Naujausios
Suaugusiųjų mokytojas
Šiaulių gatvėmis jau metai nebeaidi Lietuvos nusipelniusio mokytojo Petro Vaicekausko (1929— 2008) žingsniai. Buvęs suaugusiųjų mokytojas, ilgametis Šiaulių II darbo jaunimo vidurinės mokyklos direktorius išėjo Anapilin. Jo bičiulis mokytojas Egidijus Lapkus pasidalijo užrašytais P. Vaicekausko artimųjų, buvusių mokinių ir kolegų prisiminimais.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Dešimčiai atiduoti mokyklai
„Petras Vaicekauskas buvo jautrus pedagogas, supratingas draugas ir ištikimas mokyklai žmogus, — sako E. Lapkus. — Šiaulių II darbo jaunimo vidurinei mokyklai jis vadovavo 32 metus. Iš jo rankų atestatus yra gavę 2697 abiturientai. Ją baigė vėliau tapę žymūs žmonės: Šiaulių universiteto profesorius Vytenis Rimkus, Vilniaus universiteto rektorius profesorius Rolandas Povilonis, skulptorius Stasys Kuzma, žurnalistai R. Eilunavičius, Dainius Ručinskas ir daugelis kitų“.
Iš brolių rimčiausias
Mokytojo brolis Algirdas Vaicekauskas prisimena: „Mūsų šeima buvo didelė: augome dvi seserys ir trys broliai. Tėvai visą laiką gyveno prie Šiaulių, Šilėnų kaime. Tėtis Juozapas dirbo geležinkelio tarnautoju, o mama Anelė augino mus. Šiandien iš penkių vaikų aš likau vienas.
Brolis Petras buvo ramiausias ir paklusniausias. Su broliu Vytautu išnaršydavome visus Šilėnų miškus, karo nusiaubtas teritorijas (juk gyvenome šalia karinio aerodromo!), radę sprogmenų ar ginklų su kaimo vaikais bėgdavome sprogdinti ar pašaudyti.
O Petrelis ramiai sėdėdavo namie. Konstruodavo kokį radijo imtuvą ar trumpabangį radijo siųstuvą. Mėgo iš laikraščių išsikirpti įdomias žinutes, tvarkingai suklijuodavo į aplankus. Tas pomėgis išliko visą gyvenimą. Liko jo tvarkingai surinkta ir į segtuvus sudėta visa Šiaulių miesto ikikarinė ir pokario istorija, dabartis.„
Petras aktyviai sportavo. Treniruodavosi pagal geležinkelį Šilėnai— Šiauliai bėgdamas į J. Janonio gimnaziją, lenktyniaudamas su priemiestiniu Radviliškio— Šiaulių traukiniu.
Pokario metais švietimo valdžia nurodė, kad visi I— VII klasių berniukai plaukus privalo kirptis plikai. „Klasėje sėdi apie keturiasdešimt plikagalvių ir vienas... su kepure — mūsų Petras, — pasakoja A. Vaicekauskas. — Taip sumanęs išgelbėti savo vešlius garbanotus plaukus. Vėliau tie plaukai užkliuvo jau mokytojaujant: J. Janonio mokyklos jaunąjį fizikos mokytoją mokiniai ėmė šaukti “Puškinu“.
Vaicekauskų tėvas dirbdavo smuikus. Ir gerus. Sūnums tekdavo jam talkinti. Petras buvo rimčiausias ir kantriausias padėjėjas. Nors ir stengėsi, muzikais nė vienas netapo: Vytautas geriau jautėsi valdydamas garvežį, o vėliau vadovaudamas Radviliškio miestui (buvo tuometinio Radviliškio vykdomojo komiteto pirmininku), Algirdas baigė statybos inžinieriaus studijas, o Petras atsidėjo sunkiam pedagogo darbui.
„Iš to studento bus geras mokytojas“
Studijų draugas Kazys Pakeltis taip prisimena bičiulį: „Nuo pirmojo susitikimo 1949 metais Mokytojų institute iki pernykščių metų tęsėsi mudviejų su Petru draugystė. Su studijų draugais artimus ryšius jis sugebėjo išlaikyti visą gyvenimą. Buvo mūsų kurso seniūnas.
Kartu tęsėme neakivaizdines fizikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Nors tada jau daugelis dirbome mokyklų direktoriais, gyvenome studentišką gyvenimą. Geranoriškas, žodžio kišenėje neieškantis, mokėjęs subtiliai pajuokauti ir pašmaikštauti Petras atkreipdavo dėstytojų dėmesį. Prisimenu, vienas jų kartą pasakė: „Iš to studento išeis geras fizikos mokytojas — jis jau dabar mąsto fizikinėmis sąvokomis...“
Vėliau ne kartą stebėjosi Petro, jau kaip mokyklos direktoriaus, darbo stiliumi, kruopštumu ir tvarkingumu. Net mokyklos stenduose daug kas buvo užrašyta jo ypatinga dailia rašysena (neatsitiktinai studijų metais jam institute buvo patikėta diplomus išrašyti).
Alfonsas Kardelis, buvęs studijų draugas, Daugų vidurinės mokyklos direktorius sako iš P. Vaicekausko užsikrėtė žingeidumu.
„Dar silpnai mokėdami rusų kalbą, su žodynu išstudijavome visas rusiškas instrukcijas, metodikos vadovėlius ir savarankiškai išbandėme kabinete esančius prietaisus ir mokymo priemones, — prisimena A. Kardelis. — Baigė Mokytojų institutą su pagyrimu. Vienintelis iš kurso buvo pasiųstas tęsti fizikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute, bet dėl materialinių sunkumų grįžo į Šiaulius. Aukštąjį išsilavinimą įgijo vėliau.“
Merginos buvo įsimylėjusios
Dainius Ručinskas, buvęs mokinys, ELTA žurnalistas prisimena, kad mokyklos direktorių P. Vaicekauską suaugėliai mokiniai už akių meiliai vadindavome Petriuku. „Kokia čia buvo demokratiška atmosfera! Mokytojai su mumis bendraudavo kaip su lygiaverčiais partneriais. Mokyklos direktorių beviltiškai buvo įsimylėjusios beveik visos mano klasės merginos. Aukštas, lieknas, žavus tamsiaplaukis fizikos mokytojas. Ir pamokas vesdavo žaismingai, niekada nesibardamas, nebumbėdamas, tik lengvai per dantį patraukdamas apsnūdėlius ir apsileidėlius. Mūsų Petriukas visada būdavo ir mokyklinių vakarėlių siela“, — pasakoja D. Ručinskas.
Tarp buvusio mokinio ir mokytojo niekuomet nenutrūko ryšiai. Susitikę Vilniuje, „Neringos“ kavinėje prie kavos puodelio dažnai dalydavosi gyvenimo aktualijomis.
Pas mokinį — į gamyklą
Buvęs mokinys Jeronimas Juknevičius savo atmintyje taip pat išsaugojo prisiminimų: „Mokydamasis dirbau precizinių staklių gamykloje šlifuotoju. Prisimenu vieną dieną ceche. Buvau tepaluotas, nelabai kokiais darbo rūbais apsirengęs, tik staiga matau — cechu eina mano mokyklos Direktorius! Susijaudinau, susigėdau...
Direktorius rūpinosi, ar gamykla sudaro sąlygas mokytis, ar neprisieina dirbti naktinėje pamainoje, ar darbovietė palaiko besimokančiuosius, pagiria stropiuosius, ar domisi mokymosi rezultatais.„
Kai po kokių 10 metų sugrįžęs į mokyklos šventę, koridoriuje J. Juknevičius pamatė gražiai įrėmintą stendą „Jie baigė mūsų mokyklą“. Buvo maloniai nustebintas: mokykla nepamiršo nė vieno savo buvusio auklėtinio, ties kiekvieno pavarde buvo parašyta, kuo vėliau jis tapo, kokius mokslus baigė, kur dirba.
„Piecė tau padės“
Mokytojas Egidijus Lapkus prisimena: „1960 metais tik baigęs Šiaulių pedagoginį institutą, buvau skiriamas naujos Darbo jaunimo vidurinės mokyklos direktoriumi. Abejojau, ar sugebėsiu. Tuometinis Šiaulių miesto švietimo skyriaus vedėjas Petras Bilevičius patarė: “Nueik pas Piecę... na, žinai, J. Janonio mokykloje esančios suaugusiųjų mokyklos direktorių... Jis tau tikrai padės.“
Nuėjo pas Piecę ir buvau iš karto sutiktas kaip jaunesnis brolis. „Petras turėjo ypatingą asmenybės trauką — su juo norėjo bendrauti visi, — pasakoja E. Lapkus. — Traukė jo vidinė kultūra, pagarbus požiūris į kiekvieną žmogų, gebėjimas bendrauti, išklausyti. Savo nuomonės jis neskubėdavo išsakyti, tuo labiau — primesti.“
Į laikraščio korespondento klausimą „Kokia pati gražiausia akimirka jūsų darbe?“ yra atsakęs: “ Žinoma, tuomet, kai jauti savo darbo rezultatus... matai žilstelėjusiais smilkiniais žmogų, su ašaromis akyse imantį brandos atestatą, tą nelengvai pelnytą kelialapį į tolesnes mokslo aukštumas...“
Citata; Pamokas vesdavo žaismingai, niekada nesibardamas, nebumbėdamas, tik lengvai per dantį patraukdamas apsnūdėlius ir apsileidėlius.„
VAIKYSTĖ: Pirmoji komunija — 1938 metai.
JAUNYSTĖ: Tik baigusį Mokytojų institutą jauną mokytoją dėl vešlių garbanotų plaukų mokiniai pravardžiuodavo „Puškinu“.
GIMTINĖ: Su broliu Algiu (dešinėje) prie Šilėnų geležinkelio stoties — veiname gale gyveno jų tėvai, Petras Vaicekauskas čia gimė.
STUDENTAI: 1959-ųjų metų studentai. Petras Vaicekauskas pirmas iš dešinės.
MOKYTOJAS: Petras Vaicekauskas keturis dešimtmečius mokė suaugusius žmones, jaunystėje turėjo mokinių vyresnių už save.
DŽIAUGSMAS: Brandos atestatus iš Darbo jaunimo mokyklos direktoriaus rankų yra gavę daugiau nei pustrečio tūkstančio abiturientų.
Asmeninio albumo nuotr.