Naujausios
Stebuklai iš siūlų
Ant šiauliečių 82-ejų Emilijos ir 91-erių Stasio Riškų namų palangės išrikiuota nėrinių kolekcija. Į kambarį žvelgia įvairiaspalviai angeliukai, nykštukai, viščiukai, ožiukai, kiškučiai, sniego žmogeliukai, raudonkepuraitės, net stručiai. Rankdarbių moteris iš rankų nepaleidžia nuo jaunystės.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Dieną, naktį su siuviniu
E. Riškienė vedasi į svetainę. Pačios megztu chalatu vilkinti auksarankė vieną po kitos rodo kruopščiai siuvinėtas staltieses, uždangalus, pagalvių užvalkalus. Išsiuvinėta preciziškai: tarsi ne adata plušėta, o teptuku tapyta. Medžiagoje atgyja paukščiai, gėlės, tradiciniai ornamentai.
„Niekas nerodė, kaip siuvinėti, pati išmokau. Pirmieji darbai jau nuplyšo“, — šypsosi darbšti moteris.
Dabar jau sunku suskaičiuoti, kiek rankdarbių buvo sukurta, kiek išdovanota. Net užuolaidas pati buvo išsiuvinėjusi.
Prieš daugelį metų su vyru buvo pakviesti piršliauti. Pinigų trūko, tad būsima svočia per savaitę išsiuvinėjo staltiesę. „Vaikai valgyti virė, o aš vis siuvinėjau“, — tas dienas prisimena moteris.
Siuvinio iš rankų nepaleisdavo ir po darbų prisėdusi prie lopšio. Viena koja lopšį supa, o rankose — siuvinys.
„Vyras pabudęs žiūri ir stebisi: “Motina nei dieną, nei naktį nemiega, vis siuvinėja“, — prisimena E. Riškienė. — Atrodo, tik pabaigsiu dar vieną žieduką siuvinėti ir sustosiu, o per tą laiką vėl vaikas nubunda“.
Mėlyna vestuvinė suknelė
Gyventi į Šiaulius su mama jauna Emilija atvyko iš gimtojo Leipalingio. Būsimas vyras penkerius metus nuomojosi kambarį. Įsižiūrėjo ir sukūrė šeimą.
Nuotaka pati pasisiuvo vestuvinę suknelę. Medžiagų po karo nebuvo, o taip norėjosi gražesnės — šilko „ripso“.
Medžiagą nusipirko, o siūlų — nėra. Ištraukė pinigų iš vyro kišenės. „Paskui nedrąsu buvo. Sakau, Stasiuk, aš iš tavo kišenės pinigų siūlams pasiėmiau. Nesupyko“, — žvelgdama į savo žmogų, su kuriuo jau gyvena daugiau nei šešis dešimtmečius, prisimena E. Riškienė.
Vestuvinė suknelė buvo tamsiai mėlynos spalvos. Einant per Šiaulių katedrą, jaunoji išgirdo pokalbį:
— Vaje, kaip gedulingai!
— Mūsų tauta kaip tik ir gedi.
Buvo 1948-ieji.
Geriausia dovana — siūlai
Devyndarbė siuvo ir kailinius, paltus, kepures. Kai vyro senasis kostiumas nuplyšo, išardė, išlygino, išsikirpo formas ir taip pasiuvo naują.
Moters rankdarbiai namus rado ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje. Už Atlanto iškeliavo šešios pagalvėlės, už kiekvieną iš jų moteriai buvo atsidėkota gražia, šilkine amerikietiška skarele.
Ir vaikai, ir anūkai aprūpinti mezginiais: nestokoja nei šlepečių, nei kojinių, nei pirštinių.
Žinodamas žmonos silpnybę, kartą su maišeliu namo grįžęs vyras ragino atspėti, ką parnešė. „Suknelę“, — spėjo žmona. “O kas tau yra mylimiausia?“ — sufleravo vyras. Pasirodo, maišelyje buvo mulinė siūlai.
„Man siūlų niekada nebuvo per daug. O vyrelio nupirkti buvo geriausia dovana“, — šypsosi moteris.
Daugybės rankdarbių teko atsisakyti dėl sušlubavusios sveikatos: viena po kitos užklupo sunkios ligos, teko ištverti devynias narkozes. Vilniuje, ligoninėje, net „legendine paciente“ yra vadinama. O į ligoninę irgi tuščiomis nevyksta: veža megztų kojinių.
Nunėrė ir vyrą
Nuo praėjusių metų birželio E. Riškienė pasinėrė į neriamų rankdarbių pasaulį. Vąšeliu, tarsi stebuklų lazdele mostelėjus, pradėjo rastis nerti paukščiai, gyvūnai ir pasakų herojai.
Pradėjo nuo viščiukų, kuriuos pamatė turguje. Dukra paprašė nunerti didelę vištą, kad viščiukus būtų galima po višta sukišti. Nėrėja sumanė vištos šonuose išmegzti plyšius, kad viščiukų galvytės iš jų kyšotų — kaip realybėje.
Nuvykusi į kaimo turizmo sodybą, kurioje auginami stručiai, dukra sudaužė vazą. Kaip atsilyginti? Paprašė mamos nunerti strutį. Mama užduotį įvykdė: nunėrė strutį, kurį galima užsodinti ant stručio kiaušinio.
Vyras, pamatęs žmonos kūrinius, nusistebėjo: „Mama, tu viską gali numegzti. Ir patį velnią.“ Žmona ėmė ir nunėrė. Ne vieną, o du.
Nuo palangės E. Riškienė pakelia du nertus žmogeliukus: savo vyrą jaunystėje bei dabar — su mėgstama pypke. Panašūs.
Pastarosiomis dienomis moteris pradėjo nerti raudonkepuraites ir velykų kiaušinius.
Sudėtingiausia, pasak devyndarbės, nerti ožiukus, nes tenka įveikti daug smulkių detalių: snukučius, ausytes, stačius ragiukus.
Rankdarbių meistrė suskaičiavo, kad jau yra nunėrusi apie šimtą nėrinukų. Keli nukeliavo į Vilnių, darželyje buvo nufotografuoti ir ant sienų pakabinti.
„Jeigu mano smulkų darbą priima, net žodžių nėra, kaip džiugu,“ — juokiasi moteris.
PORA: Emilija ir Stasys Riškai kartu jau 63-ejus metus. Moteris nunėrė savo vyrą jaunystėje ir dabar.
KŪRYBA: Ant palangės išrikiuoti angelai, velniai, ožiukai, raudonkepuraitės, kiškučiai, sniego žmogeliukai, vištos, viščiukai ir net strutis.
VELNIAS: Nėrėja numezgė ir patį velnią.
RANKDARBIAI: Emilija Riškienė išsiuvinėjo daugybę staltiesių, užtiesalų, pagalvėlių.
VIŠČIUKAI: Velykų laukia viščiukai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Daugiau: pagalvės