Naujausios
Valakų reforma buvo tarsi mūsų valstybės inventorizacija. XVI a. antroje pusėje visa žemė, viskas buvo išmatuojama. Karaliaus atsiųsti matininkai buvo patys įtakingiausi žmonės, daug kas nuo jų priklausė. Nors reformos pagrindinis tikslas buvo pažangesnės (trilaukės) žemėvaldos sukūrimas, prie to reikėjo atitinkami priderinti iki tol buvusį kaimų bei miestelių tinklą, statyti naujus kaimus, miestus ir miestelius, plėsti ir rekonstruoti esamus, tiesti naujus kelius. Diegti stačiakampį planą skatino ir miestiečių bei miestelėnų sklypų matavimas – siekta sutikslinti ir suvienodinti jų plotus, o apdėjus juos činčo (duoklės pinigais) mokesčiu, gauti papildomų pajamų.
Keitėsi gyvenviečių išplanavimas. Iki XVI a. vidurio savaime susiformavusių radialinių miestų ir miestelių pertvarkymas buvo dėsningas istorinis reiškinys visoje Europoje, ne tik Lietuvoje. Vaizdžiai tariant, tai buvo ūkinė renesanso epochos išraiška, logiška, funkcionali, savaip graži. Galima tvirtinti, kad ją veikė Italijos renesanso idėjos, pas mus atėjusios per Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę Boną Sforcą, kilusią iš Milano. Lietuvoje per Valakų reformą ši sistema buvo apdairiai modifikuota ir pritaikyta specifinėmis Lietuvos sąlygomis. Visa tai buvo daroma gana planingai: kaimai išdėstomi palei vieną gatvę, o miestams ir miesteliams taikoma stačiakampė standartinė schema, paremta Vakarų ir Vidurio Europoje paplitusiais planavimo principais. Tokios standartinės schemos pagrindas buvo kvadratinė turgaus aikštė. Iš kiekvieno jos kampo į šalis ėjo dvi tiesios, o tarpusavyje statmenos bei lygiagretės gatvės, sudarančios su kitomis tų pat krypčių gatvėmis kvartalus aplink aikštę.
Didingi “Didieji Šiauliai” – “Wielkie Szawle”!
O dabar apie tai, kokį “Didžiųjų Šiaulių” veidą sukūrė anuometinis karališkasis matininkas, kurį sunaikino 1589 m. gaisras, vėl supleškinęs miestą iš pašaknų. Neišliko to laiko nuotraukų. Belieka pasitikėti vien autentiškais mano atsiminimais iš anos reinkarnacijos. Štai jie..
<“Matininkas ponas Mikalojus nužymėjo kuoliukais ir virvėmis pagrindines gatves, būsimą turgaus aikštę. Jis išmanė savo amatą – taikė tipinę planavimo schemą, išbandytą Vakarų ir Vidurio Europos gyvenvietėse. Turgaus aikštė turėjo būti stačiakampė, o gatvės turėjo susikirsti jos kampuose. Slypai buvo skirstomi vienodų matmenų ir proporcijų. Už jų atsidūrė medinė bažnyčia, nes planavimo taisyklės rekomendavo turgų nuo šventoriaus atskirti bent kvartalu. Tas aikštę tarsi dar labiau padidino, išplėtė. Beveik visi pastatai buvo mediniai, vieno aukšto, nors Didieji teismo rūmai (Sudkovskij dvorec) ir pašto stotis, naujai pastatyti, priešinguose aikštės kampuose, buvo iš mūro. Nuo Didžiųjų teismo rūmų prasidėjo gatvė, kuri gražiai vedė naujai Karališkojo dvaro Didždvario vartus. Už jų – vėl keli mūro rūmai.
Iš toli į teismą atvykusieji ar naujai apsilankiusieji Šiauliuose žiūrėjo, stebėjosi tokios tvarkos ir užmojų priblokšti. Ir pritariamai lingavo galvas: “Vai didingi “Didieji Šiauliai – Wielkie Szawle!>”.
Šiaulių pirmojo išplanavimo autorius?
Matininkui V. Devialtovskiui, 1560 m. matavusiam Batakių valsčių bei naująjį Virbalį, dabar pripažįstama tų pertvarkymų ir gyvenviečių išplanavimo autorystė. Jo pranešimu remdamasis Žygimantas Augustas perkėlė Virbalį į naują vietą “dėl valakų tvarkos”. Palangos išplanavimui karalius panašų nurodymą davė savo dvarioniui J. Laskovskiui. Jis tapo Palangos perplanavimo autoriumi.
O kas buvo Šiaulių išplanavimo autorius? Žvilgtelėkime į garbiojo Mauricijaus Griškevičiaus Šiaulių ekonomijos aprašymo 5 ir 6 puslapius:
“Tas karalius, norėdamas savo dvarus sutvarkyti, 1557 m. balandžio 1 d. davė Ekonomijų tiesas, kur 29 artikule nurodo mastininkams (miernikom) išlygas išdalinti po valaką žemės ūkininkams, nors kiti yra tos nuomonės, kad būk tas dalinimas buvęs neužbaigtas. Kas link Šiaulių valsčiaus, negalime abejoti, kad tas nebuvo padaryta. Pasirodo, kad dar prieš tas tiesas išleidžiant, jau buvo įvykęs Šiaulių valsčiuje žemės išmieravojimas, kad būta tam tikrų sąrašų 1540 m. ir 1544 m. rašo mokytas Čackis. Jeigu buvo sąrašai (inventoriai), tai žinoma, buvo ir žemės dalinimai. Turime net neabejotiną įrodymą, kad tą padarė mastininkas (kamarninkas) Mikalojus Maškovskis. Tuometinio Šiaulių nuomininko Mikalojaus Radvilos, Juoduoju vadinto, Vilniaus Vaivados ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos Kanclerio nurodymu, Žygimanto Augusto 1557 m. kovo 10 dienos privilegija jam buvo skirtas gabalas neišmatuotos ir žmonėms neišdalintos Šiaulių valsčiaus žemės, kuriose buvo kaimai: Daunorava (Dovnarovo), Nartulevo, Kačevo ir Vitoltevo, leidžiant jam turėti bet kuriame tų kaimų karčemą, nuo mokesčių (kapsczyznos) liuosą, ir skirti Joniškio miestelyje plecių, kur galėtų pasistatyti namus, liuosus nuo mokesčio, taipogi Joniškio laukuose vieną valaką žemės, nuo mokesčių liuosos” (M. G., p. 5–6)
Matininkas Mikalojus Maškovskis, atrodo, bus tas asmuo, pagal kurio projektą Šiauliai įgijo stačiakampę aikštę ir lygiagrečių gatvių tinklą, vėliau, XVIII pabaigoje, pratęstą italo architekto Josifo Sakko. Žilagalvio M. Maškovskio pareigingumą reprezentuoja gan dosnus valdovo atlyginimas už gerai atliktą svarbią valstybinę užduotį. Žinomos ir vėliau, 1568–1569 m., Šiaulių valsčiuje dirbusių matininkų, urėdų Tomo ir Jono Makovieckių, Grigo Dzielnickio ir kt. pavardės.
Šiauliai – pavykęs valstybinis eksperimentas? Mus domina ir kita citatos informacija. Pasirodo, Šiaulių valsčiuje dar iki Valakų reformos jau porą kartų buvo matuota žemė (1540 ir 1544 m.). Neatsitiktinai… Tas leidžia įtarti, kad Šiauliai kartu su Kaunu ir Jurbarku buvo pirmosios kapitalių rekonstrukcijų kregždės, būsimų reformų juodraščiai.
Atrodo, tai dar vienas štrichas teiginiui, kodėl miestas tapo “Didžiaisiais Šiauliais”: kadangi Šiauliai persitvarkė dar prieš Valakų reformą, todėl ir darė “didybės” įspūdį. Tai buvo vykęs valstybinis eksperimentas. Vėliau, tą principą pradėjus taikyti visoje Lietuvoje, didingumo įspūdis išblėso.
Pirmieji gatvių pavadinimai
Štai keletas miesto gatvių pavadinimų, patekusių į seniausius inventorius. Nuo 1589 metų išliko užfiksuotas pavadinimas Rinkos (Turgaus) aikštė, prie kurios glaudėsi 26 sklypai. Likusieji 81 – prie gatvių, kurių pavadinimus aptinkame tik nuo 1649 metų. Jie išliko ir vėlesniuose 1655, 1658, 1673, 1680, 1638, 1738, 1755, 1765 metų inventoriuose. Kito valdų ir gyventojų skaičius, bet per tuos pusantro šimto metų Šiaulių miesto planas beveik nepakito.
Nesikeitė ir miesto gatvių pavadinimai. Kiekviename inventoriuje minimos tos pačios 6 gatvės: Vilniaus gatvė, Joniškio gatvė, Kurtuvėnų gatvė, Rūdės gatvė, Dvaro (Šiaulių) gatvė, Žemaičių gatvė, ir šie skersgatviai: Rudės skersgatvis, Kurtuvėnų skersgatvis, Dvaro skersgatvis, Žemaičių skersgatvis. Po Tyzenhauzo reformų iš miesto gatvių sąrašų išnyko Kurtuvėnų, Joniškio gatvių pavadinimai. Vietoj jų atsirado naujos – Mintaujos, Gytarių, Skersinė, Trečioji, kitos. Keista ar ne, kad nuo tada gatvių tinklas nebesikeitė, pradėjo keistis gatvių pavadinimai. Šią savybę įteisino ir caras Aleksandras II, pasirašęs ant Šiaulių generalinio plano „Semu bytj!“ (liet. „Tebūnie!“).
Tęsiant XVI a. miesto “didybių” ir gatvių pavadinimų temas, aiškėja, kad Didysis kelias į Kražius didžiuoju pavadintas todėl, jog buvo nutiestas naujai, platesnis, didesnis, vietoj buvusių šunkelių. Beje, senieji istoriniai traktai, kurių sankryža lėmė Šiaulius, nevadinami “didžiaisiais”, mat jie seni, įprasti. Tai gerai iliustruoja senasis Kelmės pašto kelio pavadinimas – Kelmenskij gostinec. Čia žodis gostinec reiškia pagrindinį prekybinį ir pašto kelią, jam, seniui, atskiru žodžiu didybės pabrėžti nereikėjo.
Aiškėja, kodėl 1649 m. inventorius dabartinę Vilniaus gatvę vadina Didžiąja Šeduvos gatve ir pagrįstai leidžia dabartinę Trakų gatvę įtarinėti buvus senąja Šeduvos gatve.
Taigi žodį didysis galima suprasti ne tiktai kaip dydžio ar pločio sinonimą, bet ir kaip naujo, drauge – didesnio už senąjį apibūdinimą.
Įrodėme, ką reikėjo įrodyti.
