Naujausios
Nebuvo kitos išeities
„Kai atleido iš žemės ūkio mokyklos, kelerius metus bandžiau pragyventi iš namų šeimininkės amato. Auginau kiaulių, kalakutų, miškuose rinkdavau ir parduodavau spanguoles. Tačiau vis tiek labai trūkdavo pinigų. Reikėjo išlaikyti tris vaikus. Kartais nesukrapštydavau ir poros eurų studento sūnaus kelionei į miestą“, – taip apie karčią patirtį ir neišvengiamybę emigruoti kalba Nijolė Lengvinienė.
2004-aisiais Nijolė atsidūrė Vokietijoje. Gavo darbo pas ūkininką. Prižiūrėjo arklius ir kiaules. Ūkininkas mokėjo 50 eurų už savaitę. „Man ir tai buvo dideli ir labai brangūs pinigai“, – mena Nijolė.
Prieš kelionę į Vokietiją moteris buvo prisiklausiusi kalbų, jog vokiečiai – labai arogantiški, pasipūtę, gali žeminti kitataučius. Tačiau tokių žmonių nesutiko. Atvirkščiai – visi buvo draugiški, atviri.
Ūkininkas, pas kurį Nijolė gavo pirmąjį darbą, atvirai pasakė, jog neturi iš ko jai mokėti daugiau. Tačiau surado papildomo darbo restorane, esančiame už trijų kilometrų nuo ūkio. Ten mokėjo po aštuonis eurus už valandą.
Tad lietuvė niekuomet nepasigailėjo, jog išvyko dirbti svetur. Apgailestavo tik, kad nepasiėmė vokiečių kalbos žodyno. Mat pateko į regioną, kur žmonės šnekėjo savo dialektu. Vokiečių kalbą mokėjusiai, bet tobulai jos neįvaldžiusiai moteriai kartais kildavo keblumų ir dėl susikalbėjimo.
Numetė penkiolika kilogramų
Kai Nijolė šiek tiek finansiškai atsigavo, mirė jos tėvas. Teko grįžti į Lietuvą. Pabuvojusi gimtinėje, sau prisiekė, jog niekuomet nekels kojos iš namų. Deja, santaupos nepapildomos greitai tirpo. Sūnus tuo metu mokėsi aviacijos institute. Reikėjo materialinės pagalbos.
„Sėdžiu miške ir verkiu, – mena Nijolė. – Teks vėl važiuoti į Vokietiją kad ir kaip palikti Lietuvą sunku. Skambinu tam pačiam ūkininkui, pas kurį dirbau. Sakau, aš nenoriu pas jus dirbti. Bet gal galėtumėt surasti man kito, geriau apmokamo ir kvalifikuotesnio darbo. Jis paskambino apželdinimo firmą turinčiam savo draugui. Taip aš tapau apželdintoja.“
Už darbą lietuvei firma mokėjo po 800 eurų per mėnesį. Darbas – nelengvas. Daugiausia dirba vyrai. Mat, reikėjo rūpintis ne tik augalais, bet ir visa infrastruktūra. Per tris mėnesius numetė penkiolika kilogramų.
Vėliau susirado geriau apmokamo darbo žirgyne. Čia taip pat teko rūpintis ne tik žirgais, bet ir aplinka. Atlygis buvo didesnis. Lietuvė galėjo leisti sau išsinuomoti būstą. Nebereikėjo gyventi pas darbdavius.
Nenustygstanti, daug veiklos norinti moteris pradėjo lankyti meditacinių šokių būrelį. Taip paįvairindavo laisvalaikį.
Iš Vasario 16-osios gimnazijos į Klaipėdą
Išvykdama į užsienį Nijolė namuose paliko tris vaikus. Sūnūs Gediminas ir Andrius jau buvo pilnamečiai. Dukra Dainora – tik paauglė mokinė. Jai dar reikėjo mamos. Emigrantė parsivežė dukrą į Vokietiją. Čia mergaitė bandė lankyti Vasario 16 –osios gimnaziją. Už mokslą kas mėnesį mama privalėdavo pakloti 550 eurų. Bet problemų kilo ne dėl mokesčio. Lietuvaitė labai sunkiai adaptavosi svetimoje aplinkoje.
Nijolės draugas vokietis patarė motinai ir dukrai grįžti į Lietuvą: „Tu reikalinga dukrai dar trejus metus. Pabaigs mokyklą. Pradės studijuoti. Pabūk su ja, kol esi reikalinga.“ Pažadėjo remti materialiai.
Kadangi šeima jau buvo iširusi, motina ir dukra negrįžo į Šiaulių rajoną. Apsistojo Klaipėdoje. Pavyko surasti neblogą gimnaziją, kur dukra galėtų mokytis.
„Kalbėdama su gimnazijos direktorium dėl dukros paklausiau – gal ir man atsirastų kokio darbo. Nieko nesitikėjau. Paklausiau dėl viso pikto. Pasiteiravo, koks išsilavinimas. Kaip tik reikėjo ekonomikos mokytojos, nes ankstesnioji buvo dekretinėse atostogose“, – mena N. Lengvinienė.
Pamokų – nedaug. Tad naują pradžią Lietuvoje vėl pasiryžusi išbandyti emigrantė nusprendė prie mokytojos algos prisidurti tapdama gide. Pradėjo lankyti gidų kursus. Juos baigusi, lydėdavo austrų, šveicarų ir vokiečų turistų grupes, nes buvo jau puikiai įvaldžiusi vokiečių kalbą.
Žinoma, ir dviejų darbų atlygio nebūtų užtekę nuomotis butą ir pragyventi abiem su dukra. Vokietis draugas tesėjo pažadą – rėmė materialiai.
Vaikai į gyvenimą kabinosi patys
Sėkmingai baigusi gimnaziją Nijolės dukra įstojo į Teisės ir verslo aukštąją mokyklą studijuoti transporto vadybos. Vasaromis darbuodavosi Anglijoje. Kad žiemą galėtų finansuoti savo studijas. Baigusi mokslus įsidarbino. Dirbdama baigė dar vienas – ekonomikos studijas Vilniaus universitete. Šiuo metu Dainora jau įsitvirtinusi Vilniuje. Turi darbą, nusipirko butą Žirmūnuose.
Lengvinų sūnūs Gediminas ir Andrius gyvena Anglijoje.
Vyriausias Gediminas dirba elektros inžinerijos srityje.
Lietuvoje aviacijos mokslus studijavęs jaunesnysis Andrius Londone pradėjo studijuoti verslo vadybą. Pokalbiuose su mama dažnai lygindavo Lietuvos ir Anglijos mokslo sistemą. Sakydavo, jog ten dėstytojas yra ne tik mokytojas ir egzaminuotojas, bet ir draugas, patarėjas.
Kartu su drauge, būsima žmona Nijolės sūnus Andrius dienomis studijuodavo, o naktimis dirbdavo linzių fabrike, kad galėtų pragyventi ir nuomotis būstą. Baigęs mokslus sukūrė nekilnojamojo turto verslą. Pastaruoju metu kartu su pusbroliu Velse dar įkūrė ir aliumininių langų rėmų fabrikėlį.
Tarp Vokietijos, Ispanijos ir Lietuvos
Išleidusi dukrą studijuoti N. Lengvinienė grįžo atgal į Vokietiją. Jos draugas dirbo vokiečių kalbos ir muzikos mokytoju. Nijolė pagelbsti garbaus amžiaus vokietės ir egiptiečio šeimai – dirba namų ekonome.
Išėjęs užtarnauto poilsio jos draugas visą šaltąjį periodą praleidžia Ispanijoje, mažytėje La Palma saloje. Drauge su juo jau vienuolika metų žiemas ir rudenius ten leidžia ir ponia Nijolė.
Energijos pilna, vietoje nenustygstanti moteris du pirmuosius sezonus ten lankė ispanų kalbos kursus. „Ispanų kalba man pasirodė lengvesnė už vokiečių, panašesnė į lietuvių kalbą. Dabar ispaniškai laisvai kalbu. Bet romanų dar negaliu skaityti. Vokiškai skaitau ir romanus, nes ilgiau šią kalbą vartoju. Be to, jos mokiausi mokykloje. La Palmoje turime daug draugų ir pažįstamų. Rengiame žygius į kalnus. Lankau dailės studiją. Organizuoju sveikatingumo stovyklas. Išmokau daryti refleksinį pėdų masažą“, – apie savo gyvenimą La Palmoje pasakoja Nijolė.
Automobilį jau kelios dešimtys metų vairuojanti moteris išmoko važinėti kalnų keliais. Iš kur jau šešiasdešimtmetį perkopusi emigrantė semiasi tiek drąsos? Nijolė pripažįsta, jog prieš emigraciją drąsos tiek neturėjo. Ir keliauti dirbti svetur sunkiai pasiryžo. Bet nebuvo kitos išeities. O emigravus daug kartų teko perlipti per save. Per savo baimes. Reikėjo prisitaikyti.
„Baimės glūdi tik mūsų galvose, – įsitikinusi Nijolė. – Žmogus viską gali. Įveikia visas kliūtis. Tik reikia nugalėti ribojimus, kuriuos teikia baimė. Ko neįveikčiau, dabar sulaukusi jau palyginti solidaus amžiaus? Neprisitaikyčiau gal būt Anglijoje. Tris kartus ten buvau lankyti sūnų ir anūkų. Nenorėčiau ten gyventi. Bet vis tiek po truputį mokausi anglų kalbos. Ką gali žinoti?“
Gyvenimas lyg lengvas jūros brizas
Pokalbiui su Nijole Lengviniene susitinkame Kelmėje. Šiuo metu ji grįžusi į Žalpius. Dalį vasaros visuomet praleidžia su savo 88 metų mama Birute Verygiene. Mamai – tai puiki proga pabūti savo namuose, kur prabėgo visas gyvenimas.
Žiemai mama vėl persikels į Kelmę, kur turi nusipirkusi butą. O Nijolė lapkričio mėnesiui jau turi lėktuvo bilietą į La Palmą. Ten su savo draugu praleis visą žiemą.
Kai pažvelgi į šią nemažai skaudžios gyvenimo patirties turinčią moterį, atrodo, jog jos gyvenimas visuomet buvo tik lengvas jūros brizas. Nebuvo tų sąsiuvinių, kuriuose sunkiais laikais vesdavo savo namų ūkio apskaitą ir surašydavo kiekvieną išleistą centą. Nebuvo išsiskyrimo su vaikais. Nebuvo naujos gyvenimo pradžios užsienyje, kai daug ko nežinai, nesupranti, kai sudėtinga net prisitaikyti. Kai dirbi nuo ryto iki vakaro, kad pragyventum.
Nijolė tiesiog trykšta gyvybingumu. Gali valandų valandas pasakoti apie nuostabią La Palmo salą, jos sostinėje Santa Kruze vykstančius baltuosius karnavalus, po dvylika valandų trunkančius žygius į kalnus, Idafės uolą ir spalvotąjį krioklį. Kažkada negalėjusi net pasavajoti, jog kasmet po septynis mėnesius galės gyventi tokiame žemės rojuje.
Ji prisimena kiekvieną savo darbdavį Vokietijoje. Išsaugojusi pačius šilčiausius prisiminimus apie sutiktus žmones.
Gal tai ir suteikia jos gyvenimui lengvumo?
Lietuvis yra unikalus
– Pastaruosius keleris metus nemažai laiko praleidžiate Lietuvoje. Kaip atrodo Tėvynė po septyniolikos metų gyvenimo užsienyje?
– Lietuvoje vyksta daug gerų pokyčių. Mūsų kraštas gražėja. Bet manau todėl, kad žmonės čia – labai darbštūs, tvarkingi, netgi savaip asketiški. Pamenu, kai dirbau gide šveicarų, austrų ar vokiečių turistai klausdavo, kokio dydžio pensijas gauna Lietuvos senjorai. Kai pasakydavau, jog dažnas gauna apie tris šimtus, turistai klausdavo: „Ar per savaitę?“.
Negalėdavo patikėti, kaip įmanoma iš tokios sumos pragyventi mėnesį. Aiškindavau, kad lietuviai moka taupyti ir gyventi pagal galimybes. Kaip pavyzdį pateikdavau savo mamą. Ji ir artėdama prie aštuoniasdešimties dar augino daržoves, konservavo jas, uogas ir vaisius žiemai, geri kaimynai padovanodavo medaus. Taigi, iš kuklios pensijos ji, kol gyveno kaime, ne tik pragyvendavo, bet dar ir sutaupydavo.
– Esate išsilavinusi, daug pasaulio mačiusi moteris. Kaip manote, kiek politikų veikla turi įtakos žmonių gerovei?
– Politikai privalėtų rūpintis Lietuvos žmonių gerove, kad trečdaliui tautos nereikėtų laimės ieškoti svetur. Ar rūpinasi tiek, kiek turėtų, abejoju. Pavyzdžiui, dabar didžiausias dėmesys skiriamas homoseksualioms poroms. Ar tai aktualiausia?
Pažįstu merginą, kuri buvo kaip ir visos, draugavo su berniuku. Dabar sugalvojo, kad ji yra labiau vyras nei moteris. Manau, jog yra ir bus daugiau tokiai madai pasiduodančių lietuvaičių. Kol jos jausis vyrais, tikriausiai, negimdys vaikų. Minusas jau ir taip prastėjančiai tautos demografinei situacijai.
Arba noras keisti lytį ir stengimasis, kad tai apmokėtų ligonių kasos? Visiškai nenormalu. Užsienyje taip pat yra homoseksualių porų. Bet ten niekas nešneka apie lyties keitimą.
Keisčiausia, kad tam nepasipriešina konservatyvios, tradicines vertybes išpažįstančios partijos. Kartais atrodo, kad skiriasi tik partijų pavadinimai. O gilesnės, nesvyruojančios ir nekintančios ideologijos nė viena neturi.
