Naujausios
Šokių veteranė
Lituanistė Joana Vasiliauskienė labiausiai žinoma ir gerbiama kaip puiki liaudiškų šokių kolektyvų vadovė, per 57-erius kūrybinio darbo metus tautinių šokių išmokiusi tūkstančius šokėjų.
Laima AGANAUSKIENĖ
Palikti šokėjų negalėjo
77-erių mokytoja ekspertė Joana Vasiliauskienė Šeduvos gimnazijoje nebedirba jau dvejus metus — jai atidavė kone penkis dešimtmečius. Tačiau ir dabar po kelis kartus per savaitę eina pas „savo vaikus“ — gimnazijos tautinių šokių kolektyvo šokėjus.
„Buvau pati sau pasakiusi — pasirodysim per Lietuvos tūkstantmečio dainų šventę, ir aš atsisveikinsiu su mokykla ir savo šokėjais. Su gimnazija atsisveikinau, o su šokėjais — nepavyko. Kai gimnazijos direktorius paklausė, ar nebus nuobodu be repeticijų, neišlaikiau ir ...šiais mokslo metais paskelbiau naują šokėjų atranką“, — šypsosi ilgametė choreografė.
„Netikėjau, kad tiek vaikų susirinks, gal per 30, ypač vaikinų — juk liaudiški šokiai dabar nebe madingi. Visiems iš karto pasakiau — esu itin reikli, griežta ir balsą neretai pakeliu, pagalvokit, ar tikrai norit pas mane šokti. Neišsigando. Pasiliko dauguma, beveik du kolektyvai susidarė“, — paskutiniąją tautinių šokių kolektyvo atranką prisimena vadovė.
Kiek tokių kolektyvų ji parengė per 57-erius metus, pedagogė net nebebando skaičiuoti. Ir jaunų, ir pagyvenusių. Labiausiai choreografei patinka dirbti su jaunimu („su jais geriausiai randu bendrą kalbą, o ypač su vaikinais“).
Vyriausia buvusi J. Vasiliauskienės pagyvenusių žmonių šokių kolektyvo šokėja Stanislava Bačiauskienė į Anapilį buvo išlydėta praėjusių metų pabaigoje, kai iki jos 100 metų jubiliejaus buvo likę metai. Net kai nebešoko, senolę retkarčiais į renginius atveždavo jos dukra, kad ji galėtų bent pasižiūrėti į šokančiuosius. Vadovė mena: jos šokėja a.a. S. Bačiauskienė dalyvavo pirmojoje 1924 metais Kaune vykusioje respublikinėje Dainų šventėje, buvo sukaupusi visų dainų švenčių ženkliukų kolekciją.
Krūva įvertinimų
„Oi, kiek mes visur išvažinėjome su šokėjais. Nebuvo nė vienos Dainų šventės, kurioje nebūtume šokę. Kiek koncertų, konkursų ir apžiūrų esame dalyvavę — nesuskaičiuosi. Ir visur stengėmės pasirodyti kuo geriau“, — mena vadovė.
Reiklumu pagarsėjusi choreografė prisipažįsta: jai visada buvo svarbu rezultatas, kurio siekė kuo geresnio. Gal todėl J. Vasiliauskienės vadovaujami kolektyvai yra laimėję daugybę prizinių ir aukščiausiųjų vietų, gavę galybę apdovanojimų.
J. Vasiliauskienės namuose įvairių įvertinimų — daugybė. Ji buvo tarp pirmųjų, kurie buvo įvertinti rajone įsteigtu „Gerumo angelu“. Ji nominuota Metų choreografe, yra ir kitų nominacijų nominantė.
„Nebuvo nė vieno Prezidento, kuris nebūtų įvertinęs už darbą. Aišku, malonu, kai tavo darbą įvertina, tačiau daug maloniau po kruopelę išauklėti tokį kolektyvą, kuris tave supranta iš žvilgsnio ar pusės žodžio, apie kurį žinai viską: jų meilės istorijas, sėkmes ir nesėkmes. O didžiausia palaima, kai namuose, gatvėje, kitame mieste tave atpažįsta, aplanko auklėtinis ir padėkoja už kokią rodytųsi smulkmeną“, — sako mokytoja.
Darbo pradžia
Kai 1963 metais J. Vasiliauskienė atvyko į Šeduvą, ji čia panoro įkurti šokių kolektyvą. Ši sritis Šeduvoje buvo apleista ir daugiausia joje garsėjo Radviliškio kolektyvai.
„Liepė man pačiai apžiūrėti ir susirasti sceninius rūbus. Apžiūrėjau. Kažkur palėpėje radau vieną klumpę, kitoje vietoje — apdulkėjusius šešis tautinius sijonus. Bet man reikia aštuonių. Ir liemenių tiek pat. Tada nukirpau sijonus perpus ir iš apatinės dalies pasisiuvome tai, ko reikėjo. Tik kritikos tuomet išgirdau per pirmąjį pasirodymą. Neva negerai, kad moksleivės šoka su tokiais trumpais sijonais, vos iki kelių“, — juokiasi vadovė.
Kai sceninių rūbų prireikė pagyvenusių žmonių šokių kolektyvui, o jų nebuvo, J. Vasiliauskienė parduotuvėje pamatė krūvą drobinių maišų: „Prisipirkome jų ir ėmėme meistrauti: du maišai — kelnės, trečias maišas — liemenė. Pačios šokėjos tas liemenes išsiuvinėjo. Sagas medines prisiuvome, tokius bruzguliukus, na, tikri rugių pjovėjai tie mūsų šokėjai buvo. Kai Dainų šventėje pamatė tokius natūraliai tautinius mūsų rūbus, tai iškart atrinko tarp kvieslių, kuriuos karieta po aikštę vežiojo — labai jau patiko šie rūbai ir pats kolektyvo pasirodymas žinomam šalies choreografui Juozui Lingiui. Ir vėliau ne kartą daug ką darėmės patys — meistravome vainikėlius, raukėme kaspinus. Kad tik pigiau, kad tik gražiau“.
Pasak J. Vasiliauskienės, taip pamažu, repetuodami iki devinto prakaito, šeduviai išsikovojo gerą vardą tarp rajono šokių kolektyvų, o paskui ėmė skinti laurus ir respublikoje, nors tai ir ne visiems patiko: kur matyta, kad prizininkais tampa ne rajono centro, o provincijos šokėjai, vadovaujami ne profesionalios choreografės, o tik įvairių kursų nuolatinės klausytojos.
Geras vadovas, geras — psichologas
J. Vasiliauskienė įsitikinusi: geras vadovas bei pedagogas turi būti ir geras psichologas, mokėti rasti raktą į žmogaus, jauno ir seno, širdį. Labai svarbu ir tai, koks tu pasirodysi vaikams per pirmąsias pamokas, pirmąsias repeticijas.
„Visi žino, jog esu griežta — kiekvienas mano auklėtinis ir šokėjas privalo laikytis bendrų taisyklių: būti vienu kumščiu, nesišaipyti iš kito nesėkmių, padėti bėdoje. Galiu pasakyti, kad man sekėsi su vaikais. Jie man atsiverdavo ne per pamokas ar repeticijas, o po jų. Todėl ir dabar sakau: mokyklose būtinai reikalingos klasės valandėlės, reikia kartu su vaikais vykti į išvykas“, — sako ilgametė pedagogė.
J. Vasiliauskienė su savo vaikais daug keliaudavo, koncertuodavo. Gal todėl ji apie savo šokėjus ir auklėtinius žinojo tai, apie ką jie neišdrįsdavo pasisakyti net tėvams.
Mokytoja iki šiol mena atvejį, kai sunkiai susirgo vieno jos šokėjo mama ir ant to vaikinuko pečių liko visas ūkis. Tąkart — neravėtas hektaras cukrinių runkelių.
„Ateinu pas vaikus ir sakau: važiuojam padėti jam nuravėti cukrinius. Nuravėsime, ir draugas vėl galės lankyti repeticijas. Kai kurie vaikai išpūtė iš netikėtumo akis, tačiau jų nuostabą užgožė kitų pritariantys balsai. Nuvažiavome, nuravėjome“.
Kai po avarijos ji ligoninėje aplankė kažkada buvusį sunkų, o paskui per kelerius metus pamažu jos į veiklą įtrauktą ir neatpažįstamu tapusį mokinį, jis tik jai pasakė: „Nebenoriu gyventi“. Ir parodė po pagalve slėptą tablečių saują.
„Man lyg žaibas tada trenkė tie jo žodžiai. Supratau, kad turiu tuoj pat surasti žodžius, kuriais jis patikėtų ir kurie užgožtų šį beprotišką jo norą. Ir tada jam pasakiau: “Tu nematei, o aš mačiau ašaras tavo merginos akyse po avarijos. Nejau nori, kad jos niekada neišdžiūtų? Tu gi jaunas, tu įveiksi viską“. Ir tai padėjo — Vilius išmetė vaistus į šiukšlių dėžę, po kurio laiko vedė tą merginą, susilaukė su ja vaikų“, — sunkias ir džiugias akimirkas mena pedagogė.
Nors šiandien jos buvusio auklėtinio jau nebėra, mokytojos sielą tebešildo Viliaus parašyti žodžiai: „Miela auklėtoja, visa tai, kas manyje liko gera, dėkoju tiktai Jums. Aš — žmogus“.
Dėl to, anot J. Vasiliauskienės, ir verta dirbti pedagogo darbą. Darbą, iš kurio negali paimti nieko materialaus. Gali tiktai duoti — save ir savo širdį.
Autorės nuotr.
ĮVERTINIMAS: Per kūrybinio darbo metus mokytoja Joana Vasiliauskienė pelnė daugybę apdovanojimų: padėkų, medalių, ženklų, nominacijų. (rdfo_Vasiliauskiene_Joana2_LA; 3)
Asmeninio albumo nuotr.
ŠOKĖJAI: Su šiais šokėjais Joana Vasiliauskienė buvo ilgiausiai — kol moksleiviai baigė mokyklą. (rdfo_Vasiliauskiene_Joana1_LA)
PERGALĖ: Mokytojos Joanos Vasiliauskienės šokėjai — konkurso nugalėtojai. (rdfo_Vasiliauskiene_Joana_LA)