Sportininkė, aktyvistė – ir dar geros širdies...

Spor­ti­nin­kė, ak­ty­vis­tė – ir dar ge­ros šir­dies...

Taip sa­ko 17-me­tė jo­niš­kie­tė, da­bar – Pa­ne­vė­žio Rai­mun­do Sar­giū­no spor­to gim­na­zi­jos moks­lei­vė Lau­ra Sa­mu­lio­ny­tė. Jos veik­la ir pa­si­rin­ki­mai įkve­pia ne vie­ną bend­raam­žį ar jau­nes­nį paaug­lį. Mer­gi­na, sėk­min­gai iš­ban­džiu­si ne vie­ną spor­to ša­ką, da­bar lau­rus ski­na ka­no­ji­nin­kų re­ga­to­se, do­mi­si po­li­ti­ka, va­di­na sa­ve pa­trio­te, da­ly­vau­ja įvai­rio­se so­cia­li­nė­se ak­ci­jo­se, ne­se­niai or­ga­ni­za­vo jau­ni­mo su­si­ti­ki­mą su se­ne­liais sen­jo­rų na­muo­se „San­ta­ra“. Prieš me­tus ji, no­rė­da­ma pa­dė­ti vė­žiu ser­gan­čiai mer­gai­tei, kad po che­mo­te­ra­pi­jos jai bū­tų pa­ga­min­tas pe­ru­kas, paau­ko­jo sa­vo dau­giau kaip met­ro il­gio ka­sas.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Spor­tuo­ja nuo še­še­rių me­tų

Spor­tu Lau­ra Sa­mu­lio­ny­tė už­sii­ma nuo še­še­rių. Be­veik de­šimt­me­tį ji spor­to psi­cho­lo­gi­jos, pa­gar­bos prie­ši­nin­kui, kant­ry­bės mo­kė­si rung­da­ma­si prie sta­lo te­ni­so sta­lo, va­do­vau­ja­ma jo­niš­kie­čio tre­ne­rio, sa­vo dar­bo fa­na­ti­ko Ro­mual­do Franc­kai­čio, ku­ris, pa­sak mer­gi­nos, „trauk­te trau­kia vai­kus iš gat­vių“, duo­da­mas šan­są jiems tap­ti kaž­kuo.

Į tre­ni­ruo­tę atė­jo pa­kvies­ta bro­lio tie­siog pa­si­žiū­rė­ti, pa­lauk­ti, bet paė­mus ra­ke­tę į ran­kas iš­kart ge­rai se­kė­si ir pa­si­li­ko. Lie­tu­vo­je ko­man­di­nė­se pir­me­ny­bė­se mer­gi­na bu­vo pa­sie­ku­si penk­tą vie­tą, ta­pu­si pri­zi­nin­ke ir nu­ga­lė­to­ja tur­ny­ruo­se.

Prie sta­lo te­ni­so pri­si­dė­jo ir bė­gi­mas, kas­dien įvei­kiant po 10–15 ki­lo­met­rų.

Me­tus Lau­ra da­ly­va­vo stip­riau­sio­je Lie­tu­vo­je im­ty­nių ko­man­do­je, ta­čiau pa­ty­ru­si sun­kią trau­mą tu­rė­jo pa­lik­tį šią spor­to ša­ką. Tas pus­me­tis jos gy­ve­ni­me bu­vo sun­kiau­sias, tik di­de­lis me­di­kų pa­lai­ky­mas ir am­bu­la­to­ri­nis bei sa­na­to­ri­nis gy­dy­mas pa­dė­jo at­si­ties­ti.

„Jei­gu ne grei­ta gy­dy­to­jų reak­ci­ja, tik­riau­siai dar reik­tų ne vie­nos ope­ra­ci­jos,“ – pri­pa­žįs­ta jo­niš­kie­tė.

At­ra­do sa­ve tarp ka­no­ji­nin­kų

Šiuo me­tu Lau­ra jau­čia­si tar­si na­muo­se, at­ra­du­si sa­ve ka­no­ji­nin­kų ko­man­do­je. Du pa­sta­ruo­sius mė­ne­sius ji da­ly­va­vo sun­kio­je sto­vyk­lo­je Šiau­liuo­se, kad tap­tų ka­no­ji­nin­ke, ku­ri ga­lės gin­ti Lie­tu­vos var­dą ir už­sie­ny­je. O su Jo­niš­kio jau­ni­mo ko­man­da ša­ly­je iš­ko­vo­jo ant­rą vie­tą.

„Spor­tas sun­kus ir rei­ka­lau­jan­tis daug kant­ry­bės, ta­čiau jis lyg ant­ras kvė­pa­vi­mas, be jo ne­be­ma­tau sa­vęs. Di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį jam paskyriau ir da­bar ska­ti­nu ma­žus vai­kus spor­tuo­ti. Ieš­ko­me rė­mė­jų, kad ga­lė­tu­me iš­vyk­ti į sto­vyk­las, ku­rios kai­nuo­ja ne­ma­žus pi­ni­gus ir yra ne vi­sa­da fi­nan­suo­ja­mos, o juk ap­ran­ga ar net at­si­ga­vi­mas po var­žy­bų spor­ti­nin­kui yra la­bai svar­bi gy­ve­ni­mo da­lis. Ačiū „Rū­tos“ šo­ko­la­do fab­ri­kui, ku­ris bu­vo pri­si­dė­jęs prie ma­no rė­mė­jų są­ra­šo,“ – pa­sa­ko­ja mer­gi­na.

Nors spor­tas da­bar uži­ma di­džią­ją mer­gi­nos gy­ve­ni­mo da­lį, ji sa­ve rea­li­zuo­ja ir įvai­riuo­se so­cia­li­niuo­se pro­jek­tuo­se, vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, tad pa­žįs­ta­mi kar­tais su nuo­sta­ba klau­sia: „Ak­ty­vis­tė, spor­ti­nin­kė, ir dar ge­ros šir­dies, iš kur ta­vy­je toks re­tas mi­ši­nys?“

Ser­gan­čiai mer­gai­tei do­va­no­jo plau­kus

Prieš me­tus juos­me­nį sie­kian­čias ka­sas Lau­ra Sa­mu­lio­ny­tė nu­rė­žė trum­pai. Ne dėl ma­din­gos šu­kuo­se­nos, o no­rė­da­ma pa­dė­ti vie­nuo­li­kos me­tų vė­žiu ser­gan­čiai mer­gai­tei, ku­riai pa­ga­min­tas pe­ru­kas.

Lau­ra prieš ke­le­rius me­tus nu­spren­dė lan­ky­ti Vil­niu­je kli­ni­ko­se gydomus vė­žiu ser­gan­čius vai­kus, nes no­rė­jo da­lį sa­vęs iš­da­lin­ti silp­nes­niems, pa­ty­ru­siems di­džiu­lius iš­ban­dy­mus ir gal­būt nu­si­vy­lu­siems.

Krau­jo vė­žiu ser­gan­ti vie­nuo­lik­me­tė nuo pir­mo su­si­ti­ki­mo įsi­ki­bo į Lau­ros ran­ką ir pa­pra­šė: „No­riu, kad bū­tum ma­no se­sė“. Su­sig­rau­di­nu­si vy­res­nio­ji drau­gė pa­ža­dė­jo iš­pil­dy­ti troš­ki­mą, jei­gu ma­žo­ji la­bai steng­sis pa­sveik­ti. Taip su­da­rė su­tar­tį, ku­rią įtvir­ti­no gra­ži bi­čiu­lys­tė, puo­se­lė­ja­ma jo­niš­kie­tei vis lan­kan­tis li­go­ni­nė­je.

Ar­ti­mie­ji ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti

Ka­dan­gi vie­nuo­li­ka­me­tės pa­grin­di­nė sva­jo­nė bu­vo vėl tu­rė­ti po che­mo­te­ra­pi­jos pra­ras­tus plau­kus, Lau­ra iš­kart pa­si­ry­žo puo­se­lė­tus, il­gai au­gin­tus sa­vuo­sius pa­do­va­no­ti.

Jos spren­di­mas taip nu­ste­bi­no kir­pė­jas, kad net dvie­jo­se kir­pyk­lo­se at­si­sa­kė pra­šy­mą iš­pil­dy­ti. Tre­čio­je mer­gi­na griež­tai pa­rei­ka­la­vo: ar­ba ker­pat, ar­ba pa­ti juos nu­rė­šiu. Kai iš­ma­ta­vo ka­są, jos il­gis sie­kė 110 cen­ti­met­rų.

„Ar­ti­mie­ji, pa­ma­tę ma­ne be plau­kų, li­ko šo­ki­ruo­ti. Bu­vau jiems apie sa­vo ke­ti­ni­mą už­si­mi­nu­si, bet vi­si gal­vo­jo, kad tai tik kal­bos. Anks­čiau ret­sy­kiais vos leis­da­vau pa­trum­pin­ti plau­kų ga­liu­kus. Bet plau­kai juk ne ko­ja, ataugs. Iš ap­lin­ki­nių su­lau­kiau vi­so­kių reak­ci­jų – bu­vo ir pa­ty­čių, bet pa­lai­kan­čių daug dau­giau nei ti­kė­jau­si. Ki­tų nuo­mo­nė šiuo klau­si­mu man ne­bu­vo ir nė­ra la­bai svar­bi. Mo­kyk­lo­je vi­sa­da tu­rė­jau „ko­vin­go vai­ko“ sta­tu­są, ne­leis­da­vau ty­čio­tis nei iš sa­vęs, nei iš ki­tų. Kiek­vie­nas tu­ri tei­sę bū­ti my­li­mas ir ger­bia­mas, ne­svar­bu, ar jis ho­mo­sek­sua­lus, ar he­te­ro­sek­sua­lus, tam­siao­dis ar mu­la­tas. Svar­bu, kas žmo­gaus vi­du­je, jį tu­ri­me bran­din­ti ir kur­ti,“ – kal­bė­jo 17-me­tė.

Dė­me­sys ir sen­jo­rams

Bend­ra­vi­mas su leu­ke­mi­ja ser­gan­čia mer­gai­te, jun­gi­ma­sis į įvai­rias veik­las nu­lė­mė, kad L. Sa­mu­lio­ny­tė ta­po ir Ri­man­to Kau­kė­no fon­do, ku­ris rū­pi­na­si on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis ser­gan­čiais vai­kais at­sto­ve Šiau­liuo­se. Prie Fon­do Šiau­liuo­se or­ga­ni­zuo­tos Sta­sio Šal­kaus­kio iš­min­ties šventės–labdaros va­ka­ro, per ku­rį su­rink­ta lė­šų pa­ra­mai, mer­gi­na pri­si­dė­jo lab­da­rin­ga ini­cia­ty­va.

Jo­niš­kie­tė dė­me­sio ski­ria ne tik vai­kams, bet ir ki­tai daž­nai pa­mirš­ta­mai gru­pei žmo­nių – sen­jo­rams, ku­rie gy­ve­ni­mo ru­de­nį lei­džia se­ne­lių na­muo­se. Pa­ti ne kar­tą lan­kiu­sis to­kiuo­se Jo­niš­kio pa­ra­pi­jos na­muo­se „San­ta­ra“, rugp­jū­tį or­ga­ni­za­vo vie­tos jau­ni­mą pa­si­bū­ti kar­tu su vy­res­nią­ja kar­ta, pa­si­kvie­tę vo­ka­li­nio ko­lek­ty­vo „Ra­mu­lė“ na­res. Vai­kai su­si­ti­ki­mui ruo­šė­si: kas nu­pie­šė pie­ši­nį, kas ke­pė py­ra­gą.

„Ma­nau, jau­ni­mui rei­kia per­lip­ti per sa­vo išanks­ti­nius įsi­ti­ki­ni­mus ir ne­bi­jo­ti at­vyk­ti ap­lan­ky­ti sen­jo­rų, jie duo­da la­bai daug pa­tir­ties, at­sklei­džia is­to­ri­jų, pa­sa­ko­ji­mų. Mums tai nau­din­ga, o jie jau­čia­si ver­ti­na­mi ir my­li­mi, – įsi­ti­ki­nu­si Lau­ra. – Daž­nai da­ly­vau­ju įvai­rio­se ak­ci­jo­se, mi­tin­guo­se, dis­ku­si­jo­se, ap­ta­ri­muo­se. Man rū­pi žmo­nių ge­ro­vė, bet ką ga­liu pa­keis­ti, kai pa­ti nie­ko neiš­ma­nau? To­dėl sten­giuo­si plės­ti aki­ra­tį, to­bu­lin­ti sa­ve. Jau­ni­mui trūks­ta ge­rų pa­vyz­džių, mo­ty­va­to­rių. Pa­ti di­džiuo­juo­si ga­lė­da­ma įkvėp­ti da­lį jau­nų žmo­nių, bet kar­tu jau­čiu ir mil­ži­niš­ką at­sa­ko­my­bę at­ro­dy­ti bei elg­tis ne­prie­kaiš­tin­gai. Vis­tik pir­miau­sia vi­siems sa­kau, kad svar­bu bū­ti sa­vi­mi, my­lė­ti ir ver­tin­ti šei­mą, jos tra­di­ci­jas, ver­tin­ti gy­vy­bę.“

Emig­ra­ci­ja – skau­di te­ma

Jo­niš­kie­tė sa­ko esan­ti pa­trio­tė, šir­dy­je žo­dis „Lie­tu­va“ jai su­si­de­da iš žmo­nių, pa­si­ruo­šu­sių ati­duo­ti vis­ką, kad iš­sau­go­tų ne­prik­lau­so­my­bę. Jai skau­di te­ma ir emig­ra­ci­ja, nes dau­ge­lis bend­raam­žių ir bend­ra­min­čių no­ri iš­vyk­ti, ne­ma­ty­da­mi per­spek­ty­vos ir pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nio sa­vo­je ša­ly­je.

Lau­ra: „Svars­tau apie stu­di­jas už­sie­ny­je ir aš, o esant ga­li­my­bei no­rė­čiau grįž­ti ir pa­skirti sa­ve dar­bui Lie­tu­vo­je. Ta­čiau ne­per­šo­kus grio­vio ne­sa­kau „op“, nes nie­ka­da ne­ži­nai, kaip vis­kas pa­si­suks.“

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Lau­ra Sa­mu­lio­ny­tė prieš ke­le­rius me­tus nu­spren­dė lan­ky­ti Vil­niuje gy­do­mus vė­žiu ser­gan­čius vai­kus ir vie­nai 11-me­tei pa­do­va­no­jo sa­vo ka­są, kad jos ne­te­ku­siai li­go­niu­kei bū­tų pa­ga­min­tas na­tū­ra­lių plau­kų pe­ru­kas.

Šiuo me­tu Lau­ra, mo­ky­da­ma­si Pa­ne­vė­žio Rai­mun­do Sar­giū­no spor­to gim­na­zi­jo­je, sa­ve at­ra­do ka­no­ji­nin­kų ko­man­do­je.

Lau­ra (ant­ro­je ei­lė­je tre­čia iš de­ši­nės), siek­da­ma kar­tų bend­ra­vi­mo, su­bū­rė jau­ni­mą, pa­kvie­tė „Ra­mu­lės“ folk­lo­ro ko­lek­ty­vo na­res, ir ap­lan­kė se­ne­lius Jo­niš­kio pa­ra­pi­jos sen­jo­rų na­muo­se „San­ta­ra“.