Sugrįžimai į Papilę iš Amerikos

Sug­rį­ži­mai į Pa­pi­lę iš Ame­ri­kos

Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pi­lie­čiai Lai­ma ir Jo­nas Šal­čiai 1988-ai­siais pra­dė­jo skrai­dy­ti į Lie­tu­vą. Nuo ta­da kas­met ap­si­sto­ja po­rai mė­ne­sių. Ko­dėl jiems to rei­kia, „Šiau­lių kraš­tas“ kal­bė­jo­si Šal­čių nu­si­pirk­to­je so­dy­bo­je Pa­pi­lė­je, Ak­me­nės ra­jo­ne.

J. Šal­tis – to­li­mas ke­liau­to­jo Ma­to Šal­čiaus gi­mi­nai­tis, o po­nios Lai­mos te­ta – Sa­lo­mė­ja Nė­ris, ta­čiau abu yra kuk­lūs ir apie ži­no­mus gi­mi­nes ne­si­gi­ria.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Šei­mos emig­ra­vo į Ame­ri­ką

Be­maž 30 me­tų L. ir J. Šal­čiai kas­met at­skren­da į Lie­tu­vą po kar­tą ar du. Pa­si­džiaug­ti gim­ti­ne.

Iki šiol ven­gė duo­ti in­ter­viu. Pir­mą­kart ap­si­spren­dė dėl vie­nin­te­lės prie­žas­ties, kaip laiš­ke­ly­je pa­ra­šė Lai­ma Šal­čius: „Jei­gu „Šiau­lių kraš­to“ pub­li­ka­ci­ja bent vie­ną skai­ty­to­ją ska­tin­tų pa­gal­vo­ti apie tai, ką Lie­tu­va iš­gy­ve­nu­si, ką iš­ken­tė­ju­si, ko­kia mū­sų tau­ta di­di ir yra Aukš­čiau­sio­jo do­va­na mums kiek­vie­nam.“

Jo­nas gi­mė Kau­ne 1943 me­tų va­sa­ry­je. Tė­vas dir­bo Tau­ra­gė­je fab­ri­ko di­rek­to­riu­mi, bu­vo ak­ty­vus Šau­lių są­jun­gos na­rys. 1944-ųjų va­sa­rą ar­tė­jant ru­sų ka­riuo­me­nei su šei­ma pa­si­trau­kė į Va­ka­rus.

„Ant­raip so­vie­tai bū­tų su­do­ro­ję ar vė­liau iš­ve­žę į Si­bi­rą“, – nea­be­jo­ja J. Šal­čius.

Gy­ve­no pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je Vo­kie­ti­jo­je.

No­rin­tiems per­skris­ti į Ame­ri­ką, rei­kė­jo ten tu­rė­ti gi­mi­nių. Šal­čių šei­mai su dviem sū­nu­mis pa­vy­ko dau­giau kaip po 5 me­tų – 1949-ųjų ru­de­nį.

Įsi­kū­rė Či­ka­go­je, ka­dan­gi tuo­se kraš­tuo­se gy­ve­no Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kais pa­si­trau­kę gi­mi­nai­čiai.

„Ame­ri­ko­je va­di­na­mie­ji di­pu­kai pra­dė­jo gy­ve­ni­mą nuo var­gų, – sa­kė J. Šal­čius. – Net bai­gę aukš­tuo­sius moks­lus ar ėję di­de­les pa­rei­gas Lie­tu­vo­je, pir­miau­sia va­lė grin­dis, dir­bo ki­tus pa­pras­tus dar­bus. Pra­si­gy­ve­ni­mui. Nors Lie­tu­vo­je įsi­vaiz­duo­ta, kad ten pi­ni­gai kaip apel­si­nai ant me­džių au­ga. Ta­čiau Ame­ri­ko­je kiek­vie­nas, ku­ris ne­tin­gi dirb­ti – ga­li pra­si­gy­ven­ti“.

Tė­ve­lis už­dir­bo, kad iš­leis­tų sū­nų į aukš­tuo­sius moks­lus. Il­i­no­jaus vals­ti­jos uni­ver­si­te­te įgi­jo elekt­ro­ni­kos in­ži­nie­riaus pro­fe­si­ją. Įsi­dar­bi­no. Dar ma­gist­ran­tū­ro­je stu­di­ja­vo vers­lo ad­mi­nist­ra­vi­mą. Be­veik vien aukš­čiau­siais įver­ti­ni­mais. Jo pa­var­dė yra pa­žan­giau­sių uni­ver­si­te­to stu­den­tų gar­bės są­ra­še.

35 me­tus dir­bo „Mo­to­ro­los“ kom­pa­ni­jo­je, ku­ri už­sii­mi­nė­jo ra­di­jo ry­šio prie­mo­nių ga­my­ba, vė­liau – te­le­fo­nų ga­my­ba. Pra­dė­jęs va­dy­bi­nin­ku kar­je­rą pa­da­rė iki vi­cep­re­zi­den­to.

Į Vo­kie­ti­ją pa­si­trau­kė ir Lai­mos Šal­čius tė­ve­liai su vai­kais, ji gi­mė pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je 1945-ai­siais. Pas­kui ir­gi pa­te­ko į Ame­ri­ką.

Bū­da­ma pen­kio­lik­me­tė su­si­pa­ži­no su Jo­nu 1960-ai­siais atei­ti­nin­kų ren­gi­ny­je. Su­si­tuo­kė po aš­tuo­ne­rių me­tų.

Ji įgi­jo ang­lų kal­bos mo­ky­to­jos ir iš­kal­bos spe­cia­ly­bę taip pat Il­i­no­jaus uni­ver­si­te­te, vė­liau stu­di­ja­vo kli­ni­ki­nę pe­da­go­gi­ką. Dir­bo iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­go­je, gim­na­zi­jo­je, ko­le­dže. Jai ypač jaut­ru bu­vo teik­ti pa­gal­bą kurč­ne­by­liams. La­bai džiaug­da­vo­si, ga­lė­da­ma jiems už­deg­ti švie­se­lę ju­dė­ti į prie­kį.

Dar­bas rei­ka­la­vo „gy­ve­ni­mo lėk­tu­ve“

J. Šal­čius dar­bo rei­ka­lais nuo­lat skrai­dė po Eu­ro­pą, Azi­ją, pa­siek­da­vo Aust­ra­li­ją. At­ro­dė, lyg gy­ven­tų lėk­tu­ve.

Vie­na už­duo­čių – pre­kiau­ti „Mo­to­ro­los“ pro­duk­ci­ja Bal­ti­jos vals­ty­bė­se. Nors pra­dė­ta nuo do­va­nos – mi­li­jo­no do­le­rių ver­tės. Už tiek 1993-iai­siais kom­pa­ni­ja pa­do­va­no­jo ry­šio prie­mo­nių ir pa­pil­do­mos įran­gos Lie­tu­vos po­li­ci­jai, kai rei­kė­jo rū­pin­tis at­vyks­tan­čio po­pie­žiaus ap­sau­ga.

Net­ru­kus Pre­zi­den­tas Al­gir­das Bra­zaus­kas pa­kvie­tė J. Šal­čių ap­tar­ti „Mo­to­ro­los“ in­ves­ti­ci­jų Lie­tu­vo­je. Kom­pa­ni­ja pa­sky­rė 100 mi­li­jo­nų do­le­rių įreng­ti inf­rast­ruk­tū­rai. Įs­teig­ta mo­bi­lio­jo ry­šio bend­ro­vė „Om­ni­tel“.

Pa­na­šių su­si­ti­ki­mų bū­ta ir su Alek­sand­ru Lu­ka­šen­ka, kai jo at­sto­vau­ja­mo­je Bal­ta­ru­si­jo­je, taip pat Uk­rai­no­je, Ru­si­jo­je ieš­ko­ta pre­ky­bos ga­li­my­bių.

„Ga­liau­siai su šiuo žmo­gu­mi ne­no­rė­jo­me tu­rė­ti nie­ko bend­ro, pir­miau­sia to­dėl, kad ne­ga­lė­jo­me pa­kel­ti ko­rup­ci­jos“, – ver­ti­na J. Šal­čius.

Į Lie­tu­vą šei­ma at­skri­do su tu­ris­tais

1988 me­tų rupgp­jū­tį L. ir J. Šal­čiai pir­mą kar­tą at­skri­do į Lie­tu­vą su di­de­le tu­ris­tų gru­pe. Drau­ge su vi­sais trimis vai­kais: aš­tuo­nio­lik­me­čiu sū­nu­mi, me­tais jau­nes­ne duk­ra ir de­vyn­me­te jau­nė­le.

„Pa­tys ne­la­bai ži­no­jo­me, koks reikš­min­gas tai bu­vo Lie­tu­vai lai­kas. Pa­ma­tė­me iš­kel­tą tris­pal­vę Vil­niu­je ir ba­dau­to­jus prie Ka­ted­ros“, – me­na J. Šal­čius.

Ap­lan­kė ir ma­mos tė­viš­kę – Pa­pi­lę. Ne­bu­vo pa­pras­ta, kai ta­ry­bi­niai sau­gu­mie­čiai sten­gė­si su­kliu­dy­ti ame­ri­kie­čiams tu­ris­tams iš­vyk­ti iš sos­ti­nės. Vieš­bu­čiuo­se paim­da­vo pa­sus. Ta­čiau J. Šal­čius su­kė­lė šur­mu­lį, nea­ti­da­vė. Ro­dė žy­mas iš de­šim­čių pa­sau­lio vals­ty­bių ir ti­ki­no, kad vi­sur lai­kė­si Ame­ri­kos įsta­ty­mų – iš sa­vo ran­kų neiš­lei­do pa­so.

Su do­ku­men­tu bu­vo drą­siau at­si­skir­ti nuo tu­ris­tų gru­pės ir leis­tis sam­dy­tu au­to­mo­bi­liu į Pa­pi­lę. At­ro­dė, kad va­žia­vo ne­se­ka­mi sau­gu­mie­čių. Ma­no: jie gal­būt tu­rė­jo svar­bes­nių už­duo­čių – tą pa­čią die­ną Vin­gio par­ke vy­ko is­to­ri­nis Są­jū­džio mi­tin­gas.

Pa­pi­lė­je iš gi­mi­nai­čių te­gy­ve­no pusb­ro­lis. Jis nu­ve­dė į ka­pi­nes ant pi­lia­kal­nio, pa­ro­dė se­ne­lio, pro­se­ne­lio, ki­tų ar­ti­mų­jų ka­pa­vie­tes. Sus­to­jo ir ki­ta­me šlai­te – prie tau­tos švie­suo­lio Si­mo­no Dau­kan­to ka­po.

Praš­mat­nų bu­tą Vil­niu­je iš­kei­tė į tro­be­lę Pa­pi­lė­je

Dva­sio­je su­vir­po sen­ti­men­tai tė­viš­kei. Vė­les­nių ke­lio­nių me­tu į Lie­tu­vą, kai ne­be­rei­kė­jo bi­jo­ti sau­gu­mie­čių, vis trauk­da­vo ir Pa­pi­lė. Ap­sis­to­da­vo mies­te­ly­je esan­čio­je kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­je. Bend­rau­da­vo su vie­ti­niais.

Išei­viai nu­si­pir­ko ir 1999 me­tais ėmė gy­ven­ti per me­tus po po­rą mė­ne­sių nu­pirk­ta­me bu­te Vil­niaus šir­dy­je – se­na­mies­ty­je ne­to­li „Stik­lių“ res­to­ra­no. Se­nos sta­ty­bos na­me su be­maž met­ro sto­rio sie­no­mis įsi­ren­gę mo­der­nų būs­tą.

Ame­ri­ko­je gy­ve­na sa­vo na­muo­se ne­to­li Či­ka­gos, bet šal­tuo­ju me­tų lai­ku maž­daug pus­me­čiui ap­si­sto­ja Flo­ri­dos vals­ti­jo­je tu­ri­ma­me na­me prie Mek­si­kos įlan­kos.

„To­dėl, kad mū­sų am­žiu­je pa­tin­ka ir sau­sio mė­ne­sį mau­dy­tis jū­ro­je“, – šyp­so­si su­tuok­ti­niai.

Pas­kui pa­tiks­li­na, kad Flo­ri­dos kraš­te įsi­kū­ru­si vy­res­nio­sios duk­ros šei­ma, su ja daž­nai bū­na.

Vie­ną­kart lan­ky­da­ma­sis Pa­pi­lė­je vie­ti­nio bi­čiu­lio pa­pra­šė: jei­gu kas nors par­da­vi­nės na­me­lį gra­žes­nė­je vie­to­je, – iš­kart pa­skam­bink į Ame­ri­ką.

Po ke­le­rių me­tų atė­jo ži­nia: mi­rė mo­te­ris, li­ko me­di­nė tro­be­lė. Ame­ri­kie­tis už­sa­kė, nė ne­pa­ma­tęs pir­ki­nio. Pa­ka­ko ži­no­ti, kad vie­ta – prie par­ko, ja­me au­gan­čios pen­kio­li­ka­mie­nės lie­pos, ki­ta­pus Ven­tos kran­to at­si­ve­ria pi­lia­kal­nis su ka­pi­nė­mis.

„Bu­vo to­kia bū­se­na, kad jei ir nie­ko ge­ro nei­šei­tų su tuo pir­ki­niu, vis tiek bu­vau lai­min­gas jį tu­rė­da­mas“, – me­na J. Šal­čius.

Kai žmo­na ban­dė su­ži­no­ti konk­re­tes­nius pa­si­rin­ki­mo mo­ty­vus, iš­gir­do: pa­ts ne­ži­nau, trau­kia ir tiek.

Ke­le­rius me­tus tru­ko pa­sta­tų at­nau­ji­ni­mas. Spe­cia­liai pa­lik­tos me­di­nės sie­nos, se­no­vi­nės lu­bos, kai ku­rios ki­tos konst­ruk­ci­jos. Įreng­tos ko­mu­ni­ka­ci­jos. Kie­me iš­ki­lo pa­vė­si­nė, per­tvar­ky­tas ūkio pa­sta­tė­lis. Yra pir­tis. So­dy­bos iš­skir­ti­nu­mas – iš­vaiz­dus kop­lyts­tul­pis. Ge­rą nuo­tai­ką ku­ria ki­ti me­džio dro­ži­niai.

Jau ke­le­ri me­tai su­tuok­ti­niai jau­čia­si lai­min­gi Pa­pi­lė­je, čia pa­bė­ga nuo vi­so pa­sau­lio šur­mu­lio, nuo ame­ri­kie­tiš­kos ap­lin­kos. Kad pa­jus­tų oro gai­vą. Ma­ty­tų ki­to­kius de­be­sis. Pak­lus­tų lie­tu­viš­ku­mo trau­kai.

Lai­ma pa­brė­žia, kad jai pa­tin­ka me­di­nis na­me­lis su že­me ap­link, kur pa­no­rė­ju­si ga­li pa­ra­vė­ti.

Mo­der­nų bu­tą sos­ti­nė­je par­da­vė.

„Ką ma­tai – tą gau­ni“

Iš pra­džių maž­daug po mė­ne­sį at­skris­da­vo pa­va­sa­riop ir ru­de­niop. Da­bar ap­si­spren­dė ma­žiau var­gin­tis lėk­tu­vuo­se – at­vyks­ta tik va­sa­ro­mis.

Daug ke­liau­ja po Lie­tu­vą. Ap­lan­ko gi­mi­nai­čius Ro­kiš­ky­je, Vil­ka­viš­ky­je ir ki­tur, už­su­ka pas bi­čiu­lius. Kai lie­ka na­muo­se – daug skai­to. Žiū­ri te­le­vi­zi­jos lai­dą „Duo­kim ga­ro!“. Pa­tin­ka bend­rau­ti su kai­my­nais ir ki­tais pa­pi­lė­niš­kiais.

„No­ri­me bū­ti priim­ti to­kie, ko­kie esa­me šią aki­mir­ką, bet vis tiek pa­jun­ta­me už­slėp­tą dė­me­sį: „Ką tie ame­ri­ko­nai čia da­ro?“ ar nuo­sta­tą: „Tur­tuo­liai at­va­žia­vę“,– sa­kė su­tuok­ti­niai.

„Ap­si­džiau­gia­me, kai mū­sų sve­čiai at­si­svei­kin­da­mi sa­ko: bu­vo ge­ra pa­si­šne­kė­ti, – džiau­gė­si L. Šal­čius. – Bi­jau ap­si­rik­ti, bet ki­ti pa­jun­ta lyg švie­žio oro ga­vę.

Ame­ri­ko­je sa­ko­me: „Ką ma­tai, tą gau­ni, o ką gau­ni – tą ma­tai.“

Vai­kys­tė­je abiem Šal­čiams apie Lie­tu­vą tė­vai pa­sa­ko­jo gra­žių nu­ti­ki­mų. Sten­gė­si, kad vai­kai iš­lai­ky­tų lie­tu­viš­ku­mą.

Lai­mos tė­vai at­ža­las re­gu­lia­riai so­din­da­vo ra­šy­ti dik­tan­tus lie­tu­vių kal­ba. Leis­da­vo į dra­mos ra­te­lius, kur sta­ty­da­vo spek­tak­lius apie Lie­tu­vos knyg­ne­šius.

L. ir J. Šal­čiai sa­vo vai­kus iš­mo­kė ge­rai su­si­šne­kė­ti lie­tu­viš­kai.

„Bet anū­kai lin­kę kal­bė­ti tik ame­ri­ko­niš­kai“, – šyp­so­si se­ne­lis.

„Ėmę lan­ky­ti Lie­tu­vą, pa­ju­to­me, kad ji nė­ra pa­sa­kų ša­lis, kaip mums vaiz­da­vo tė­ve­liai, – sa­kė J. Šal­čius. – Ten­ka priim­ti rea­liz­mą. Juk pus­šim­tį me­tų tru­kęs so­vie­tiz­mas pa­da­rė įta­ką“.

Rė­mė­jai

L. ir J. Šal­čiai Pa­pi­lė­je ži­no­mi kaip lab­da­riai. Ne kar­tą au­ko­jo mies­te­lio baž­ny­čiai. Pa­dė­jo su­re­mon­tuo­ti vie­ti­nį vai­kų dar­že­lį. Re­mia gim­na­zi­ją, la­biau­siai – čia vei­kian­čią atei­ti­nin­kų kuo­pą.

„Kaip ir pri­va­lo­me pa­dė­ti kuo­pai, nes ta­po­me jos na­riais, tu­rė­da­mi send­rau­gi­nin­kų sta­tu­są, – mo­ka­me na­rio mo­kes­tį“, – šyp­so­da­mie­si sa­ko su­tuok­ti­niai.

Pa­me­na pir­mą ke­lio­nę į Lie­tu­vą su do­va­no­mis – kiek­vie­nas iš pen­kių šei­mos na­rių at­ve­žė po du la­ga­mi­nus. Jo­se ne­til­po as­me­ni­niai rū­bai, juos tem­pė kup­ri­nė­se ant pe­čių. Vie­šė­da­mi be­maž kas­dien ei­da­vo į ta­ry­bi­niais lai­kais po­pu­lia­rias „do­le­ri­nes“ pirk­ti nau­jų do­va­nų – jų te­par­duo­da­vo pa­gal die­nos li­mi­tą. Pa­ju­to tuo­met įpras­tą Lie­tu­vos gy­ven­to­jų po­žiū­rį apie ame­ri­ko­nų tur­tus.

L. ir J. Šal­čiai lai­ko­si nuo­sta­tos – ne­pri­si­dė­ti prie šal­pos or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rios iš as­me­nų ren­ka au­kas, o pa­skui ką nors pa­re­mia. Su­tuok­ti­niai pa­tys pir­miau­sia įsi­ti­ki­na, kad rei­kia pa­gal­bos ir tuo­met as­me­niš­kai pa­de­da. Per dau­gy­bę me­tų pa­ty­rė ir pikt­nau­džia­vi­mo pa­ra­ma.

Apie gi­mi­nys­tės ry­šius

J. Šal­čius ne­sle­pia esąs gar­saus ke­liau­to­jo Ma­to Šal­čiaus to­li­mas gi­mi­nai­tis.

Žmo­na Lai­ma lin­ku­si nu­ty­lė­ti, kad tė­ve­lio se­suo – Sa­lo­mė­ja Nė­ris. Atsk­leis­ti lyg pa­slap­tį įkal­bi­na vy­ras.

Mo­te­ris ar­gu­men­tuo­ja, kad no­rė­tų iš­sau­go­ti pri­va­tu­mą, kad bend­rau­da­ma su žmo­nė­mis, ne­jaus­tų jų kli­juo­ja­mos eti­ke­tės.

Ga­liau­siai lei­džia­si į pa­svars­ty­mus: „Gi­miau tais pa­čiais me­tais, kai mi­rė te­ta, tik po ke­lių mė­ne­sių, jos ne­ma­čiau. Bet ži­nau, koks bu­vo ma­no tė­ve­lis, ko­kia bu­vo jo ma­ma – bū­da­ma iš tos pa­čios gi­mi­nės Sa­lo­mė­ja ne­ga­lė­jo bū­ti blo­gas žmo­gus. Jie apie ki­tus nie­ka­da ne­pa­sa­ky­da­vo blo­go žo­džio, žmo­nes my­lė­jo. Kai per­skai­čiau Anu­šaus­ko kny­gą apie lie­tu­vį, ku­ris są­mo­nin­gai iš­da­vė šim­tus tau­tie­čių – pa­gal­vo­ju: ne­daug ką gir­dė­jau, o ko­kią dau­gy­bę da­ly­kų vis gir­džiu apie te­tą. Nors nie­ko neiš­da­vė, ne­nu­šo­vė. Ji tik dėl tre­čia­vė­ji­nin­kų spau­di­mo pa­pras­čiau­siai pa­si­me­tė. Kaip ir dau­gu­ma me­ni­nin­kų, va­do­va­vo­si la­biau jaus­mais, ne­gu iš­skai­čia­vi­mais“.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Lai­ma ir Jo­nas Šal­čiai ki­tą­met mi­nės san­tuo­kos 50 me­tų su­kak­tį.

Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vy­riau­sy­bės ry­šių mi­nist­ras Kos­tas Bi­ru­lis (vi­du­ry­je) ir Jung­ti­nių Ame­ri­kos vals­ti­jų kom­pa­ni­jos „Mo­to­ro­la“ vi­cep­re­zi­den­tas Jo­nas Šal­čius (de­ši­nė­je) bei jo ko­le­ga nu­si­fo­tog­ra­fa­vo po su­si­ti­ki­mo.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se gy­ve­nan­tis 74 me­tų Jo­nas Šal­čius šią va­sa­rą il­giau kaip mė­ne­sį pra­lei­do Pa­pi­lė­je.

So­dy­bą puo­šian­tis kry­žius – tre­čias Lai­mos ir Jo­no Šal­čių pa­sta­ty­tas Lie­tu­vo­je.

Ge­rą nuo­tai­ką ku­ria kie­me su­kom­po­nuo­ti me­džio dro­ži­niai.