Naujausios
Tamsios ir šviesios Sigito Vaičiulionio dienos
Šešiasdešimtmetį pedagogas, chorų dirigentas Sigitas Vaičiulionis paminėjo tyliai. Be medalių ir koncertų. Kukliai — ugdydamas jaunus talentus Šiaulių konservatorijoje ir 1-ojoje muzikos mokykloje. Vienas geriausių šalyje chorų dirigentų tikina: dabar vėl gyvena šviesų laikotarpį.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Tylus jubiliejus
„Mano gyvenimas dabar šviesus“, — keletą kartų pokalbio metu kartojo vienas iš geriausių Lietuvos chorų dirigentų. Nors jau kelerius metus, nuo tada, kai teko palikti paties įkurtą chorą “Polifonija“, jis nestovi didžiojoje scenoje. Bet patenkintas tuo, ką dabar daro. Svarbiausia, kad vėl gyvenime yra muzika.
„Buvome visokie. Ir alkoholikai. Bet sėdžiu prieš jus blaivas. Ne tam gyvenu. Galima guostis, verkšlenti. Kalbėti apie kitų ambicijas, asmeniškumus, atviras sroves. Bet tai nieko nekeistų. Tos pačios srovės kultūrą griauna nuo Vilniaus iki Šiaulių. Menininko žodis politikui nėra įdomus. Visi pririšti ant atlyginimo virvutės“, — sako S. Vaičiulionis.
Keletą metų buvo „su dėme“. Teko išlaukti, kol viskas stojo į vietas.
Bet spalio 13 dieną šešiasdešimtmetį minėjęs nusipelnęs artistas nesulaukė gausių sveikinimų.
„Jei būčiau kolektyvo vadovas, būtų buvęs koncertas. Bet kai kolektyvo nėra, situacija — kita. Dirbi ramiai, ir gimtadienio laikas praeina ramiai“, — sako S. Vaičiulionis.
Muzikas šypsosi: dabartinis amžius jam labai geras. Nors visada galvodavęs, kad šešiasdešimt — nemažai. „O kai pats sulauki — atrodo, dar jaunas. Tik veidrodžiai mūsų laikais geriau rodė“.
S. Vaičiulionis sako, kad su amžiumi ateina ir profesionali patirtis, kai gali duoti daugiau nei prieš 20 metų: „Kol yra sveiktos, gali padaryti viską. Bet nieko ant scenos užlipęs nepadarysi nei su pykčiu, nei su skausmu, nei su verksmu“.
Dirigentas džiaugiasi, kad yra kviečiamas į festivalius recenzuoti pasirodymų. Ruošiasi, klausosi, permąsto, įvertina. Kol galiausiai iš dešimties puslapių lieka viena pastraipėlė. Jei kas kviečia padėti įgyvendinti projektus — irgi neatsisako. Tuo gyvena.
„Stengiuosi matyti šviesiąją pusę. Ar verta ištisai liūdėti? Gi niekas nežinome, kiek mums lemta gyventi“, — šypsosi S. Vaičiulionis.
Išlindusi žolė
„Niekada gyvenime niekam nepavydėjau. Nei dirigentui, nei muzikantui. Tikras menininkas kiekvieną darbą stengiasi atlikti profesionaliai. Po koncerto naktį sau primeni, kas buvo ne taip. Kiekvieną kartą save plaki. Kitaip neitum į priekį. Kitas dalykas — tegul kas nors kitas padaro tiek pat“, — prabėgusius metus įvertina S. Vaičiulionis.
Dirigentas visais laikais jautėsi nepalankus valdžioms: „užsiėmė“ neteisinga, neideologine muzika. Todėl iki šiol stebisi, kad tarybiniais metais sulaukė aukštų įvertinimų.
Netikęs ir vėlesnėmis valdžiomis. „Ko gero, į krėslą atsisėdęs žmogus po kojomis nori matyti lygią žolę. Jei kieno galva kyšo ją paprasčiausiai reikia nušienauti“. Ta išlindusia žole ir jautėsi S. Vaičiulionis.
Paklaustas, ar jautė nuoskaudą, išeidamas iš „Polifonijos“, susimąsto. Dveji metai — be darbo.
Šiemet S. Vaičiulionis porą kartų paklausė „Polifonijos“. Neieškojo jokių skirtumų. Klausė kūrinių: skambėjimo, atlikimo, ansambliškumo ir kitų techninių dalykų.
Dirigentas nusišypso: yra žmonių, kurie ir šiandien gatvėje susistabdo ir išdrįsta pasakyti gerą žodį. Kad pasigenda jo scenoje.
41-eri muzikos metai
„Muzika — mano pašaukimas nuo mažens“, — įsitikinęs muzikas. Būdamas vaikas, pasiimdavo mamos rankinę — vietoje armonikos. Ir atsisėdęs ant plačios palangės su užuolaidėlėmis įsivaizduodavo grojąs scenoje.
Svajonė pildėsi: M. K. Čiurlionio vidurinėje mokykloje, choro dirigavimo studijos Konservatorijoje, kur studijavo choro dirigavimą. Kartu lankė docento Z. Petrausko solinio dainavimo klasę. Dirigentas juokiasi — armonikai laiko nebeliko.
Dirbti pradėjo studijuodamas, todėl jau skaičiuoja 41-us darbo metus. Vadovavo Vilniaus miesto mėgėjų chorams, porą metų chorinio dainavimo mokė Vilniaus valstybiniame pedagoginio instituto studentus, studijuojančius užsienio kalbas. Juokiasi prisimindamas, jog, mokėdamas tik vokiečių kalbą, mokydavo ir „anglus“ bei “prancūzus“.
Porą metų Kauno muzikiniame teatre buvo choro vadovu ir dirigento asistentu. O po tarnybos kariuomenėje teko rinktis: Šiauliai ar Klaipėda. Prieš 35-erius metus pasirinko Šiaulius.
Dirbo Šiaulių pedagoginiame institute: dėstytoju, vyriausiuoju dėstytoju, katedros vedėju, gavo docento laipsnį.
Pedagogas apgailestauja, kad muzikai universitete vietos nebeliko.
„Nors paprastai visi pasaulio universitetai muziką iškelia aukštumon — turi orkestrus, chorus. Pas mus — atvirkščiai. Turėjome gerą metodiką — mūsų muzikantai išsibarstę po visą pasaulį, įvairiausius orkestrus. Konkursuose įveikia pusšimtį žmonių. Bet Lietuvoje taip yra — kas gera, reikia sunaikinti“, — apgailestauja S. Vaičiulionis.
Algirdo Brazausko įspėjimai
S. Vaičiulionis vardija savo gausius darbus: Šiaulių miesto kultūros namų dainų ir šokių liaudies ansamblio „Jovaras“ choro vadovas, studentų mišriojo choro vadovas, Vilniaus vyrų choro “Varpas“ chormeisteris, Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo ir solinio dainavimo dėstytojas, Šiaulių televizorių gamyklos vyrų choro “Tauras“ meno vadovas ir dirigentas.
Dar vienas gyvenimo etapas — senoji muzika, kuriai impulsą davė profesorius Saulius Sondeckis, su kuriuo pažintis sieja nuo M. K. Čiurlionio mokyklos laikų.
„Raudonais laikais“ S. Sondeckis surengė koncertinę programą “Senoji Vilniaus muzika“, kurioje skambėjo XVI amžiaus muzika. Tik jis galėjo sau leisti muziką, kuri buvo draudžiama atlikti“, — prisimena S. Vaičiulionis.
Tai buvo domėjimosi senąja muzika pradžia: 1974 metais S. Vaičiulionis įkūrė senosios muzikos vokalinį ansamblį „Polifonija“, kuriam 1986 metais suteiktas profesionalų statusas ir ansamblis tapo Lietuvos valstybinės filharmonijos Šiaulių valstybiniu kameriniu mišriuoju choru.
„Polifonijos“ muzika sovietmečiui nebuvo palanki. Po koletyvo dešimtmečio iškilo klausimas, bus uždarytas ar ne. “Polifoniją“ tąkart išgelbėjo tuometinis CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas.
„Dešimtečiui buvo parengta programa, parodanti, kaip vystėsi kantatos žanras. Į Šiaulius buvo atsiųstas žmogus iš centro komiteto, kuris suskaičiavo, kiek kartų buvo sudainuoti žodžiai “matter“, “amen“, “aleliuja“. Šiaulių valdžia buvo sukelta ant kojų, teko važiuoti aiškintis į Vilnių. A. Brazausakas per gamybinį pasitarimą įspėjo: “Vaičiulioni, daugiau keturių kantatų nedainuok“, — šypsosi S. Vaičiulionis.
Nuo 1978 metų Šiauliuose pradėti organizuoti senosios muzikos festivaliai, kurie nuo 1989 tapo tarptautiniais bažnytinės muzikos festivaliais. Kuruojančiam saugumo atstovui būdavo žadama, kad nieko „pavojingo“ nebus.
S. Vaičiulionis atsimena, kad pirmasis profesionalių muzikantų koncertas veikiančioje bažnyčioje vyko būtent Šiaulių katedroje, padedant Kleopui Jakaičiui. Lapkričio 1-ąją bažnyčia buvo pilnutėlė — žmogus prie žmogaus.
Muzikas pastebi, kad Šiauliai yra daugelio dalykų pradžia, tik — nemoka pasigirti. Iš senosios muzikos festivalio vėliau išsivystė Vilniaus festivalis „Banchetto musicale“, ir kiti profesionalūs kolektyvai pradėjo koncertuoti bažnyčiose.
S. Vaičiulionis džiaugiasi, kad vėl atgaivino „Jovarėlio“ pavadinimą — dainų ir šokių ansamblis įkurtas Šiaulių konservatorijoje. Pasak S. Vaičiulionio, tai — vienintelė konservatorija, turinti tokį dainų ir šokių ansamblį Lietuvoje.
POZICIJA: „Nuo šešerių metų esu muzikoje. Profesijos nebekeisiu. Ir tai — svarbiausia. Nuo kitų dalykų apsiriboju. Jei viską imčiau į širdį, tada reikėtų gulėti grabe ir verkti“, — sako Sigitas Vaičiulionis.
DARBAS: Sigitas Vaičiuolionis kasdien skuba į Šiaulių konservatoriją, kur moko dainavimo ir dirigavimo.
Jono TAMULIO nuotr.
išnaša: „Sėdžiu prieš jus blaivas. Ne tam gyvenu. Galima guostis, verkšenti. Kalbėti apie kitų ambicijas, asmeniškumus, atviras sroves. Bet tai nieko nekeistų. vaiciulionis sgitas muzikas 36