­ka­rą įdu­ria sky­lu­tes, pa­skui pa­lie­ka maž­daug po­rai sa­vai­čių džiū­ti. Ta­da švil­py­nės ke­liau­ja į kros­nį. Gla­zū­ruo­ja daž­niau­siai vie­ną kar­tą. Sa­vo kros­nies ne­tu­ri, iš­si­deg­ti ei­na pas drau­gus tau­to­dai­li­nin­kus.

Me­di­ta­ci­ja ir ma­lo­nu­mas

"Jei Die­vo duo­ta me­no gys­le­lė, ją vi­sur tu­ri. Mie­liau­sias man lip­dy­mas, bet mie­lai mar­gi­nu kiau­ši­nius, po dau­ge­lio me­tų vėl lie­ju ak­va­re­lę", – sa­ko L. Kel­me­lie­nė.

Lip­dy­ti švil­py­nes – po­mė­gis, žai­di­mas.

"Tik­ri, rim­ti, ge­ri puo­džiai sė­di ama­tų šven­tė­se su sa­vo puo­dais ir, kad ne­bū­tų liūd­na, kad lai­kas vel­tui nei­tų, lip­do švil­py­nes. Puo­džiams – pa­pil­do­mas už­siė­mi­mas, džiaugs­mas. O di­džiau­sias džiaugs­mas – vai­kams."

Švil­py­nių tra­di­ci­ja, atė­ju­si iš pie­me­nė­lių, da­bar la­biau su­ve­ny­ras, pri­si­mi­ni­mas-do­va­na.

L. Kel­me­lie­nė pri­klau­so an­samb­liui "Mar­gu­lis", bet švil­py­nė­mis ne­gro­ja. Svars­to pa­siū­ly­ti folk­lo­ris­tams – kaip tik pa­sku­ti­niu me­tu nu­lip­dė di­de­lių.

Švil­pau­ja ap­lan­kan­tys anū­kai – jiems įdo­mu: švil­py­nė yra ir žais­las, ir mu­zi­kos inst­ru­men­tas.

L. Kel­me­lie­nė skai­čiuo­ja, kad Šiau­lių ap­skri­ty­je lip­dan­čių švil­py­nes – tik ke­le­tas. Ne­pel­nin­ga, ne­nau­din­ga.

"Man – me­di­ta­ci­ja, ma­lo­nu­mas. Man ir py­ra­gus la­bai pa­tin­ka kep­ti, teš­la tik ky­la, rūgs­ta, daug ban­de­lių lip­dau", – juo­kia­si tau­to­dai­li­nin­kė.

Ke­ra­mi­ka L. Kel­me­lie­nei ge­riau­siai se­kė­si nuo ma­žu­mės: Šiau­lių dai­lės mo­kyk­lo­je jos mo­kė­si pas Bi­ru­tę Kas­pe­ra­vi­čie­nę. Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te bai­gė pie­ši­mo, brai­žy­bos, dar­bų stu­di­jas, bet mo­ky­to­ja ne­dir­bo. Iš pra­džių pa­dir­bė­jo dar­že­lio auk­lė­to­ja, pa­skui dai­li­nin­ke ga­myk­lo­je, o nuo 1986 me­tų pe­rė­jo į Liau­dies me­no drau­gi­ją. 26 me­tus va­do­vau­ja Šiau­lių kraš­to tau­to­dai­li­nin­kams.

Lip­dy­ti tau­to­dai­li­nin­kė mo­ko ir anū­kus, mo­lio pa­slap­čių at­sklei­džia per ama­tų šven­tes. Nu­vy­ku­si į kū­ry­bi­nę pa­pro­ti­nių me­nų sto­vyk­lą Dzū­ki­jo­je, Zer­vy­nuo­se, ma­nė, kad tik mar­gu­čius mar­gins. Bet atė­jo ato­sto­gau­jan­tys vai­kai, tu­rė­jo mo­lio – te­ko lip­dy­ti.

"Kas su­py­kę, pa­var­gę – duo­ki­me pa­lip­dy­ti, at­si­leis!" – ži­no iš pa­tir­ties.

Jei Die­vo duo­ta me­no gys­le­lė, ją vi­sur tu­ri. Mie­liau­sias man lip­dy­mas, bet mie­lai mar­gi­nu kiau­ši­nius, po dau­ge­lio me­tų vėl lie­ju ak­va­re­lę.

Komentarai

Ramus    Pir, 2019-10-14 / 11:17
Štai ir šito kultūros paveldo panaudojimas ribotas. Mūsų vaikai auga su mobiliakais rankose, o tai nieko gero nežada. Jei būčiau Monkevičius, visas telefonizuotas beždžionytes priversčiau išmokti lipdyti molinius švilpukus ir daryti kitokius paveikius žaislus.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.