Naujausios
Stirnaitė atėjo pas žmones
Daunoraičiuose (Joniškio rajonas) Liudos ir Gedimino Sveikackų vienkiemyje jau dvi savaites bėgioja nuo bado ir mirties išgelbėta stirnaitė Ciba. Laukinis gyvūnėlis iš rankų ėda duoną, burokus, bulves, o pasisotinusi erdvioje sodyboje prigula prieš saulę pasišildyti.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Stirnaitė iš eglynėlio
„Cibutė, nesulaukusi maisto, ką tik nubėgo į eglynėlį, – atvykusius į vienkiemį nuliūdina šeimininkas Gediminas Sveikackas. – Užeikime į vidų pasišnekėti, ji netrukus vėl pasirodys, juk alkana, kietos sniego plutos savo miniatiūrinėmis kanopėlėmis neprakasa.“
Po gero pusvalandžio nedidelė pilkakailė išlenda iš eglių uždangos. Per sniego lauką ji tipena pamažu, neskubėdama, bet užtikrintai sodybos kryptimi. Laukinis gyvūnas apsižvalgo, pauostinėja orą, ir vėl eina artyn.
Po kelių minučių ji jau kieme. Pamačiusi namų šeimininką, nešiną lėkšte papjaustytų burokų, bulvių griežinėlių, batono riekių kalnu, tiesia kaklą į priekį.
Ėda iš rankų
Netrukus Ciba sustoja prie pat namo durų. Ant suolelio prisėdęs Gediminas duoda po griežinėlį burokų ir bulvių. Stirnaitė taip arti, kad girdisi tarp dantų treškančios sultingos daržovės.
Pakraipiusi galvą ji prašo batono. Riekę Gediminas sugnaibo į kelis gabalėlius ir duoda tiesiai iš delno.
„Jūs taip pat galite pašerti iš savo rankos. Tik nedarykite staigių judesių, kad neišsigąstų,“ – siūlo jis, tiesdamas kelias batono riekes.
Stirnaitė nesibaido. Batonas jai patinka. Imdama maistą snukučiu švelniai baksteli delną. Kai pradeda glaustytis du katinai, žvėrelis kelia tai vieną, tai kitą koją. „Jai kutena,“ – paaiškina sodybos šeimininkas.
Ciba Sveikackų namus atrado prieš porą savaičių, ir jau spėjo prijukti.
Pas žmones ateiti privertė alkis
Laukinį gyvūną ieškotis žmonių kaimynystės privertė alkis. Kai po atlydžio iš naujo pašalo, dar užsnigo, buvęs purus patalas virto kietu, nepramušamu šarvu.
Vieną rytą šeima per virtuvės langą pamatė stirnaitę, stypčiojančią po medžiais sode. Ji bandė ieškoti pernykščių obuolių.
„Supratome, kad gyvūnui reikia pagalbos. Nunešiau obuolių, burokų, daviau šieno. Iš pradžių ji nėjo artyn, ėdė ten, po medžiais. Paskui jau nebesibaimino, tikėdamasi skanesnio kąsnelio, pati ėjo artyn. O iš rankos imti maistą pripratino tėvas,“ – pasakoja dukra Viktorija.
Gamtą mylintys žmonės supranta, kad pradėjus maitinti gyvūną, reikės šerti ir vėliau. Jie tik nerimauja, kad stirnaitė netaptų medžiotojų auka. Su jais pasitarę nusprendė ateityje užrišti ant kaklo specialų raudoną kaspiną, perspėjantį, kad gyvūnas prijaukintas.
„Mano manymu, Ciba yra antrametė stirniukė. Gal ji susilauks palikuonių,“ – svarsto G. Sveikackas.
Į Daunoraičių kaimo ūkininkų sodybą stirnos kartais užklysta, bet tokia jauki stirniukė atsirado pirmą kartą.
Liūdna istorija
Prieš kelerius metus į Sveikackų vienkiemį atėjo du stirniukai. Ėjo ir smigo iki papilvės. Buvo tiek nusikamavę, kad vos bepaslinko. Gediminas su žmona Liuda paėmė nuvargusius žvėrelius į glėbį ir nunešė į tvartą.
Ten, prie avių atitvėrė atskirą gardelį, davė maisto.
„Bet ši istorija su liūdna pabaiga, – apgailestauja Gediminas Sveikackas. – Atvažiavo anūkai, nuėjome kartu gyvūnėlių pažiūrėti. Šie svetimų žmonių buvo nematę. Kad pradėjo cypti žmogaus balsu, blaškytis, daužytis. Išėjome.“
Kitą rytą stirniukus šeimininkai rado negyvus. Veterinarijos gydytojas paaiškino, kad stirna – ypač jautrus gyvūnas, iš išgąsčio ją gali ištikti infarktas.
Šernė Ripka
Laimingų istorijų Daunoraičių kaimo ūkininko sodyboje kur kas daugiau.
Prieš kelerius metus čia šeimininkavo šernė, buvusi tokia sargi kaip šuo. Ją šalia kitų trijų mirtinai sušąlusių šerniukų rado medžiotojai. Ant sniego nesimatė pėdsakų, reiškia, motinos nebebuvo. Medžiotojai pasiūlė šerniuką priglausti Gediminui, prisiekusiam gyvūnų mylėtojui. Šis apsiėmė.
Iš pradžių šeima mažylę maitino pipete, vėliau ji pieną čiulpė iš buteliuko. O netrukus linksmai kriuksėdama lakstė po kiemą.
Davė jai Ripkos vardą.
Kai pašėlusi šernė ėmė nebeįleisti į kiemą net gerų bičiulių, šeimininkai susirūpino. Ripką perleido elnių, danielių, šernų, ir kitų gyvūnų bei paukščių auginančiam verslininkui Sigitui Petraičiui.
Po kurio laiko Gedimino anūkas su klase nuvyko į verslininko sodybą apžiūrėti gyvūnų. Berniukas prasitarė, kad jie turėjo namuose šernę. Bendraklasiai nepatikėjo, ėmė juoktis. Tačiau užteko vaikui keletą kartų šūktelėti vardą „Ripka“, ir iš šernų būrio atsiskyrė viena stambi patelė.
Patinka gamta
„Man tėvų sodyboje patinka. Vaikai čia žvejoja, jie mato aplink tikrą gamtą, girdi paukštelius. Štai šią žiemą pas mus apsigyveno didžiųjų genių pora, kuri atskrenda palesti zylutėms skirtų lašinukų. Sėdi prie lango ir prieš save matai juos belesančius,“ – pasakoja Sveikackų dukra Viktorija.
Keletą metų į Sveikackų sodą buvo įsisukęs barsukas. Ateidavo iš miško antaninių obuolių paėsti.
O vasarą namiškiai nesutrinka pamatę už tvarto besišildančią „gyvatę“. Taip sakytų nežinantys. Iš tiesų sodyboje lizdus susukę vaikus veda žalčiai. Vienais metais šeimininkams pavyko pamatyti mažus iš kiaušinių išsiritusius žalčiukus. Jų buvo bene penki, sprindžio ilgio.
Autorės nuotr.
PRIJAUKINTA: Ciba ėda tiesiai iš Gedimino Sveikacko rankų, tik vis vengia katino glaustymosi.
MAISTAS: Gedimino Sveikacko rankose pamačiusi lėkštę su daržovėmis ir batonu stirnaitė eina artyn.
SAVISAUGA: Stirnaitės savisaugos instinktas niekur nedingęs: ji vis apsižvalgo, ar nieko nėra už nugaros.