Tautinė juosta – kaip takas į gimtinę

Tau­ti­nė juos­ta – kaip ta­kas į gim­ti­nę

Ne­di­de­lio Staš­ka­vie­čių kai­mo Pak­ruo­jo ra­jo­ne gy­ven­to­ja Jur­gi­ta Po­vi­lio­nie­nė net ne­bes­kai­čiuo­ja, kiek tau­ti­nių juos­tų per tris veik­los de­šimt­me­čius nu­py­nu­si. Ga­li bū­ti, šim­tus, o met­rais pa­skai­čia­vus – grei­čiau­siai per­li­po ir tūks­tan­čius. Py­nė­jai jos juos­tos – ne šiaip juos­tos, tai tau­tos is­to­ri­ja, pa­li­ki­mas, ku­rį iš­sau­go­ti, sa­ko, yra kiek­vie­no lie­tu­vio pa­rei­ga.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Šim­tai juos­tų ir juos­te­lių

Vyš­ni­niai, žals­vi, mė­ly­ni ar ki­to­kios spal­vos per­si­py­nę siū­lai su­da­ro dai­lų po­nios Jur­gi­tos nu­pin­tų se­no­vi­nių juos­tų raš­tą. Su­suk­tas į ri­ti­nė­lius, py­nė­ja juos­tas at­sar­giai iš­sklei­džia ir klo­ja ant sve­tai­nės sta­lo, čia pat pirš­tų ga­liu­kais vis pa­tie­sin­da­ma, pa­tvar­ky­da­ma, at­lenk­da­ma už­si­rie­tu­sį siū­le­lį. Ži­no, kad neat­sar­gus lin­kis, ne­tei­sin­gas lai­ky­mas ir prie­žiū­ra juos­tai ga­li bū­ti pra­žū­tin­gi, su­ga­din­ti ją ne­pa­tai­so­mai.

Na­muo­se – tik men­ku­tė da­lis py­nė­jos dar­bų. Di­des­nią­ją pu­sę iš­do­va­no­ju­si, per­lei­du­si, pa­sko­li­nu­si. Jur­gi­tos py­nė­mis dra­bu­žius juo­sia­si ir et­nog­ra­fi­nio me­no puo­se­lė­to­jai – ko­lek­ty­vai bei at­li­kė­jai.

Di­džiau­sio, tai yra, il­giau­sio py­nė­jos dar­bo – net 325 met­rų il­gio juos­tos – Jur­gi­tos na­muo­se taip pat nė­ra, ją pa­do­va­no­jo Žei­me­lio že­mės ūkio mo­kyk­lai (nuo šių me­tų sau­sio 1 die­nos Žei­me­lio tech­no­lo­gi­jų ir pa­slau­gų mo­kyk­la – aut.pa­st.).

Idė­ja nu­pin­ti to­kio il­gio tau­ti­nę juos­tą ir ja ap­juos­ti mo­kyk­lą, ku­rio­je ka­dai­se pa­ti mo­kė­si, Jur­gi­tai gi­mė prieš tre­je­tą me­tų, kai ši moks­lo įstai­ga mi­nė­jo 80-me­čio ju­bi­lie­jų. Ta­čiau to pa­da­ry­ti ta­da ne­pa­vy­ko, nu­spren­dė vis­ką pa­da­ry­ti Lie­tu­vos 100-me­čio ju­bi­lie­jui.

Su­gal­vo­jo, kad šio­je juos­to­je bū­ti­nai tu­ri bū­ti įpin­tas Lie­tu­vos re­gio­no, iš ku­rio į Žei­me­lio mo­kyk­lą at­vy­kęs mo­ky­tis bent vie­nas moks­lei­vis, ak­cen­tas – tam pir­miau­sia rei­kė­jo iš­stu­di­juo­ti, ko­kios spal­vos, ko­kie raš­tai konk­re­čiai vie­to­vei bū­din­gi. Po „teo­ri­nės“ da­lies se­kė pra­kti­nė – daž­ną nak­tį pin­da­vo ir iki auš­ros.

J. Po­vi­lio­nie­nė pri­si­me­na, kad bū­da­vo mo­men­tų, kai be­pi­nant ran­kos pa­čios nu­link­da­vo – lai­kas iki 2018-ųjų va­sa­rio 16-osios (tą­dien bu­vo su­pla­nuo­ta ap­juos­ti mo­kyk­lą) tir­po ne­gai­les­tin­gai, o py­nės dar ir ga­lo ne­si­ma­tė – per ke­tu­rias dar­bo va­lan­das tau­ti­nė juos­ta tik met­ru pail­gė­da­vo.

Pla­ną ener­gin­gai mo­te­riai vis dėlto pa­vy­ko įgy­ven­din­ti – per­nai Va­sa­rio 16 die­ną Žei­me­lio mo­kyk­la pra­žy­do ke­tu­rio­mis Jur­gi­tos nu­pin­tos juos­tos spal­vo­mis: bal­tai, tam­siai rau­do­nai, žals­vai ir vyš­nios spal­va, ku­ri yra tra­di­ci­nė Žiem­ga­los kraš­te.

Už juos­te­les – smė­li­niai ba­te­liai

Tau­ti­nių juos­tų py­ni­mu prieš 32 me­tus, kai Jur­gi­ta bu­vo vos de­vy­ne­rių me­tų, „už­krė­tė“ Pas­va­lio in­ter­na­to, ku­ria­me jai te­ko mo­ky­tis, mo­ky­to­ja. Ji vai­kams pa­siū­lė pa­mė­gin­ti „pa­žais­ti“ spal­vo­tais siū­lais. Pa­ti­ko tik vie­nam ki­tam, o vė­liau ir tų ne­be­li­ko. Ta­čiau Jur­gi­tą py­ni­mas pa­ke­rė­jo.

Už pa­gal­bą pi­nant juos­tas ir juos­te­les, ta pa­ti mo­ky­to­ja ma­žai iš di­de­lės ir ne­pa­si­tu­rin­čios šei­mos ki­lu­siai mer­gai­tei pa­do­va­no­jo nau­ju­tė­lai­čius ba­te­lius. Jų smė­li­nę spal­vą ir kas­pi­nė­lius ant šo­nų Jur­gi­ta pri­si­me­na iki šiol.

Me­na, kaip avė­da­ma tą do­va­ną sa­vait­ga­lį par­va­žia­vo na­mo. Ma­ma, la­bai darbš­ti ir są­ži­nin­ga mo­te­ris, bu­vo šo­ki­ruo­ta, esą duk­ra ap­si­vo­gė – ko­kia sar­ma­ta! Sun­kiai se­kė­si ją įti­kin­ti, kad ba­te­liai – ge­ro­sios mo­ky­to­jos do­va­na. Įsi­ti­ki­no ma­ma tik nu­vy­ku­si į in­ter­na­tą ir vi­są tie­są su­ži­no­ju­si iš pe­da­go­gės lū­pų.

Ta­čiau šis ne­su­sip­ra­ti­mas mer­gai­tės nuo py­ni­mo neat­bai­dė – kuo dau­giau py­nė, tuo įmant­res­ni, spal­vin­ges­ni da­rė­si raš­tai.

Juos­ta – pa­gal dra­bu­žį

Kartu no­rė­jo­si apie tau­ti­nio rū­bo de­ta­les, tra­di­ci­jas, de­ri­ni­mą, pa­pro­čius kuo dau­giau su­ži­no­ti.

Taip su­ži­no­jo apie žiem­ga­liams bū­din­gų juos­tų spal­vas ir at­spal­vius, raš­tų lin­kius.

Py­nė­jai da­bar keis­ta, kad šian­die­ni­niai skir­tin­gų re­gio­nų gy­ven­to­jai ne­re­tai ne­ži­no ir dėl to pai­nio­ja konk­re­čiam kraš­tui bu­vu­sias bū­din­gas tau­ti­nių rū­bų spal­vas. An­tai pa­sva­lie­čiams la­biau bū­din­gos bū­da­vo ryš­kios spal­vos, gy­ven­to­jams ap­link Pak­ruo­jį – vyš­ni­nės, šiau­lie­čiai bū­da­vę la­biau lin­kę į ža­lias spal­vas. O da­bar vis­kas su­si­pai­nio­ję. J. Po­vi­lio­nie­nei ne­sma­gu, kad žmo­nės tau­ti­nes juos­tas ri­ša­si, ne to­kias, ko­kios bū­da­vo ta­me kraš­te ma­din­gos, o to­kias, ko­kias gau­na.

Ypa­tin­go­ji su­kne­lė

Tau­ti­nės juos­tos Jur­gi­tai – tau­tos at­min­tis, se­ne­lių pa­li­ki­mas. Tai to­dėl jai taip ir svar­bu, kad spal­vos, raš­tai, ri­ši­mo tra­di­ci­ja iš­lik­tų, kad kar­ta kar­tai per­duo­tų.

Pa­ti da­bin­tis puoš­niais šiuo­lai­kiš­kais dra­bu­žiais ne­mėgs­tan­ti. Kur kas di­des­nė ver­ty­bė – ap­da­ras, ku­ris mie­las šir­džiai, nes tu­ri is­to­ri­ją.

Štai kad ir pro­se­ne­lės su­kne­lė, ku­rią, kaip įma­ny­da­ma J. Po­vi­lio­nie­nė res­tau­ra­vo, iki pa­sku­ti­nės siū­lės at­nau­ji­no, at­kū­rė. Iki šiol ją sau­go kaip di­džiau­sią tur­tą. Vil­kė­da­ma šią su­kne­lę pro­mo­čiu­tė krikš­ti­jo jau­niau­sią­ją sa­vo duk­rą. Vė­liau su ja mo­čiu­tė at­šo­ko sa­vo ves­tu­ves. Jur­gi­tos ma­ma ir­gi bu­vo ap­si­vil­ku­si per sa­vo duk­ters krikš­ty­nas.

Tą gra­žią­ją su­kne­lę iš ko­ky­biš­ko li­no J. Po­vi­lio­nie­nė su­ra­do jau po ma­my­tės lai­do­tu­vių. Lai­ko ir lai­ky­mo są­ly­gų su­nio­ko­tam ap­da­rui rei­kė­jo sku­bios res­tau­ra­ci­jos. Sten­gė­si, kad dau­giau nei šimt­me­tį me­nan­tis dra­bu­žis bū­tų pri­kel­tas nau­jam gy­ve­ni­mui. Kad tra­di­ci­ja ne­nut­rūk­tų šia su­kne­le kar­tą pa­si­puo­šė per šven­tę Žei­me­lio že­mės ūkio mo­kyk­lo­je.

O da­bar ši su­kne­lė lau­kia, kol ją bent kar­te­lį ap­si­vilks Jur­gi­tos duk­ros. Vy­res­nio­ji ma­mai pri­sa­kiu­si nie­kam dra­bu­žio nea­ti­duo­ti – su­kne­lę ji vil­kė­sian­ti ko­kia nors ypa­tin­ga pro­ga, nes tai gi­mi­nės kar­tų pa­li­ki­mas.

Vie­ni­ša­s ąžuo­las

Kū­rė­jai iš Staš­ka­vie­čių liūd­na, kad žmo­nėms, pa­ste­bė­ju­si, ne­be taip ir svar­bu, kad gi­mi­nės ar tau­tos pa­li­ki­mas iš­lik­tų, kad pa­pro­čiai bū­tų iš­sau­go­ti.

„Ne­be­rei­kia šian­die­nos žmo­nėms praei­ties, ne­be­li­kę nos­tal­gi­jos gim­tam kai­mui, gim­toms vie­to­vėms. Di­džia­jai da­liai lie­tu­vių ne­be­sup­ran­ta­ma tė­viš­kės ver­tė. Ko­kie mes sa­va­nau­džiai ir go­duo­liai ta­pę...“, – sa­ko ji.

Mos­te­li ran­ka: pa­ti gy­ve­na ma­ža­me Staš­ka­vie­čių kai­me­ly­je, ku­ria­me ka­dai­se au­go 40 vai­kų. Tė­vai iš­mi­rė, vai­kai iš­va­žia­vo – ka­žin ar dar ku­ris ir pri­si­me­na, iš kur ki­lęs. Ir var­gu ar ku­ris nors iš šia­me kai­me gi­mu­sių­jų bent pa­si­do­mė­jo, iš kur at­si­ra­do jų gim­to kai­mo pa­va­di­ni­mas ir kad tai yra stam­baus vie­tos ūki­nin­ko Staš­ka­vie­čio pa­var­dė.

„Liūd­na, kai žmo­nės nu­ker­ta sa­vo šak­nis, kad leng­vu ap­si­spren­di­mu vis­ką pa­lie­ka ir iš­ve­ža vai­kus mo­ky­tis į ang­liš­kas, ai­riš­kas, į ki­tas mo­kyk­las. Ar ku­riam nors ka­da nors šau­na min­tis su­grį­žus į Lie­tu­vą, į did­mies­čius, ap­va­žiuo­ti sa­vo vai­kys­tės vie­tas, pa­pa­sa­ko­ti apie jas, apie čia gy­ve­nu­sius se­ne­lius, pro­se­ne­lius sa­vo vai­kams, pa­mo­ky­ti juos, pa­sa­ky­ti, kad žmo­gus be at­min­ties ne­ver­tas pa­gar­bos“, – mo­ters min­tys ver­čia su­si­mąs­ty­ti.

Kad ir pa­gar­ba se­nam žmo­gui. Sa­ko, ne sy­kį pa­ju­tu­si, kad į se­ną ne­beat­si­su­ka­ma. Pa­ti kar­tu su šei­ma slau­go vie­ni­šą ir pu­siau ak­lą 83 me­tų kai­my­nę. Kaip nea­tei­si, sriu­bos neat­ne­ši, neap­žiū­rė­si...

„Ma­no tė­čio žo­džiai: koks tu bū­si se­nam žmo­gui, to­kia bus ir ta­vo se­nat­vė. Laz­da tu­ri du ga­lus, jei ne­smai­liuo­ju ba­dy­si, tai ir ta­vęs nie­kas ne­ba­dys se­nat­vė­je“, – sa­ko Jur­gi­ta. Ji tė­čio prieš dau­gy­bę me­tų pa­sa­ky­tais žo­džiais va­do­vau­ja­si iki šiol.

O at­min­čiai įam­žin­ti, praei­čiai pa­gerb­ti J. Po­vi­lio­nie­nė įpu­sė­ju­si nau­ją idė­ją – iš se­nų dra­bu­žių siu­va di­džiu­lį pa­veiks­lą, ku­riam jau tu­ri ir pa­va­di­ni­mą „Vie­ni­šas ąžuo­las“.

Tas me­dis au­ga prie Žei­me­lio mo­kyk­los. Vie­nas jis ten toks. Ir vie­ni­šas. Vie­ni­šas, pa­sak Jur­gi­tos, nes ne­tu­ri suo­le­lio, ant ku­rio jau­ni­mas ga­lė­tų sė­dė­ti ir sva­jo­ti. O po dau­gy­bės me­tų – ir at­si­min­ti sa­vo jau­nys­tę.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Pak­ruo­jo ra­jo­no Staš­ka­vie­čių kai­mo gy­ven­to­jos Jur­gi­tos Po­vi­lio­nie­nės žo­džiais, skau­du, kad tau­ti­nis pa­li­ki­mas "nu­mes­tas į ant­rą pla­ną".

Tau­ti­nių juos­tų py­nė­ja Jur­gi­ta Po­vi­lio­nie­nė vi­lia­si, kad tau­ti­niu pa­vel­du su­si­do­mės ir jos jau­nes­nio­ji duk­ra Mil­da. Mer­gai­tei da­bar ly­giai tiek, kiek bu­vo jai, kai pra­dė­jo juos­tas pin­ti.

Dau­gy­bė juos­tų, raš­tų, spal­vų. Py­nė­jos pirš­tai mik­liai per­ke­lia siū­lą, pri­trau­kia, vėl per­ke­lia.