Naujausios
Sukvietė į parodą
Buvusios pieninės, dabar – „Žagarės stovyklavietės“ („Žagarė campsite“) vartai – atidaryti, kaip ir durys, vedančios į pastato vidų. Tamsaus koridoriaus pradžioje esančiame kabinete, kažkada buvusioje laboratorijoje, dabar – stovyklavietės administratorės Gabrielės Jakumaitės kabinetas, o tądien – buvusių pieninės darbuotojų ir jų artimųjų susitikimo vieta prie bendro stalo.
Netrukus Gabrielė pakviečia į kitą, erdvesnę, patalpą, kur atidaroma jau antroji fotografijų paroda iš buvusios pieninės gyvenimo. Kartu šis renginys – ir „Žagarės stovyklavietės“ sezono uždarymas.
Parodos nuotraukose – pieninės kolektyvo šventės, darbas, sveikinimų akimirkos. Toks pat sveikinimų–padėkos momentas nutinka ir dabar gyvai prieš visų akis: G. Jakumaitė dėkoja dviems moterims už paskolintas nuotraukas iš savo asmeninių archyvų: žagarietėms Irenai Mituzienei ir Vladai Jurgelienei.
Kol visi dairosi į maloniais prisiminimais dvelkiančias fotografijas, smagia muzika nuotaiką dar labiau pakelia Žvelgaičių kaimo kapela. O kiekvienas buvęs darbuotojas turi ką papasakoti.
Sūrių vertinimas ir derybos
Už gamybą atsakingas buvęs vyriausiasis meistras Vytautas Kontenis į susitikimą atvažiavo iš Mažeikių. Dabar tebedirba AB „Pieno žvaigždės“ Mažeikių filiale.
Žagarėje prabėgo 23-eji metai, kur anuomet įsidarbino jaunas, grįžęs iš armijos, Maisto pramonės technikumą baigęs vyras.
„Dar studijuodamas dvejus metus pieninėje atlikau praktiką. Jiems reikėjo meistro, tad pakvietė, pasiūlė butą, sanatorijoje pailsėti. Ko daugiau reikia? Apgyvendino čia pat greta esančio namo antrame aukšte. Po kiek laiko gavau naują butą Žagarės centre raudonų plytų daugiabutyje. Dirbau „su popieriais“, organizaciniais reikalais, tačiau prireikus tekdavo ir prie gamybos prisidėti, su guminiais batais ir prijuoste prie įrengimų pavaikščioti, – prisimena V. Kontenis. – Žagarėje ir Kriukuose veikė Joniškio sviesto gamyklos cechai. Vėliau mus nupirko „Šiaulių pienas“. Pagamintus sūrius sūdydavome ir po to gabendavome nokinti į Šiaulius. Po dviejų mėnesių jie būdavo rūšiuojami. Įsivaizduokite, 500 sūrių „galvų“. Specialistai vertina, ar gera kokybė: tam skirtu grąžtu išgręžia sūrį ir ragauja. Jei netinkamas, visa partija bus bloga. Tokie brokuoti sūriai būdavo kaitinami, gausiai pipirinami, pridedama įvairių papildomų prieskonių ir išeidavo dešrinis lydytas sūris.“
Vėliau jau Žagarėje pastatė nokinimo bazę, buvo paprasčiau.
Po latvių triukšmo – nauji biologiniai įrengimai
Buvusi Žagarės pieninės inžinierė mechanikė Genovaitė Kačkienė, čia dirbusi net 27-erius metus, į susitikimą atvažiavo iš Panevėžio. Jai bene labiausiai įsiminė biologinių valymo įrengimų, pašnekovės teigimu, anuomet pirmųjų Lietuvoje, statybos.
„Latviai pakėlė vajų, kad teršiame Švėtės upę, o vandenys pas juos nuteka. Mokslininkai atvažiavę atliko tyrimus. Mechaniniais valymo įrengimais nebuvo įmanoma vandens tinkamai išvalyti, grėsė baudos. Tad kaip išteitis pasirinkti biologiniai įrengimai. Jų pritaikymas, tobulinimas truko gal ketverius metus. Dirbdavau dienomis ir naktimis. Siurblių galingumas neatitiko spaudimo, trūkdavo trasos... – prisimena G. Kačkienė. – Buvau griežta darbuotojams, bet ir iš savęs labai daug reikalaudavau. Kai nuvažiuodavome į Šiaulių pieninę, mane, kaip cecho atstovę ten vadindavo Tečer.“
Penkios tonos anglių
Dirbta pieninėje ir šeimomis. Tarp tokių – Mitrikai: Onutė – laborantė, Kostas – vairuotojas.
Bene vyriausias amžiumi iš dirbusių ir atvykusių į susitikimą – buvęs kūrikas 90-metis Alfonsas Indriulis.
„Iš pradžių kūrendavome anglimi. Per pamainą tekdavo po 5 tonas pakrauti. Sunkus darbas. Po dviejų savaičių nuo prakaito marškiniai per siūles plyšdavo. Vėliau jau degindavome „soliarką“, dar vėliau – dujas. Su dujomis fiziškai lengviausia, bet kai neturėjome, kas automatiką sureguliuotų, tos dujos sprogdavo, monometrai nulakstydavo. Susirenki, sutvarkai ir vėl iš naujo kuri“, – dabar lyg nuotykį prisimena garbaus amžiaus pašnekovas.
O štai Irena Mituzienė Žagarės pieninėje dirbti pradėjo turėdama vos 15 metų. Net kilo problemų, kaip ją oficialiai įdarbinti. Kadangi gimtadienis turėjo būti po kelių mėnesių, įrašė, kad jau turi 16 metų, taigi, žmogus su pasu. Iš pradžių jauna mergina plaudavo sūrius, vėliau dirbo meistro padėjėja. Darbas prasidėdavo pusę penkių ryto. Tad keldavosi vėliausiai ketvirtą ir atlėkdavo dviračiu.
„Anuomet naktį per Žagarę važiuodavo autobusas į Klaipėdą. Žiemą, kai būdavo sniego, rytais dviratį į jo paliktas vėžės įstatydavau ir taip galėdavau pavažiuoti“, – mena žagarietė.
„Visi draugiški, visi už pieninę. Norėjome, kad neuždarytų. Bet po uždarymo (1999 metai – aut. past.) turbūt ir nebuvome susitikę taip gausiai. Ačiū Gabrielei“, – atviravo V. Jurgelienė.
