Naujausios
Nuo gimtadienio „triūbos“
„Džiaugiuosi bigbendo jubiliejumi, bet ir liūdžiu – man tai paskutinis bigbendo jubiliejinis koncertas, kuriame grosiu, – sako R. Sabaliauskas. – Negi aštuoniasdešimties metų dar pūsiu „triūbą“?! Reikia jausti, kada nueiti nuo scenos.“
Juokiasi, kad kitaip „dar ir išspirs“. Pernai spalį atšventė savo 75-metį.
Jis grynas šiaulietis, džiazuoja nuo paauglystės. Trimitą į rankas paėmė būdamas vienuolikos metų, mokėsi vaikų muzikos mokykloje, o vėliau Šiaulių muzikos technikume. Dar besimokydamas septyniolikmetis buvo pakviestas į Šiaulių kultūros namų bigbendą, kuriam vadovavo išskirtinis muzikantas ir dirigentas Vincas Masionis.
Šiauliuose šeštajame dešimtmetyje, kai šiek tiek buvo atlaisvinti sovietmečio varžtai, gyvavo net trys bigbendai – Kultūros namų, Statybos tresto ir „Elnio“ fabriko.
„Kai perėjau groti į Statybos tresto bigbendą, kuriam vadovavo Jonas Keblikas, V. Masionis supyko, „toks jaunas ir parsidavėlis“ . Statybos trestas buvo surinkęs profesionalius muzikantus, įdarbindavo mūrininkais ar betonuotojais, tik dirbti jais nereikėjo, grodavome ir gaudavome statybininkų algas“, – prisimena muzikantas.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jis pasuko verslo keliu. Trimitą padėjo, kai draugas pasiūlė vadovauti verslo įmonei. Reikėjo ją traukti iš nuostolių ir sėkmingai ištraukė.
Trimitą vėl paėmė į rankas 2002 metais, sulaukęs 55 metų.
„Įmonės kolektyvas klausė, kokios dovanos, direktoriau, norėtum gimtadienio proga. Aš ir leptelėjau, dovanokit triūbą, atsiuntė ją man iš Amerikos“, – pasakoja muzikantas, savo trimitą meiliai vadinantis tik „triūba“.
Kai pirmą kartą užgrojo padovanotu trimitu, katinas spruko iš kambario slėptis po lova.
„Matyt garsą išgavau nekokybišką, profesionaliai groti jau buvau atpratęs, kurį laiką repetavau garaže, o kai po to užgrojau namuose, katinas iš kambario nebepabėgo“, – juokiasi pasakodamas.
Nuo tos gimtadienio triūbos kilo mintis atkurti bigbendą Šiauliuose.
„Kaunas turėjo įkūręs bigbendą dar 1991 metais. O Šiauliai kuo prastesni?Turim įrodyti, kad Šiauliai dar nemirę, yra gerų muzikantų, kodėl nesusirinkus į senjorų bigbendą? – dalijasi anuomet kilusiomis mintimis R. Sabaliauskas. – Maniau ir manau iki šiol, jog Šiaulių publika turi turėti galimybę klausytis kitokios muzikos nei popsas. Popsu publika tik nustekenama.“
Pasidalijo idėja su Romualdu Jankumi, puikiu muzikantu ir aranžuotoju, kuris ir tapo Šiaulių senjorų bigbendo pirmuoju vadovu ir dirigentu. Bigbendo gimtadienio data – 2002 lapkričio 22-oji.
„55-ą gimtadienį atšvenčiau spalį, o po mėnesio, lapkritį, jau įkūrėme bigbendą. Stebuklas, kad iš karto surinkome 18 muzikantų – klasikinio bigbendo sudėtį. Entuziazmas buvo didžiulis, rodos, kad to pakvietimo visi muzikantai tik ir laukė, – sako R. Sabaliauskas. – Iš pradžių prisiglaudėm Kultūros centre, tuometinis jo direktorius Virginijus Stonkus suteikė patalpas repetuoti, po to persikėlėm į Šiaulių filharmonijos salę, jos vadovė Nijolė Saimininkienė leido repetuoti po „Polifonijos“ choro repeticijų. Grojom be jokio atlygio, repetuoti susirinkdavom vakare po darbų. Rėmė mus ir miesto verslas – ko prašiau paramos, niekas neatsisakė.“
Iš tos pirmosios bigbendo sudėties iki šiol groja keturi muzikantai – Joselis Kleimbergas, Algirdas Alijošius, Vytautas Mačiulis, pats R. Sabaliauskas. Beveik dvidešimt metų groja ir Remigijus Gedminas, Ignas Vaišnoras. Apie šešiolika metų su bigbendu koncertuoja ir iš Šiaulių kilęs žymus pianistas Povilas Jaraminas.
„Buvo stebuklas ir iš muzikantų pusės, kad jie norėjo vėl groti, ir iš verslo pusės, kad mus labai rėmė, – prisimena bigbendo iniciatorius. – Savivaldybė taip pat neatsisakė padėti. Pamenu, reikėjo pinigų vykti į džiazo festivalį, nuėjau pas merą Vytautą Juškų. Sako, rašyk oficialų projekto prašymą, o rytą jau buvo pervesti pinigai.“
Ant geros bangos
2006 metais bigbendui pradėjo vadovauti maestro Jaroslavas Cechanovičius. J. Cechanovičius, buvęs Lietuvos radijo ir televizijos orkestro vadovas, iš karto priėmė pasiūlymą dirbti su šiauliečiais muzikantais, nes ką tik buvo panaikintas LRT orkestras.
2009 metais Savivaldybė įsteigia koncertinę įstaigą „Saulė“ ir bigbendas tampa vienu iš jos kolektyvų, įgija profesionalaus džiazo orkestro statusą, o muzikantai darbo vietas.
Nuo 2015 metų Šiaulių bigbendo meno vadovu ir dirigentu dirba charizmatiškas maestro Raitis Ašmanis, puikus pasaulinio džiazo žinovas, Latvijos muzikas ir pedagogas.
Šiaulių bigbende groja garsūs atlikėjai vilniečiai saksofoninkai Juozas Kuraitis, Danielius Praspaliauskis, trombonininkas Skirmantas Sasnauskas, groja ir klaipėdiečiai saksofoninkas Kęstutis Sova, trimitininkai Domas Grumbinas, Dmitrijus Levencovas, tromboninkas Valdas Surdokas.
Pasak R. Sabaliausko, tokio lygio muzikantai suteikia orkestrui daug spalvų ir pliusų. Ne dėl atlyginimų jie čia atvažiuoja, dėl muzikavimo, dėl su niekuo nepalyginamo potyrio groti ir improvizuoti gero džiazo orkestre.
„Aš manau, kad ačiū jiems turim pasakyti, kad atvažiuoja čia muzikuoti. Iš jų kas baigę magistro studijas Suomijoje, kas Amsterdame, kas Paryžiuje, kas Amerikoje. Ar turim spynas uždėti, kad jie grotų tik Šiauliuose?“ – sako R. Sabaliauskas.
„Vis girdžiu balsų, gal geriau pasamdysim per šventes orkestrus iš Kauno, Vilniaus, bus pigiau. Pagal tokią logiką ir muzikos mokyklų mums nereikia, ir darželių su muzikiniu ugdymu – nes juk brangu. Perkelkim Šiaulių vaikus į Vilnių – bus pigiau.“
Buvo ir ne ant bangos
„Tų svarstymų, kad gal nereikia mums to bigbendo ar pučiamųjų orkestro, vis kyla, kai tik miesto finansinė situacija susvyruoja. Buvo metai, kai keturis mėnesius buvome išvaryti nemokamų atostogų, gyvenome be algų, – prisimena R. Sabaliauskas. – Tada Seimo nariui, Seimo Kultūros komiteto pirmininkui konservatoriui Vytautui Juozapaičiui sakiau, pats esi iš mūsų krašto, atvažiuok pažiūrėti, kaip Savivaldybės administracijos direktorius naikina kultūrą Šiauliuose. Po tų keturių mėnesių galėjome nė nebesusirinkti groti. Todėl ir sakau, kad ačiū turim pasakyti muzikantams, kad jie čia groja.“
„Savivaldybėje iš Kultūros komiteto narių prieš kokį penkiolika metų buvau net sulaukęs klausimo, kokiais instrumentais groja bigbendas? Atsakiau, jog ne akordeonais. Nieko nuostabaus, kad nežino, jeigu koncertų nelanko“, – sako muzikantas.
Apie festivalį, publiką ir baltą pavydą
R. Sabaliauskas džiaugiasi, kad įgyvendino ir idėją Šiauliuose rengti tarptautinį bigbendų festivalį. Toks festivalis vienintelis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Jis gyvuoja daugiau nei dešimtmetį ir kasmet pritraukia į Šiaulius pasaulinio lygio džiazo atlikėjus. Publika jų muzikavimu gali džiaugtis nemokamai.
„Kartais galvoju, kad gal turėtų bent po simbolinį eurą mokėti? Vis būna rūpestis, ar publika susirinks į nemokamą koncertą? – neslepia pasvarstymų muzikantas. – Yra buvę, kai per vieną festivalį, kai jo koncertai dar vykdavo uždaroje salėje, o ne viešose miesto erdvėse, neturėjau kur akių dėti, kai salėje buvo mažiau žmonių, nei muzikantų scenoje.“
Pats kelia idėją bigbendo festivalio koncertus rengti per visus metus ir nebūtinai jie vyktų tik Šiauliuose. Svarsto, jog džiazo žvaigždyno, atvykstančio į festivalį, koncertai galėtų būti rengiami ir Šiaulių arenoje. Bet ar ji užsipildys žiūrovais?
Džiazo publiką vis dar reikia auginti. Vilčių yra. Štai, į šventinį Šiaulių bigbendo koncertą su garsia džiazo atlikėja Viktorija Gečyte (Lietuva/Prancūzija), vokaline grupe „Framest“ (Latvija) pakvietimai buvo išgraibstyti per dvi valandas. Koncertą ves žinomas muzikologas Viktoras Gerulaitis.
„Bet nemanykit, kad jubiliejiniame koncerte solistai už mus viską darys, koncerto pagrindas – pats bigbendas, bus siurprizų ir fantastinių improvizacijų“, – teigia muzikantas.
R. Sabaliauskas džiaugiasi, kad savo tikslą įgyvendino – bigbendas Šiauliuose gyvuoja. Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje yra pripažintas džiazo orkestras, o susijungęs su Šiaulių kameriniu orkestru tampa vieninteliu Lietuvoje simfodžiazo orkestru. Pasidžiaugia, kad Šiaulių bigbendas ir Šiaulių kamerinis orkestras yra pakviesti groti Lietuvos operos ir baleto teatre per kompozitoriaus Algimanto Raudonikio 90-mečio jubiliejinį koncertą kitų metų sausį.
„Kažkada baltai pavydėjau Kaunui, kad turi bigbendą, – sako R. Sabaliauskas. – O šiandien mes jau lyderiaujame, turime puikias darbo sąlygas, repeticijų atskirą studiją, kokios niekada neturėjome. Linkiu, kad džiazas Šiauliuose ir toliau gyvuotų, kad publika po kiekvieno bigbendo koncerto iš karto imtų laukti naujo koncerto.“
Jis prisipažįsta, jog šiandien „baltai pavydi“ latviams – jų koncertų salių ir ten skambančių puikių koncertų. Kai pasiilgsta tokių koncertų, važiuoja būtent į Latviją, į Jelgavą, Liepoją, Ventspilį, Rezeknę.
„Mes Lietuvoje statėmės sporto arenas, o jie statėsi koncertų sales su puikia akustika. Jelgavoje amfiteatras uždengtas, kai Ryga nedavė pinigų koncertų salei pastatyti – puikus sprendimas, 2 000 vietų žiūrovams, gera akustika, atlikėjams įrengti persirengimo kambariai. O pas mus bulvaro amfiteatre šalia scenos tik smirdantis biotualetas pastatomas, – palygina. – „Saulės“ salė išgriauta, jos laukia tik paprastas remontas, sceną padidins. O gal geriau dar metus būna be remonto, bet kad atsirastų pinigų ir akustikai? Koncertų salė – tai ne tik pastatas.“
