Naujausios
Gaili, kad iš ES išstojo Didžioji Britanija
Ir Kirnaičiuose, ir Joniškyje Selemoną Paltanavičių pasitiko gausus būrys vaikų ir suaugusių gerbėjų. Raudonojoje sinagogoje dar gerokai prieš renginio pradžią išsirikiavo eilė norinčiųjų gauti svečio autografą.
Susitikimą su joniškiečių auditorija gamtininkas, ornitologas, fotografas, radijo ir televizijos laidų vedėjas, rašytojas pradėjo nuo savo vaikystės. Augdamas su trimis vyresniais broliais, bandydavo jų paklausinėti apie kokį pamatytą vabzdį ar augalą, tačiau išgirsdavo tik bendrą pavadinimą, jie negalėjo smalsuoliui paaiškinti, kodėl tas vabalas toks, kokios rūšies, kuo minta ir panašių detalių.
„Mažam man visą laiką trūko knygų. Tad nusprendžiau pats rašyti. Niekada nemokėjau nė vienos lietuvių kalbos taisyklės, bet rašydavau gerai. Ir dabar nepasakyčiau, kodėl čia kablelis, kabliataškis, bet aš girdžiu, jaučiu ir žinau, kur kokio ženklo reikia. Nuo kokios trečios klasės kiekvieną vakarą sėsdavau ir užrašinėdavau bent valandą, ką tą dieną pamačiau, sužinojau. Ką tai davė? Pastabumą. Dabar mes dažnai daug ką užmirštame, neįsimename, nes praeiname nesidairydami ir niekam nepapasakojame, neužrašome, – sakė S. Paltanavičius, pateikdamas net keletą pavyzdžių. – Kartais net išsigąsti, kiek mažai įspūdžiui išreikšti žodžių turi vaikai, paaugliai – tik „faina“ ir viskas. O kodėl taip yra? Nes suaugę per mažai kalbamės, pasakojame ir nesuteikiame progos patiems vaikams pasakoti.
Dar sovietų laikais džiaugiausi galimybe bendrauti su šviesaus atminimo pedagoge Meile Lukšiene, dirbusia Pedagogikos mokslinių tyrimų institute, kuri turėjo vadovėlių kolekciją iš viso pasaulio. Pamenu, paėmiau į rankas 4 ar 5 klasės prancūzų vadovėlį vaikams, atverčiau, o ten – paveikslėlis, padalintas į keturias dalis, ten nupiešta palangė, katinas, kaktusas. O užduotis nurodyta: papasakoti penkių minučių trukmės istoriją pagal tuos kelis objektus piešinyje. Taip lavinama vaizduotė, gebėjimas pasakoti.
Žinote, kodėl gailiuosi, kad Europos Sąjungą paliko Didžioji Britanija? Man 40 metų teko dirbti Aplinkos ministerijoje, kai ruošėmės stoti į ES, važinėdavau į Briuselį, į derybas. Ten, būdavo, susėda diskutuoti 27 šalių atstovai, tai estas – tyli, lietuviai nedrąsūs, italas rėkia, šūkauja ir niekaip negalima susitarti dėl bendros formuluotės. O tada ramiai prabyla britas ir logiškai, aiškiai padiktuoja kokius 7-8 punktus. Tai kur kitų logika ir kaip jos išmokti?“
Knyga apie kitokį žmogų
S. Paltanavičius ragino mokytis stebėti pasaulį, aplinką, gamtą. Jis pats, būdamas stebėtojas, istorijų galėdavo rasti bet kur. Štai, jį patį tėvai nuo kokių šešerių metų vesdavosi kaime į šermenis. Mažas vaikas dairydavosi aplink ir dėdavosi į galvą: tas kaimynas, kursi su kerziniais batais, prastais rūbais vaikšto, dabar baltais marškiniais apsitaisęs, išsiprausęs, kitame žmoguje patraukdavo dėmesį išsukioti rankų pirštų sąnariai, dar kitas vyras –- vieno piršto lentpjūvėje netekęs. Taip rutuliodavosi istorijos.
S. Paltanavičius pluoštą pasakojimų parašė dar septintoje klasėje, o pirmą knygą „Žalio miško istorijos“ išleido būdamas studentas. Dabar jo kūrybos kraitėje jau daugiau kaip šimtas knygų. Naujausia – „Apolis“, iš kurios autorius paskaitė keletą istorijų, pasakoja apie šiek tiek kitokio žmogaus Apolinaro gyvenimą.
„Sovietiniais laikais, o dar ir atkūrus nepriklausomybę kurį laiką aplink matydavome tik sveikus žmones, atrodė, kad neįgalių nėra. Bet štai, reikėjo man oficialiais reikalais vykti į Vokietiją, Boną. Ir koks buvo kultūrinis šokas toje šalyje visur matant žmones su Dauno sindromu, judančius neįgaliųjų vežimėliais. Kas gi čia įvyko? Bet tai ne pas juos, o pas mus įvyko – tie žmonės buvo uždaryti. Ir Apolis yra kitoks, turintis savo jautrų pasaulį“, – knygos veikėją pristatė rašytojas.
Į gamtą – nepasiruošus, kaip į biblioteką – nemokant skaityti
Susitikimą vedusi Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Eglė Šukienė klausė svečio, jei kartu su dalyviais eitų į gamtą, koks tai žygis būtų?
S. Paltanavičius pirmiausia pastebėjo, kad vaikščioti po gamtą nepasiruošus būtų tas pats, kaip į biblioteką – neišmokus skaityti.
„Vykstu su 20-25 žmonių grupe į mišką, praeinu vieną kilometrą, sustoju ir klausiu: „Ką matėte?“ Visi ima sukiotis aplink: nieko nematė. Tada sakau, kad dabar turime dar dvi valandas tyrinėti ir nueisime per tą laiką 100-150 metrų. Taip, nes kiekviename centimetre yra ką žiūrėti, stebėti, tyrinėti, pasakoti. Ir po tų dviejų valandų jau žmogus stebisi: „Tai ir aš galiu kažką čia pamatyti.“ Gali, ir būtina, nes negali gi papasakoti, kaip dilgina dilgėlė kol pats jų nepačiupinėsi, – sakė gamtininkas ir rašytojas. – Kitą kartą birželio mėnesį su 3-4 klasių vaikais vaikščiojome po Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį. Klausiu, kas pievoje žydi. Nežino. O vienas berniukas sako: „Aš turiu programėlę!“ Išmaniuoju telefonu patikrina – čia baltagalvė. Na, vadinama ramunėlė. Tada jau visi pradėjo lakstyti ir žiūrėti telefono pagalba, kokie ten augalai. Sugrįžta, liepiu susidėti daiktus į kurpines ir parodau tą pačią baltagalvę: kas čia žydi? Kad nustemba visi, niekada nematę! Nes tiesiogiai neprisilietė, tik per telefoną žiūrėjo ir nebeatsimena.“
Ekspedicijos lašiniai
Susirinkusius joniškiečius domino, kaip iš tiesų vyko „Nacionalinė ekspedicija“, aštuonis vasaros sezonus sutraukdavusi gausų žiūrovų ratą prie televizorių ekranų, kokie jos užkulisiai.
„Šiemet kaip tik sueina dešimt metų nuo pirmosios „Nacionalinės ekspedicijos“, kai plaukėme iš Kauno iki Klaipėdos. Mums tai buvo darbas, bet dar didesnis darbas montuotojams. Kasdien dirbdavo 3-4 kameros ir būdavo nufilmuojama po 30 valandų. Ką tiek pripasakoti?! Tačiau kur kas sudėtingiau, kai visa tai tekdavo sumontuoti į vieną 55 minučių laidą. Profesorius Alfredas Bumblauskas vienoje vietoje šneka 40 minučių, o iš viso to gali įdėti tik pusantros minutės. Kur kirpti, kad liktų esmė, kad viskas būtų surišta, į temą? – laidos kūrimo detalių atskleidė S. Paltanavičius. – „Nacionalinė ekspedicija“ – tai edukacinė laida visiems, bet kiek mes patys, jos dalyviai, sužinojome! 2018 metais buvome Ukrainoje. Kokie darbštūs, nuoširdūs žmonės. Mus Lvive įleido užlipti į bokštą prie varpų, kurie kadaise buvo luetuvių dovanoti. Ten nieko neleidžia, o mums su pasitikėjimu davė raktą ir sakė: „Lipkite“.
Ukrainos kaime neša vaišėms lašinius, tokius ypatingus, kokių pas mus nebūna. Jie nerūko lašinių, tik sūdo. Dar svogūnų laiškų prideda, ir ko nors išgerti.
Nuvažiuojame į miestą. Edita Mildažytė, Benediktas Vanagas lekia į turgų, nes kurgi labiau pažinsi spalvingą vietos gyvenimą. Grįžta jie, tempdami 8 kilogramus tų lašinių. Ekspedicijos jaunimas įtariai žiūri: ką čia lašinius perkate, negi ko nors daugiau neradote? O mūsų „tabore“ iš viso 45 žmonės, tai po gero pusvalandžio iš tų kilogramų liko tik taukuotas popierius.“
Aptėkšti marškinėliai ir svetimas vardas
Dar vienas nutikimas iš pirmosios ekspedicijos su „Kurėnu“. Kelionė prasideda iš Kauno. Laivas sunkus, greitis – per valandą vos šeši kilometrai. Jau laikas būti prie Veliuonos, o labai vėluojama, turintys pasitikti organizatoriai skambina, ieško, kur visi dingo, žmonės susirinkę laukia, nes meras su tautiniu kostiumu atvykęs. Pagaliau laivas atplaukia, vėluodamas tris valandas. Vyksta vakaronė, visis laimingi, patenkinti, o kitą dieną iš pat ryto 8 valandą turi jungtis tiesioginė transliacija televizijai. Visi pabudę atsikelia, pasiruošia, apsirengia marškinėliais, kur kiekvienam ant nugaros būdavo užrašytas jo vardas, tik A. Bumblauskui vietoje vardo titulas – Profesorius, ir eina užvalgyti. Tuo metu žurnalistas, laidos prodiuseris Edmundas Jakilaitis šaukia A. Bumblauską paskubėti prie kameros, nes už 15 sekundžių turės kalbėti per TV. Profesorius nuo pusryčių stalo pačiumpa dešrelę, pamerkia į kečupą ir jau žengs toliau, kai padažas uždrimba ant marškinėlių. Ką daryti? Selemonas, skubiai gelbėdamas situaciją, atiduoda savo marškinėlius.
„Interviu praeina gerai, bet operatorius pasuka kamerą, nes nori parodyti bendrą vaizdą: ir štai, filmuoja ekspedicijos dalyvių nugaras, o ant A. Bumblausko nugaros užrašyta – Selemonas. Po laidos pasipylė skambučiai, kas čia yra, kad marškinėliai supainioti, kas ekspedicijos dalyviams atsitiko?“ – su šypsena prisiminė S. Paltanavičius.
Geros žemės – mažai miškų
Susitikimo moderatorė, Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Eglė Šukienė uždavė daugeliui gyventojų rūpimą klausimą apie kertamus miškus: „Kaip juos išsaugosime?“, į kurį gamtininkas atsakė: „O ar saugome? Niekada lietuvis taip nekirto miško, kaip dabar. Dar 1975-76 metais politekonomiką dėstęs profesorius sakė, kad tik trečiojo pasaulio šalys pardavinėja neapdorotas žaliavas. O mes nupjauname ir išvežame, kai vietoje to galėtume kokius 5000 žmonių įdarbinti, ruošinius gaminti. Nejauku ir baisu per Lietuvą važiuojant. Pavažiuokite kokius penkis kilometrus nuo Joniškio ir nerasite jokios gamtos: viskas suarta, nupurkšta, kur buvo upelis, ten griovys.
Ar žinote, kad dar 1960-1970 metais buvo perkasta 17 tūkstančių kilometrų upelių arba praktiškai pusė iš visų esamų 34 tūkstančių? Norėdamas parodyti natūralią upelio vagą, turi nežinia kur važiuoti.“
„O ar prisimenate, kaip jūs vienais metais su „Nacionaline ekspedicija“ viešėdamas Žagarėje atsakėte, kodėl mūsų rajone mažai miškų?“ – atskriejo klausimas iš auditorijos.
„Žinoma, atsimenu. Pas jus per geros žemės, suarta, užsėta. O buvo kadaise geri miškai, daugiausia ąžuolynai. Tas pats ir Suvalkijoje, kuri derlinga, tik Dzūkijoje niekas neauga, tik grikiai. Ten net gyvulius ganyti nelabai yra kur“, – atsakė gamtininkas.
O į klausimą, kaip vaikščiodamas po miškus nebijo erkių, jis reagavo: „Nėra tokio dalyko, bijai – nebijai. Reikia protingai elgtis, nelįsti į dilgėlyną, kur stagarai aukščiausi, nes tapsi jų „kolekcininku“. Dar esu pasiskiepijęs nuo erkinio encefalito.“
S. Paltanavičius, nors jau Kirnaičiuose su vaikais ir suaugusiais buvo bendravęs dvi su puse valandos, Joniškyje kalbėjo ir atsakinėjo į klausimus dar pusantros. O pasibaigus renginiui dar daug kas su svečiu norėjo nusifotografuoti.
