Naujausios
Priimtinesnė smulkioji skulptūra
Į parodas vežami Rimanto Paunksnio rūpintojėliai, Šv. Kazimiero ir kitokios skulptūrėlės, koplytėlės – natūralaus medžio, dažniausia liepos ar ąžuolo, kad atitiktų visus tautodailės kriterijus.
Tačiau ne parodoms skirtas skulptūrėles tautodailininkas dažniausia dažo. „Nors menotyrininkai nelabai vertina dažytas skulptūras, aš nebijau spalvos. Spalva skulptūrai priduoda gyvumo. Pavyzdžiui, rūpintojėliai būtų visi vienodi – dantį susiėmę rymantys senukai ir tiek. Dažymas padaro juos skirtingus“, – aiškina ponas Rimantas.
Dažniausia vienetinius smulkiosios skulptūros darbus kuriantis tautodailininkas kartais imasi ir didelių skulptūrų. Kelias dievybes jis yra sukūręs Naisių Baltų mitologijos parkui. Ši užduotis tautodailininkui buvusi itin nelengva. Teko studijuoti daug medžiagos apie dievybes. Koks Dievas ką globojo, ką mėgo. Juolab, kad jam teko kurti retesnes, ne taip gerai žinomas dievybes, apie kurias nedaug medžiagos. Tuomet tenka remtis minimalia informacija ir savo fantazija, kurti skulptūrą, kuri bent kiek atspindėtų Dievo charakterį.
Kartais R. Paunksnis koplytstulpiais ir kitokiomis didelėmis statulomis papuošia giminaičių, daugų, pažįstamų kiemus ar kaimo turizmo sodybas.
Tačiau sveikata neleidžia tokių sunkių darbų imtis dažnai. Kurti dideliame ąžuole gal ir lengviau. Bet sunku fiziškai. Jeigu reikia ąžuolo rąstą pakelti, tenka kviestis pagalbon kaimyną. Jei tuo momentu jo nėra namuose, darbai atsideda.
Todėl tautodailininkui pati priimtiniausia mažoji skulptūra – 30 – 50 centimetrų dydžio skulptūrėlės. Ypač daug jis yra išdrožęs Šv. Kazimiero skulptūrėlių. Prieš imdamasis vaizduoti šį šventąjį daug skaitė apie jį. Sukūrė gražų jauno žmogaus veidą, dailų stotą. Skulptūrėles nuspalvina. Paskui pavaškuoja. Vaškas medį saugo nuo drėgmės. Ilgiau išlieka skulptūros spalva.
R. Paunksnis daro ir kryžius. Jo kryžiai sertifikuoti kaip tautinis paveldas. Kelios 2,5–3 metrų aukščio jo skulptūros stovi kapinėse. Kryžių užsako žmonės, norintys juos pastatyti ant Kryžių kalno.
Mugėse reikia medinių šaukštų ir samčių
Meilę medžiui R. Paunksnis, matyt, bus paveldėjęs iš savo senelio. Rokiškyje gyvenęs senolis buvo labai talentingas kurpius. Rimantas dar 1975 metais pradėjo dirbti „Minijos“ dailės kombinate, paskui Panevėžio „Tulpėje“. Darydavo įvairias dėžutes, skrynutes, ornamentuotus šaukštus ir kitokius dalykus, kurie būdavo parduodami kaip suvenyrai.
Iš profesijos ponas Rimantas – stalius – baldžius. Tad, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, teko prisiminti ir šią profesiją. Įkūrė įmonę, kuri gamindavo ąžuolinius stalus, spinteles, lovas ir dar septynių rūšių baldus švedams. „Švedai išmokė kokybiškai dirbti. Labai reikliai žiūrėdavo į gaminius“, – mena įmonės įkūrėjas.
Tik darbus nutraukė ne švedų reiklumas, o netikėtai užklupusi liga. Teko grįžti prie tautodailės. Tik iš tautodailės naujojoje santvarkoje nebuvo įmanoma pragyventi. Todėl R. Paunksnis imasi įvairiausių buitinių daiktų: šaukštų, samčių, pjaustymo lentelių, padėklų drožybos ir gamybos.
Tiek skulptūrėles, tiek didžiąsias statulas, tiek buitinius daiktus jam padeda gaminti žmona Daiva. Mat, drožyba nėra vien kūryba. Yra labai daug juodo darbo: šveitimo, šlifavimo, aliejavimo, vaškavimo, dažymo.
Sunkus kasdienis darbas dažniausia atsiperka tik mugėse. Ten pirkėjai tuoj pat išgraibsto buičiai reikalingus medinukus. Kartais ir skulptūrėlių nuperka. Ypač smagu pabuvoti Vilniuje, Kaziuko mugėse. Sutinki bendraminčių, pažįstamų. Per kelias dienas uždirbi nemažai pragyvenimui reikalingų lėšų, nors konkurencija kasmet didėja.
„Iki šiol už prekybą Kaziuko mugės dienomis reikėdavo mokėti tik 50 eurų. Dabar mugės administravimą perėmė kita įmonė. Girdėjau, jog ateinančiais metais galimybė prekiauti Kaziuko mugėje pabrango keturis kartus, iki 200 eurų“, – pasakoja tautodailininkas.
Svajonė apie nuosavą giraitę
Prieš aštuonerius metus Daiva ir Rimantas Paunksniai atsikėlė gyventi į Lupikus. Prieš tai ilgą laiką gyveno Šiauliuose. Tačiau Rimantui nusibodo miesto rutina. Jis kilęs iš gražia gamta garsėjančio Dusetų krašto. Pamanė, jog kaime bus geresnės sąlygos drožybai. Kieme galės kurti dideles ąžuolo statulas, tvartelyje įsirengė dirbtuves smulkiųjų skulptūrėlių ir buities reikmenų drožybai.
„Nė dienos nepasigailėjau, kad įsikūrėme kaime. Iš pirmos dienos viskas čia buvo gerai. Nespaudė dūšios, kaip kojas kartais spaudžia nauji batai. Dabar nė neatsisukčiau į Šiaulių pusę. Čia laikas lėčiau slenka. Atsikeliam ir krapštomės po truputį. Neforsuojam. Kaime pragyvent labai nesunku. Daržas, sodas, šiltnamis pilni gėrybių. Visko užtenkam. Žinoma, po užsienius ir Palangą nepasivažinėsi. Bet gyvendamas su protu, to, ką uždirbai, neprarūkydamas ir nepragerdamas, gyventi gali“, – samprotauja ponas Rimantas.
Vaikus jau išauginusi šeima persikėlimą į Lupikus vadina didžiausia savo gyvenimo sėkme.
Kadangi prie namų yra apie hektaras laisvos žemės, svajoja pasodinti giraitę. Tegu bėgios tarp medžių kurapkiukai ir dygs grybai.
