Naujausios
Stumbrai vėl apsigyvena miškuose
Šalia Kelmės ganosi vienintelė Baltijos šalyse prerijų bizonų banda. Panevėžio rajone, Pašiliuose, veisiami bizonų giminaičiai — stumbrai, kurių senovėje buvo gausu Lietuvos giriose. Jų mėsa savo armiją maitindavo Vytautas Didysis. Prieš pusantro šimto metų Lietuvoje buvo išnaikinti visi stumbrai.
Regina MUSNECKIENĖ
Skanėstai svarbiau už baimę
Krekenavos girininkija, Pašiliuose įkūrusi stumbryną, bando atkurti senųjų Lietuvos girių galiūnų bandą. Pagal stumbrų skaičių Lietuva šiuo metu užima devintąją vietą pasaulyje.
Stumbrynas užima 50 hektarų plotą. 18 hektarų — ganyklų. Visas plotas aptvertas tvirta aukšta tvora, kad galingi, daugiau kaip toną sveriantys gyvūnai jos neišverstų. Stumbrai laikomi pačiais stambiausiais Europos gyvūnais. Tai saugoma gyvūnų rūšis, įtraukta į tarptautinę Raudonąją knygą.
Lankytojus įleidžia į stumbryno vidų, tačiau jie turi pasilipti ant specialios pakylos — apžvalgos aikštelės. Dėl saugumo. Ir tam, kad geriau matytų tolumoje, tarp miško medžių, žolės likučius dar rupšnojančią bandą.
Stumbrininkas medžioklės plotų prižiūrėtojas Rytas Papšys paskambina į kibirą. Tai išgirdę, stumbrai lėtais žingsniais tarsi per kokias iškilmes artėja prie pakylos. Pirmoji traukia patelė vedlė. Po keliolikos minučių susiorientuoja ir visa banda.
Vyriausioji šioje bandoje aštuoniolikos metų patelė. Jauniausias šalia motinos Giedrės striksintis mėnesio mažylis. Visų stumbrų vardai prasideda skiemeniu „Gi“: Gilė, Giplė ir t.t.
Vedlė pirmoji prieina prie ėdžių. Ji meistriškai gaudo prižiūrėtojo mėtomus burokus. Po to lyg laivas iriasi aplink žiūrovų pakylą, kol jos giminaičiai lepinasi skanėstais.
Stumbrininkas Rytas Papšys pasakoja, jog stumbrus pradeda šerti tik tada, kai užsninga. Jiems duoda šieno, grūdų ir šakniavaisių. Kitu laiku gyvūnai didžiuliame aptvare išsimaitina patys. Ėda žolę, giles, skabo medžių šakas.
Augina motina, auklėja banda
Stumbrininkai abejoja, ar šalia motinos straksintis mažiausias stumbriukas išgyvens. Nebent žiema bus nešalta. Patelė Giedrė jį atsivedė palyginti vėlai. Paprastai, stumbrės vaikus veda šiltesniuoju periodu.
Pajutusios, jog artėja laikas susilaukti jauniklio, patelės pasitraukia į nuošalią vietą. Ten atsiveda jauniklį. Su juo bandoje pasirodo tik po geros savaitės. Taip apsaugo savo mažylį. Mat jauniklius augina vienos motinos, bet auklėja visa banda. Kiti stumbrai nepakantūs mažylių išdaigoms. Jeigu mažylis ką nors padarė ne taip, suaugę stumbrai jam gali taip spirti, kad šis neatsikels.
Labiau išlepinti būna tik vedlių patelių jaunikliai, nes jų vaikų suaugę stumbrai nedrįsta auklėti.
Pasak Ryto Papšio, ilgiausio amžiaus Europoje sulaukusi patelė buvo 32 metų. Kitų stumbrų vidutinis amžius 18 — 20 metų. Aktyvūs ir sveiki šie gyvūnai būna maždaug dešimt metų. Treji pirmieji gyvenimo metai — taip pat pilni išbandymų. Nemažai laisvėje gimusių stumbrų miršta nesulaukę ir trejų metų. Šie senoviniai gyvūnai labai jautrūs užterštai aplinkai, genetiškai modifikuotiems augalams ir visai žemės ūkyje naudojamai chemijai.
Aptvaruose gyvenantys ir besiveisiantys stumbrai nuo šių pavojų apsaugomi.
Devintoji vieta pasaulyje
Šiuo metu Pašilių stumbryno bandoje yra 21 stumbras. Jie įkurdinti dviejuose aptvaruose. Dar apie 70 stumbrų yra laisvėje. Be to, šių gyvūnų yra zoologijos soduose. Kasmet į laisvę paleidžiama po kelis jaunus stumbrus iš Pašilių stumbryno. Dauguma jų dauginasi, sudaro atskiras bandas. Dalis žūva nuo brakonierių.
Manoma, jog šiuo metu Lietuvos miškuose yra keturios bandos stumbrų. Jos klajoja Panevėžio, Kėdainių, Radviliškio rajono miškuose, kelių dešimčių kilometrų spinduliu aplink Pašilių stumbryną. Bandos išsiskirsto ir patraukia į skirtingas vietas dėl maisto.
Manoma, jog šiuo metu pasaulyje gyvena apie keturi tūkstančiai stumbrų. Pusantro tūkstančio jų auga ir dauginasi aptvaruose, 2500 — laisvėje.
Lietuva pagal šių retų gyvūnų populiaciją užima devintąją vietą pasaulyje.
Stumbrai buvo išnaikinti
Vieni iš įspūdingiausių ir didžiausių girių gyventojų stumbrai iki šešioliktojo amžiaus buvo paplitę visoje Europoje. Jie gyveno retuose lapuočių ir mišriuose miškuose, stepėse, kalnuose.
Standi, jautieną primenanti jų mėsa buvo plačiai naudojama. Kalbama, jog Vytautas Didysis stumbrų mėsa maitino savo armiją. Užtekdavę nedidelio gabaliuko, kurį ilgai kramtydamas kareivis pasisotindavo.
Gausėjant žmonių ir plečiantis žemdirbystei, liko vis mažiau atokių, gūdžių girių, kuriose gyvendavo stumbrai. Šiuos gyvūnus naikino ir beatodairiška medžioklė. Rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad iki 1854 metų Lietuvoje buvo išnaikinti visi stumbrai. O 1919 metais Lenkijoje, Belovežo girioje buvo nušauta paskutinė laisvėje gyvenusi stumbro patelė.
Bandoma išsaugoti
Tik praėjus keliems dešimtmečiams, vėl susirūpinta retų gyvūnų veisimu. 1923 metais Lenkijoje buvo pradėti statyti aptvarai stumbrams. Veisiami girių milžinai būdavo dovanojami zoologijos sodams. 1953 metais, praėjus beveik šimtmečiui po stumbrų išnaikinimo, aptvaruose, pusiau laisvės sąlygomis išauginti gyvūnai vėl pradėti leisti į miškus.
1966 metais galimybė Lietuvoje auginti stumbrus svarstyta Maskvoje sąjungos suvažiavime. Pašiliuose, mišriame miške, įkurtas valstybinis stumbrynas. Iš Rusijos Prioksko teraso rezervato parvežti du pirmieji Belovežo stumbrai. Po metų atvežti dar šeši, po poros — dar du stumbrai. 1971 metais nelaisvėje stumbrai atsivedė pirmąjį stumbriuką, kuris pavadintas Giriniu. Pagal tarptautinį susitarimą Lietuvoje gimstantiems stumbiukams duodamas vardas, prasidedantis skiemeniu „GI“. Mažyliams suteikiamas ir tarptautinis numeris.
1973 metais penki suaugę stumbrai išleisti į Pašilių mišką. Vėlesniais metais išleista dar po porą stumbrų. Pradėjo formuotis laisvosios stumbrų bandos. Stumbrai laisvėje pradėjo veistis. Iš pradžių tik paleisti į laisvę jie ateina prie stumbryno aptvarų. Vėliau pasitraukia į miško gilumą, pradeda šalintis žmonių. Pasakojama, jog 1978 metais, po visą Lietuvą klajojo nuo bandos atsiskyrę trys buliai. Vienas gretitai dingo. Du buvo sumedžioti brakonierių.
Nesėkmingas buvo ir bandymas suformuoti bandą Širvintų rajone Šešiuolių miške. Ten buvo paleisti septyni stumbrai. Tačiau visi jie žuvo arba buvo brakonierių sumedžioti.
Per 35 stumbryno gyvavimo metus aptvaruose gimė apie 140, laisvėje — apie 80 stumbrų.
BANDA: Paskambinus į kibirą stumbrų kaimenė iš lėto artėjo prie apžvalgos aikštelės, kurioje retus gyvūnus dažnai stebi turistai.
VEDLĖ: Vedlėmis stumbrų kaimenėje paprastai, būna patelės.
GARDUMYNAI: Miške jau nedaug maisto terandantys stambūs gyvūnai lyg didžiausią gardumyną ėdė burokus.
PRIŽIŪRĖTOJAS: Stumbrininkas Rytas Papšys pasakojo, jog į stumbryną žmonės dažnai atveža nereikalingas kates, šunis ir kitokius naminius gyvūnus. Stumbrininkams tenka maitinti bei prižiūrėti ir juos.
Autorės nuotr.
Aliaus Koroliovo (ELTA) nuotr.
STUMBRAI: Stumbrai auga ir Lietuvos zoologijos sode Kaune. Ten gimsta ir jauniklių.