Sudie, Kinija! Sveika, Švedija!

Ki­ni­jo­je įstri­go drau­go tė­vai

Jau ke­li mė­ne­siai 26 me­tų kel­miš­kė Ing­ri­da Kur­lin­ku­tė gy­ve­na Šve­di­jos sos­ti­nė­je Stok­hol­me. Ta­čiau Ki­ni­jo­je li­ko daug drau­gų, ko­le­gų ir pa­žįs­ta­mų. Su jais mer­gi­na pa­lai­ko ry­šį.

Su­si­rū­pi­ni­mas dėl vi­ru­so, nu­si­ne­šan­čio vis dau­giau gy­vy­bių – di­džiu­lis. Pa­ti Ing­ri­da nie­kuo­met ne­si­lan­kė Uha­nos mies­te nė to­je pro­vin­ci­jo­je. Jos drau­gai ir ko­le­gos taip pat gy­ve­na ki­to­se Ki­ni­jos vie­to­se. Ta­čiau bai­mė už­si­krės­ti juos vis tiek ka­muo­ja.

Stok­hol­me gy­ve­nan­čio Ing­ri­dos drau­go Liu tė­vai pa­sta­ruo­ju me­tu bu­vo iš­skri­dę į Ki­ni­ją ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų. Tu­rė­jo grįž­ti. Ta­čiau skry­dis bu­vo nu­kel­tas be­veik sa­vai­tei.

Mer­gi­na sa­ko, jog ki­nai – la­bai at­sa­kin­gi, de­da vi­sas pa­stan­gas, kad vi­ru­sas neišp­lis­tų. Jie – pa­trio­tai, la­bai di­džiuo­ja­si sa­vo ša­li­mi ir bai­mi­na­si, kad dėl vi­ru­so pa­sau­ly­je ne­suš­lu­buo­tų ša­lies re­pu­ta­ci­ja. De­ja, ši bė­da pa­kenks ša­lies eko­no­mi­kai. Nors si­tua­ci­ja bus su­val­dy­ta, už­sie­nio spe­cia­lis­tai dar il­gai ne­ri­zi­kuos vyk­ti čia dirb­ti. Dar la­biau trūks ir ang­lų kal­bos mo­ky­to­jų. Ant­ra ver­tus, jiems pa­lan­kia si­tua­ci­ja ga­lės pa­si­nau­do­ti tre­čių­jų ša­lių pi­lie­čiai.

Į Ki­ni­ją jau ne­beg­rįš

Pa­ti Ing­ri­da į Ki­ni­ją grįž­ti jau ne­be­ke­ti­na. At­si­bo­do jaus­tis už­sie­nie­te. Ma­žes­niuo­se Ki­ni­jos mies­tuo­se žmo­nės ne­si­dro­vė­da­mi spok­so į ki­to­kios iš­vaiz­dos emig­ran­tus, ro­do jiems ypa­tin­gą dė­me­sį.

Be to, tai la­bai to­li nuo na­mų. Skry­dis trun­ka apie de­šimt va­lan­dų. Iš Pe­ki­no ten­ka skris­ti į Mask­vą, pa­skui per­sės­ti į ki­tą lėk­tu­vą ir ke­liau­ti į Vil­nių.

Ga­liau­siai mer­gi­na ma­no ten iš­sė­mu­si vi­sas ga­li­my­bes. Kiek­vie­nais me­tais dir­bo vis ki­ta­me mies­te. Liaoyang, Ning­bo, Bayu­quan – tai vie­to­vės, ku­rio­se mo­kė vai­kus ang­lų kal­bos pri­va­čio­se mo­kyk­lo­se.

Pa­ma­tė vis­ką, kas įdo­miau­sia Ki­ni­jo­je. Pa­ži­no šios ša­lies žmo­nes. Ap­lan­kė kai­my­ni­nes ša­lis: Viet­na­mą, Ko­rė­ją, Ja­po­ni­ją, Kom­bo­džą, Tai­lan­dą, Fi­li­pi­nus.

Šiuo me­tu kel­miš­kė Stok­hol­me mo­ko­si šve­dų kal­bos. Kur­sai čia ne­mo­ka­mi. Juos bai­gu­si, ke­ti­na rink­tis ma­gist­ro stu­di­jas uni­ver­si­te­te. Stu­di­jos čia taip pat ne­mo­ka­mos. Mer­gi­na la­bai pa­ten­kin­ta eu­ro­pie­tiš­ka ap­lin­ka, pa­na­šiu kli­ma­tu kaip Lie­tu­vo­je. Be to, čia vi­si žmo­nės kal­ba ang­liš­kai. Dar­bo ga­li­ma gau­ti ir ne­mo­kant šve­dų kal­bos. Ir iš­mok­ti šve­dų kal­bą – žy­miai leng­viau ne­gu ki­nie­čių.

Į Lie­tu­vą mer­gi­na grį­žo rugp­jū­čio mė­ne­sį. Ta­čiau gim­ti­nė­je il­gam ne­pa­si­li­ko. Trau­kia vis nau­jos ša­lys, nau­ji iš­šū­kiai ir nau­jos pa­tir­tys.

Stok­hol­me gy­ve­no jos drau­gas Liu. Jis – ki­nie­tis, nuo aš­tuo­ne­rių me­tų su tė­vais per­si­kė­lęs į Šve­di­ją. Čia bai­gė mo­kyk­lą ir stu­di­ja­vo in­ži­ne­ri­ją. Liu bu­vo at­vy­kęs ir į Lie­tu­vą. Vai­ki­nui pa­ti­ko Ing­ri­dos tė­vy­nė: ir mais­tas, ir ap­lin­ka, ir žmo­nės, ir tai, kad dau­ge­lis da­ly­kų pi­giau ne­gu Šve­di­jo­je.

Tuo tar­pu Ing­ri­da be­veik ket­ve­rius me­tus gy­ve­no ir dir­bo jo tė­vy­nė­je. Gal pa­ts li­ki­mas taip su­dė­lio­jo įvy­kius, kad lie­tu­vai­tė la­biau įsi­gi­lin­tų į ki­nie­čių men­ta­li­te­tą ir jų kul­tū­rą?

"Ki­nie­čiai – la­bai ma­lo­nūs, drau­giš­ki žmo­nės. La­bai smal­sūs. Daug klau­si­nė­ja už­sie­nie­čių. Ypač tak­si vai­ruo­to­jai. Dau­gu­ma nė ne­ži­no­jo, kad yra to­kia Lie­tu­va ir kur ji yra. Tik, kai pa­sa­ky­da­vau, kad mes il­gą lai­ką pri­klau­sė­me Ta­ry­bų są­jun­gai, tuo­met su­pras­da­vo, kas esa­me", – pa­sa­ko­ja Ing­ri­da.

Gy­ven­da­ma Ki­ni­jo­je mer­gi­na iš­mo­ko ki­nie­čių kal­bos. Ga­lė­da­vo su­si­kal­bė­ti. Ta­čiau lais­vu­mo bend­rau­jant trū­ko. La­bai sun­ki kal­ba. Pa­tys ki­nai ja di­džiuo­ja­si. Sa­ko, jog jų kal­bai dau­giau kaip 5000 me­tų.

Jei­gu Ki­ni­jo­je gy­ve­ni kaip ki­nie­tis, val­gai ry­žius ir dar­žo­ves, ga­li pra­gy­ven­ti la­bai pi­giai. Bet jei no­ri ka­vos, svies­to, sū­rio, kai­nuos bran­giai. Nes tai im­por­ti­niai pro­duk­tai.

Mo­ki­niai mie­ga po­kai­čio suo­luo­se

Į Ki­ni­jos Liaoyan­go mies­tą Ing­ri­da Kur­lin­ku­tė iš­vy­ko bū­da­ma vos dvi­de­šimt dve­jų. Vel­se bai­gė Kar­di­fo uni­ver­si­te­tą. Ten stu­di­ja­vo žur­na­lis­ti­ką, me­di­jas ir kul­tū­rą. Bet Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je dar­bo ne­ke­ti­no ieš­ko­ti. Trau­kė nau­jos to­li­mos ir eg­zo­tiš­kos ša­lys.

Tuo­met ir ki­lo min­tis apie Ki­ni­ją. Pa­ma­nė, jog ga­lė­tų dės­ty­ti ang­lų kal­bą šios ša­lies vai­kams, nes ten kar­tais trūks­ta ang­lų kal­bos mo­ky­to­jų. Be to, dės­ty­ti ga­li ir tie at­vy­kė­liai, ku­riems ang­lų kal­ba nė­ra gim­to­ji. Ang­lų kal­bos mo­ky­to­jams su­tei­kia­mos ge­ros są­ly­gos, duo­da­mas bu­tas.

Mer­gi­na bai­gė in­ten­sy­vius ang­lų kal­bos mo­ky­to­jų kur­sus ir me­tė sau iš­šū­kį – iš­skri­do į Pe­ki­ną. Pir­mo­ji jos dar­bo vie­ta bu­vo Liaoyn­go mies­te, pri­va­čio­je mo­kyk­lo­je. Į šias mo­kyk­las vai­kai atei­na po pa­mo­kų bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­je ar­ba sa­vait­ga­liais.

"Pa­mo­kos tu­ri bū­ti ypa­tin­gai įdo­mios, – pa­sa­ko­ja Ing­ri­da. – Vai­kai atei­na pa­var­gę po pa­mo­kų. To­dėl su­telk­ti jų dė­me­sį – ne­leng­va."

Še­še­rius me­tus Ki­ni­jos vai­kai mo­ko­si pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Po to tre­jus – pa­grin­di­nė­je ir dar tre­jus – vi­du­ri­nė­je. Pri­va­čios mo­kyk­los stei­gia­mos tam, kad vai­kai kuo ge­riau iš­mok­tų ang­lų kal­bos, nes ji at­ve­ria di­des­nes per­spek­ty­vas. Bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­se vai­kų skai­čius kla­sė­se – di­de­lis, kar­tais sie­kia ir 60 mo­ki­nių, to­dėl ga­li­my­bės ge­rai iš­mok­ti sve­ti­mą kal­bą – ri­bo­tos. Tuo tar­pu pri­va­čio­se mo­kyk­lo­se mo­ki­nių skai­čius sie­kia tik 5 – 12.

Pa­mo­kos pra­si­de­da sep­tin­tą va­lan­dą ry­to ir trun­ka iki 15 – 16 va­lan­dos po­piet. Prieš pa­mo­kas vyks­ta ša­lies vė­lia­vos pa­kė­li­mo ce­re­mo­ni­ja, pa­skui mankš­ta.

Vai­kai mo­kyk­lo­je mai­ti­na­mi. Po ke­lių va­lan­dų dar­bo val­go pie­tus. Bū­na ga­na il­ga pie­tų per­trau­ka. Pa­val­gę mo­ki­niai pa­mie­ga po­kai­čio, tie­siog sa­vo suo­luo­se. Sa­vo dar­bo vie­to­je su­ge­ba nu­mig­ti net mo­ky­to­jai.

Po to pra­si­de­da ant­ro­ji dar­bo die­nos da­lis. Vyks­ta pa­mo­kos. Mo­ki­niai dar kar­tą mai­ti­na­mi.

Vai­kai auk­lė­ja­mi griež­tai. Ing­ri­da ne kar­tą yra gir­dė­ju­si, kaip ko­le­gės pa­ke­lia bal­są tiek, kad mo­ki­niai krūp­čio­ja. Ta­čiau per­ženg­ti ri­bų – ne­va­lia. Kiek­vie­no­je kla­sė­je įreng­ta fil­ma­vi­mo ka­me­ra. Mo­ki­nių tė­vai ir se­ne­liai ga­li ste­bė­ti, kas vyks­ta per pa­mo­ką, kaip mo­ko­mi ir kaip mo­ko­si jų vai­kai.

Ar mo­ky­to­jo dar­bo ne­trik­do tai, kad jis fil­muo­ja­mas? Ing­ri­da sa­ko, jog ne. At­virkš­čiai, vaiz­do ka­me­ra ją iš­gel­bė­jo, kai vie­nas ber­niu­kas, ne­no­rė­da­mas ei­ti į mo­kyk­lą, tė­vams pa­me­la­vo, kad mo­ky­to­ja jį pa­stū­mė. To­kių si­tua­ci­jų pa­si­tai­ko ir ki­tiems pe­da­go­gams, to­dėl jie mie­lai dir­ba prie įjung­tų vaiz­do ka­me­rų.

Apsk­ri­tai, ten nė­ra jo­kių pa­slap­čių. Tes­to ver­ti­ni­mai iš­ka­bi­na­mi vie­šai. Kiek­vie­nas mo­ki­nys ir jo tė­vai ga­li ma­ty­ti, kiek ba­lų ga­vo ne tik jo vai­kas, bet ir jo bend­rak­la­siai. La­bai di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja. Mo­ki­niai mėgs­ta ly­gin­ti sa­ve su ki­tais.

Šei­mos ne­be­no­ri ant­ro vai­ko

Nors, pa­jau­tu­si de­mog­ra­fi­nes grės­mes, Ki­ni­ja lei­do šei­moms tu­rė­ti po ant­rą vai­ką, vie­no vai­ko po­li­ti­ka at­li­ko sa­vo juo­dą dar­bą. Da­bar tik vie­na, ki­ta šei­ma ryž­ta­si au­gin­ti po dvi at­ža­las.

"Ap­link vie­ną vai­ką Ki­ni­jo­je šo­ki­nė­ja še­ši suau­gę žmo­nės: tė­vas, ma­ma, dvi mo­čiu­tės ir du se­ne­liai. Kar­tais dar sam­do­mos ir auk­lės, – ste­bi­si Ing­ri­da. – Nė vie­na ma­no ko­le­gė ne­si­ry­žo gim­dy­ti ant­ro vai­ko. Jie ten le­pi­na­mi. Au­gin­ti vai­ką – bran­gu. Kai­nuo­ja jo ug­dy­mas, iš­lai­ky­mas, įvai­riau­si bū­re­liai. Be to, mo­te­rys dir­ba. Jos no­ri tu­rė­ti dau­giau lai­ko sau. Dėl vie­no vai­ko po­li­ti­kos jos pa­čios jau užau­go ne­tu­rė­da­mos nei bro­lių, nei se­se­rų, neiš­mo­ko da­ly­tis."

Šei­ma Ki­ni­jo­je la­bai ver­ti­na­ma. Mer­gi­nos tuo­kia­si ir gim­do ga­na jau­nos, daž­niau­sia 22 me­tų.

Jei ne­pa­vyks­ta ras­ti po­ros, kar­tais pa­si­ma­ty­mus suor­ga­ni­zuo­ja tė­vai. Vai­ki­nai su ve­dy­bo­mis ga­li ir ne­sku­bė­ti. Bet mer­gi­nai, su­lau­kus 27 – 28 me­tų, jau atei­na ri­ba. Ji lai­ko­ma pa­si­li­ku­si. Net bend­raam­žiai ne­no­ri jos ves­ti, dai­ro­si į jau­nes­nes.

Gy­ve­ni­mas kar­tu ne­su­si­tuo­kus ten įma­no­mas tik re­tais at­ve­jais. Ta­čiau jei­gu po­ros jau ap­si­gy­ve­na kar­tu, tai ne­tru­kus ir su­si­tuo­kia.

Šei­mą ki­nie­čiai sau­go kiek įma­ny­da­mi. Sky­ry­bų pa­si­tai­ko, ta­čiau ne­daug. Pag­rin­di­nė kliū­tis iš­si­skir­ti – bai­mė, ką pa­gal­vos ap­lin­ki­niai. Jiems ap­lin­ki­nių nuo­mo­nė – la­bai svar­bi.

Šei­mo­se vy­rau­ja ir tra­di­ci­nis pa­si­skirs­ty­mas vy­riš­kais bei mo­te­riš­kais dar­bais. Jei­gu vy­ras ge­rai už­dir­ba, žmo­na, nors ir iš­si­la­vi­nu­si, daž­niau­siai pa­si­ren­ka bū­ti na­mų šei­mi­nin­ke.

Ki­nie­tiš­kai pra­gy­ven­ti – pi­gu, va­ka­rie­tiš­kai – bran­go­ka

Pir­muo­sius me­tus pri­va­čio­je mo­kyk­lo­je dir­ban­tis mo­ky­to­jas per mė­ne­sį ga­li už­dirb­ti apie tūks­tan­tį eu­rų. Be to, jis gau­na ne­mo­ka­mą bu­tą, to­mis die­no­mis, kai dir­ba mo­kyk­lo­je – pie­tus. Įgi­jus pa­tir­ties, mo­ky­to­jui mo­ka­mi 2000 eu­rų ir dau­giau.

"Jei­gu Ki­ni­jo­je gy­ve­ni kaip ki­nie­tis, val­gai ry­žius ir dar­žo­ves, ga­li pra­gy­ven­ti la­bai pi­giai, – sa­ko Ing­ri­da. – Bet jei no­ri ka­vos, svies­to, sū­rio, kai­nuos bran­giai. Nes tai im­por­ti­niai pro­duk­tai.

Aš iš­si­ver­čiau kaip ki­nie­tė. Kai pa­no­rė­da­vau mė­sos, pirk­da­vau viš­tos krū­ti­nė­lę. Ki­nai jos ne­ver­ti­na. Lai­ko, jog tai sau­sa mė­sa. La­biau­siai mėgs­ta spar­ne­lius ir šlau­ne­les. Krū­ti­nė­lė kai­nuo­ja pi­giau­siai. Apsk­ri­tai, ne­su iš­lai­di. Man ne­rei­kia nei bran­gios kos­me­ti­kos, nei pra­ban­gaus mais­to. To­dėl at­lik­da­vo pi­ni­gų pa­ke­liau­ti. Pa­vy­ko su­si­tau­py­ti ir moks­lams Šve­di­jo­je."

Būs­tų šil­dy­mas Šiau­rės Ki­ni­jo­je kai­nuo­ja pi­giai, nes nau­do­ja­ma ak­mens ang­lis. Nors žie­mą šal­tis sie­kia 20 laips­nių, bu­tuo­se vi­suo­met šil­ta, jau­ku. Tik mies­tų kva­pas žie­mos lai­ko­tar­piu dėl ang­lies dū­mų – ne­koks. Di­de­lis oro už­terš­tu­mas.

Pie­tų Ki­ni­jo­je būs­tai iš vi­so ne­šil­do­mi. Nau­do­ja­mi tik kon­di­cio­nie­riai, pa­gal po­rei­kį pu­čian­tys karš­tą ar­ba šal­tą orą. Ten nė­ra ang­lių kva­po. Bet kon­di­cio­nie­riai neį­šil­do pa­tal­pų, daug drėg­mės.

Nė­ra bran­gios ir pa­slau­gos. Ko­kio­je ne­di­de­lė­je kir­pyk­lė­lė­je ga­li ap­skirp­ti už ke­lis eu­rus.

Pi­gūs vie­tos ga­my­bos dra­bu­žiai. Tik už­sie­nie­čiams kar­tais nė­ra rei­kia­mų dy­džių. Ki­nie­čiai – že­mo ūgio.

"Ka­dan­gi ir aš neaukš­ta, dra­bu­žius ras­ti bū­da­vo leng­va. Ir pa­si­rin­ki­mas – įvai­rus. Čia daug teks­ti­lės ga­myk­lų. Ta­čiau žie­mi­nius ba­tus tu­rė­da­vau pirk­ti vy­riš­kus, nes mo­te­riš­ki tik iki 38 dy­džio", – me­na Ing­ri­da.

Vai­kus au­gi­nan­čių šei­mų ki­še­nes ge­ro­kai pa­tuš­ti­na me­di­ci­na, ku­ri yra mo­ka­ma. Kai ku­rie ki­nai iš­si­per­ka svei­ka­tos drau­di­mą. Ta­čiau dau­ge­lis už kon­sul­ta­ci­jas mo­ka.

Ing­ri­dai taip pat po­rą kar­tų yra te­kę kreip­tis į gy­dy­to­jus. La­biau­siai nu­ste­bi­no, jog nė­ra jo­kio pri­va­tu­mo. Gy­dy­to­jo ka­bi­ne­tas – pra­vi­ras. Iš kar­to ver­žia­si po ke­lis pa­cien­tus. Ir vi­si pa­sa­ko­ja sa­vo bė­das, gir­dint ki­tiems pa­cien­tams. Ypač jiems smal­su, kai krei­pia­si už­sie­nie­čiai. Su nuo­sta­ba žiū­ri, kad jie ir­gi ve­mia, vi­du­riuo­ja, jau­čia skaus­mus.

Anglų kalbos pamokos https://igudu.lt/kaip-ismokti-anglu-kalba-paciam/