Naujausios
Sergantiems tyrimų nedaro
Iš Šiaulių kilusi Laura Pikelienė Švedijos sostinėje gyvena jau 16 metų. Čia suaugo dvi dukros, gimė trys anūkai. Jos bičiulės ir kolegės Sandra Bagdonienė ir Inesa Baliutavičienė Stokholme gyvena gerokai trumpiau: Inesa – ketvirtus metus, o Sandra – dvejus. Visos trys moterys dirba socialinį darbą, tačiau nerimo užsikrėsti koronavirusu nejaučia.
Laura sako, jog jos manymu, ji „kovidu“ jau persirgo. Vieną dieną kūno temperatūra šoktelėjo iki 40 laipsnių.
„Pasiskambinau specialiuoju telefono numeriu, man liepė važiuoti į priėmimą. Kai aš ten nuvažiavau, manęs net nepriėmė, nes medikės nusprendė, kad aš neturiu gyvybei pavojingų simptomų, tik aukštą labai temperatūrą. Ir mane išsiuntė gydytis namo. Tyrimo (dėl COVID-19-aut.) nedarė – pas mus jų nedaro“, – pasakojo moteris.
Ar izoliavosi namuose? „Kai 40 laipsnių karščio, natūraliai iš namų kojos nekeli. O kai pasveiksti, tada ir į darbą grįžti“, – paaiškino.
Moteris sirgo dvi savaites, o aukšta temperatūra laikėsi net 10 dienų.
Sirgo ir kitos dvi kolegės bei jų šeimos nariai, tačiau kadangi tyrimai nedaromi, abejoja, ar tai buvo „kovidas“.
Laura pasakoja, iš pradžių Švedija neskelbė oficialios informacijos apie koronaviruso plitimą. Kai kurie gyventojai, prisigaudę informacijos iš kitose šalyse gyvenančių artimųjų, ėmė panikuoti, šluoti parduotuves.
Anot lietuvės, daugiausiai tuo rūpinosi didelių šeimų mamos, kurios niekur nedirba ir daug gamina namuose. Kai mokslininkai priėmė sprendimus, tada pranešė: gyvenat ramiai, kas galit, dirbkit iš namų, saugokit save, būkit sąmoningi.
Gyventojai raginami spręsti patiems
Kaip švedai saugosi? Pašnekovės pasakoja, kad dvi pagrindinės apsaugos priemonės – tai muilas ir dezinfekcinis skystis. Rankų higiena. Parduotuvėse galima sutikti vieną kitą žmogų, dėvintį kaukę, tačiau jie dažniausiai būna atvykę iš kitų šalių.
„Kaip ir kiekviename didmiestyje yra rajonų, kur yra židiniai. Mieste gyvendamas, žinai, kokių rajonų, kokių parduotuvių vengti. Tokie rajonai net turi atitinkamus pavadinimus – „Mažoji Somalija“. Jie ten gyvena pagal savo įstatymus ir mes ten stengiamės nesilankyti“, – aiškina Laura.
Pandemijos metu transporto, žmonių gatvėse sumažėjo. Mažiau naudojasi viešuoju transportu, stotelėse vos vienas kitas žmogus. Viešojo transporto paslaugas teikianti įmonė platino reklamą, kviečiančią nesinaudoti jų paslaugomis.
Atšilus orams, švedai būriais plūstelėjo į parkus, krantines.
Moterys akcentuoja, kad nuo pat pandemijos pradžios visi gyventojai buvo raginami kuo dažniau eiti į miesto parkus, į gamtą – stiprinti imunitetą.
„Niekas nevaikė penkių žmonių būrelio. Jeigu tau gerai ir rizikuoji susirgti – tavo reikalas, – aiškino Sandra. – Švedijos gyventojai buvo raginami spręsti patiems. Yra tokios ir tokios rekomendacijos, ir tų jų laikaisi arba ne. Viskas palikta paties žmogaus atsakomybei.“
Įprastai dirba mokyklos, būreliai, baseinai
Lauros anūkas lanko darželį. Sandros 7 metų dukra ir 12 metų sūnus keliauja į mokyklą.
Moterys prisiminė, kad iš pradžių tarsi buvo panikos ženklų, buvo šeimų, kurios nevedė savo vaikų į mokyklas, tačiau tos šeimos dažniausiai ne švedų kilmės. Porą savaičių darželiai buvo tuštesni, tačiau viskas grįžo į savo vėžes.
Sandra pasakojo, kad mokykloje reikalaujama vaikus mokyti labai plauti rankytes, daugiau nieko. Klasėse vaikų skaičius nesikeitė. Pašnekovės mokyklose nepajutusios epidemijos. Apie vieną užsikrėtimo atvejį mokykloje girdėjo, tačiau jis įvyko vyresnėje gimnazijos klasėje, todėl gimnazijų buvo uždarytų.
Ir baseinai veikia, ir vaikų būreliai, sporto klubai. Sandros sūnus vaikšto į ledo ritulio treniruotes.
Švietimo įstaigose užrašai: „Jei jauti, kad sergi – neik“.
Gydymo įstaigos atviros pacientams
„Mano mergaitė sega diabetu. Iš Lietuvoje likusių artimųjų sužinojau, kad čia tokie vaikai yra rizikos grupėje, ir dar iki karantino tėvai tokių vaikų į mokyklas nebeleido. Čia mes skambinome į ligoninę ir klausėme. Mums paaiškino: kaip ėjote į mokyklą, taip ir einate“, – skirtumus akcentavo Sandra.
Gydymo įstaigos visos taip pat veikia ir priima ligonius. Lauros dukrai didelėje Stokholmo ligoninėje neseniai atlikta planinė operacija. Iš pradžių pranešta, kad prieš operaciją reikės atlikti COVID-19 tyrimą. Tačiau tą ryta, kai jis turėjo būti atliekamas, pranešė, kad „direktyvą nuėmė“, tyrimo nedarys.
Po operacijos į ligoninę važiavo dar kelis kartus, visos procedūros vyksta, visą reikalingą gydymą gauna. Tik prie ligoninės durų kabo užrašas, kuriame pacientų prašoma esant galimybėms nesilankyti ligoninėje su gausia palyda, be rimto reikalo. Neveikia dienos centras, nes jį lankydavo daug pagyvenusių žmonių.
Jokių suvaržymų patekti pas gydytojus nėra. Trečiadienį Laura lankėsi privačioje poliklinikoje pas savo šeimos gydytoją, davė kraują tyrimams. Prie įėjimo į polikliniką kabo užrašas: nusiplauk bei nusidezinfekuok rankas ir užsidėk kaukę. Kaukių krūvelė padėta šalia.
Laura, pabendravus su medikais, sužinojo, kad švedai taip pradėjo plauti, rankas, prisižiūrėti higieną, jog neliko įprastų kasmetinių pavasarinių virusų, peršalimo ir kitų infekcinių ligų.
Inesa prisiminė, kad pasveikusi po ligos, susiruošė į darbą ir nusprendė apsilankyti pas manikiūrininkę.
„Aš ją perspėjau, jog neseniai sirgau, paklausiau, galbūt man neatvykti. Atsakė: maloniai laukiame, ačiū, kad informuojate“, – sakė Inesa, tačiau nežino, kokia buvo jos liga, nes koronaviruso tyrimai sergantiems neatliekami.
Pagyvenę žmonės nesėdi namuose
Moterys neneigia, kad ir Švedijoje yra skirtingai vertinančių šalies strategiją dėk koronaviruso pandemijos valdymo, priekaištaujama dėl didelio mirusių žmonių skaičiaus. Kritikos valdžia sulaukia ir iš kai kurių žiniasklaidos priemonių. Valdžios atstovai apgailestauja dėl didelio mirusiųjų skaičiaus ir suabejoja savo sprendimais. Tačiau Laura pastebi, kad švedai apskritai yra labai savikritiški.
„Važiuodama mašinoje girdėjau informaciją apie mūsų komuną, kurioje gyvename. Kovo-balandžio mėnesiais komunaliniuose (valdiškuose) senelių namuose mirė 37 žmonės. Iš jų 16 buvo įrašyta diagnozė „COVID“. Bet jeigu miršta 94 metų žmogus, tai tokia mirtis jau yra natūraliai dėsninga“, – sako Laura.
Jos žiniomis didelę užsikrėtusių asmenų dalį sudaro Stokholme gyvenantys somaliečiai ir irakiečiai. Moteris pastebi: – jeigu senelis susirgo, o šeimoje yra 10 žmonių, tai visi būtinai eis jo lankyti ir visi bučiuos.
„Aš matau, kad pagyvenę švedai gyvena savo įprastą gyvenimą. Jų visur pilna, jie sėdi kavinėse, geria kavą“, – pastebi moteris.
Maisto parduotuvės atsidaro valandą anksčiau ir ta valanda skiriama pagyvenusiems rizikos grupės žmonėms. Bet nuėjusi į prekybos centrą viduryje dienos Laura pastebėjo, kad pirkėjai – beveik vien pagyvenę žmonės.
„Mano kaimynai yra pagyvenę žmonės, aš jiems pasisiūliau parvežti produktų, atsisakė: ne, nereikia, mes patys nueinam“, – prisiminė epizodą Laura.
Ji atvykusi į Švediją dirbo su seneliais. Moteris supratusi, kad švedų požiūris į mirtį yra kiek kitoks. Jie nebijo mirties. Jų net laidojimo tradicijos yra visai kitokios. Švedai mirusį žmogų laidoja, kai artimieji pasijaučia subrendę jį laidoti, jam pasakyti paskutinę kalbą, kai praeina didysis šokas, kol giminės atvyksta iš užsienio, net po 4-6 savaičių.
„Man atrodo, kad tai yra logiška ir protinga. Gal švedai nėra tokie religingi. Čia žmonėms atrodo mirtis natūralus dalykas. Ateina senatvė ir visiems reikės iškeliauti“, – Laurai švedų požiūris priimtinas.
Ji pasakojo, kad neseniai loterijos būdu keliems tūkstančiams gyventojų buvo išsiuntinėti testai, nes norėta sužinoti, kokia dalis žmonių buvo užsikrėtusių koronavirusu. Atsakymas: 2,6 procento Stokholme, o už sostinės ribų – 0,6 procento.
Lietuvoje saugiau nesijaustų
Inesa iš gydytojos girdėjosi, kad „kovido“ kreivė Švedijoje jau plokščia, situacija gerėja. Žmonės laukia pandemijos pabaigos, Europos sienų atidarymo.
Nori keliauti? Laura norėtų, kad laisvėtų Lietuvoje gyvenančių artimųjų gyvenimas. Inesa laukia, kada galės aplankyti artimuosius Lietuvoje, tačiau „labai jau keistos ten karantino sąlygos“.
Ar nekilo noro, kaip daugeliui lietuvių emigrantų, grįžti į Lietuvą ir čia saugiau išgyventi pandemijos piką?
Moterys sako, kad Lietuvoje nesijaustų saugiau nei Švedijoje. Visos trys sirgo, pasveiko, grįžo į darbą.
Bendraudama su gimtinėje gyvenančiais giminaičiais Sandra sako susidariusi nuomonę, kad Lietuvoje žmonės yra palaužti. Čia žmonių pajamos sumažėjo, jie turės gyventi labai taupiai. Švedai to neišgyveno.
„Mes esame laimingi. Mes nepraradome darbų, laiku gavome atlyginimus, galime įprastai gyventi“, – džiaugėsi moteris.
Laura pasakojo, kad net uždarius SAS oro linijas stiuardeses perkvalifikavo į slaugos darbuotojas ir, kas norėjo, galėjo eiti dirbti.
Sandra atskleidė, kad į Švediją gyventi atsikraustė dėl diabetu sergančios dukros.
„Kad išleistų vaikus į mokyklą Lietuvoje draugės metė darbus. Privalo eiti su vaikais į mokyklą. Čia mergaitė turi asistentą, kai reikia cukraus kiekį matuoti, maistą sverti ir panašiai. Švedijoje viskas daroma dėl žmogaus. Su tavimi tariasi, ieško geriausio sprendimo“, – džiaugėsi moteris.
Laura akcentavo dar vieną skirtumą: Lietuvoje dalis žmonių vengia mokėti mokesčius, o reikalauja gydymo, Švedijoje – moki mokesčius, už tai gauni geras paslaugas ir nebijai susirgti.
Palygino Švedijos ir Danijos tvarką
Tolimųjų reisų vairuotojas Artūras P. visą pandemijos piką vežė krovinius iš Švedijos į Daniją ir atgal. Danijoje buvo paskelbtas karantinas, ten užsikrėtusiųjų COVID-19 buvo kelis kartus mažiau nei Švedijoje.
Šiaulietis pastebėjo, kad Danijoje žmonės save saugoja labiau. Švedijoje – vieni saugojasi labiau, kiti – mažiau, kaip kam atrodo.
Švedijos gatvėse sumažėjo ne tik lengvųjų automobilių, tačiau ir krovininių. Kai kurios įmonės, turinčios savo logistiką, ją sustabdė. Įmonės vilkikai stovi, tačiau samdo kitus vežėjus.
Įmonėse, kur darbuotojai turi kontaktų su atvykstančiais, atsirado plastmasiniai langai. Per plyšį įmeti krovinio dokumentus.
Ne visur leidžia su kroviniu įvažiuoti į sandėlį. Atvažiuoji, o ten užbrėžta linija, koronaviruso grėsmės skelbimas, telefono numeris, kuriuos turi paskambinti. Tačiau, pavyzdžiui, į „Coca Colos“ gamykla jokių kliūčių patekti į sandėlį nedaro.
Artūras pastebėjo, kad moterys labiau saugosi, laikosi atstumų. Vyrai rankos nespaudžia, tačiau ir nebėga į šalį.
Kaukes tiek Švedijoje, tiek Danijoje nešioja vos vienas kitas žmogus. Daugiau žmonių vaikšto su vienkartinėmis pirštinėmis, dezinfekuoja rankas. Dezinfekcinio skysčio galima įsigyti visur – tiek parduotuvėse, tiek degalinėse.
„Ten niekas nedaro ažiotažo. Jiems pasakyta, kad reikia saugotis, ir jie jau kaip nori, taip patys ir sprendžia“, – pasakoja vairuotojas.
Į Daniją iš Švedijos dažniausiai keliamasi keltais. Juose niekas temperatūrų nematuoja, jokių apsaugos priemonių nereikalauja. Pagrindinės apsaugos priemonės – dezinfekcija ir atstumai. Kelto kavinėje žmonės sėdi tik prie kas antro staliuko.
Artūras sako, kad danai baugštesni, labiau laikosi atstumo, vengia kontaktų.
„Atvažiuoji, dokumentus palieki mašinos gale ir sėdi kabinoje. Pakrovę krovinį, pabeldžia į mašiną, pasiimi mašinos gale padėtus dokumentus ir išvažiuoji. Neleidžia niekur vaikščioti. Danijoje daug įmonių uždarytų. Atvažiuoji, randi užrašą su telefono numeriu, skambini, kad atvažiuotų iškrauti“, – pasakoja šiaulietis.
Jis pastebėjo, kad Danijoje paties piko metu automobilių gatvėse buvo mažai, tačiau daug jų suvažiuodavo prie ūkinių prekių parduotuvių. Čia jos dirbo visą laiką, kaip ir prekiaujančios maisto produktais.
„Matyt, kad sėdintys namuose danai, turėtų, kuo užsiimti“, – spėja Artūras.
