Naujausios
Gimtadienis – Gabijos dieną
Buvusiame Šiaulių verslo inkubatoriuje, kuriame įsikūręs Naujasis Šiaulių trečiojo amžiaus universitetas (TAU), skamba muzika – nesunku rasti, kur vyksta linijinių šokių kolektyvo „Gabija“ repeticija. Dvi dešimtys moterų ritmingai juda pagal muziką, o veiduose – plačios šypsenos.
Po smagios repeticijos, kurioje skambėjo ir aistringas tango, ir svajingas valsas, susėdame pokalbio.
„Labai norėjome!“ – paklaustos, kaip gimė idėja susiburti šokti, atsako moterys. Sumanymą palaikė Naujojo Šiaulių TAU dekanas, paraginęs susirasti vadovą ir šokti. Juk be vadovo – nieko nebus. Prasidėjo paieškos – likimas buvo palankus ir vadovauti kolektyvui sutiko Edita Rudminaitė.
„Šoku jau 14 metų, pagalvojau, kad visai norėčiau pati kažką mokyti, atiduoti, ką turiu savyje. Iš pradžių pasiūliau susitikti, pabandyti – gal aš nepatiksiu? Atėjusi pirmiausia pamačiau labai gražias moteris. Ir pagalvojau: ateityje aš norėčiau taip kaip jos atrodyti: aktyvios, besišypsančios, puošnios, norinčios visur dalyvauti, eiti į paskaitas, važiuoti į ekskursijas.“
Jauniausiai kolektyvo šokėjai bus 59 metai, vyriausiai – 78-eri.
„Vadovė, sakykime, yra mūsų dukrytė“, – šypsosi šokėjos.
„Ne, tai aš vejuosi jas ir sakau: jūs man esate pavyzdys“, – šypsena atsako vadovė.
Keletas kolektyvo moterų turėjo šokių patirties, bet dauguma – tiesiog labai norėjo šokti.
Pirmoji repeticija vyko 2024 metų sausio pabaigoje. Svarstydamos, kaip pasivadinti, sutiko su ponios Gražinos idėja – pasivadinti Gabijos vardu ir gimtadienį švęsti lietuvių ugnies deivės Gabijos dieną – vasario 5-ąją.
Repeticijas šokėjos pradėjo nuo mankštų, o pirmasis išmoktas šokis buvo pagal „Stand by me“ melodiją. Dabar „Gabija“ jau galėtų pašokti apie 10 šokių.
Pirmas oficialus kolektyvo pasirodymas buvo per Naujojo Šiaulių TAU mokslo metų pabaigtuves Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Botanikos sode.
„Kaip mes nedrąsiai jautėmės! Šokti teko ant žolyno. Bet visus sužavėjome, visas pavadino šokėjomis“, – prisimena vadovė.
Antras pasirodymas buvo per Žolinę Kužiuose, ten publika taip pat labai šiltai priėmė. Per „Šiaulių dienas“ kolektyvas dalyvavo mėgėjų meno festivalyje „Rudens mozaika“. Šešiolika moterų du šokius sušoko jau scenoje – vėl buvo nauja patirtis.
Palangoje dalyvavo Lietuvos trečiojo amžiaus universitetų šokių kolektyvų festivalyje „Šokių pynė“. Šoko 24 kolektyvai – net 360 šokėjų, o nuotaika priminė Dainų šventę. „Gabijos“ kolektyvas buvo jauniausias – tik pusmetinukas.
Metams baigiantis kolektyvas šventė Kalėdas, o vasarį atėjo laikas pirmojo gimtadienio šventei. Naujojo Šiaulių TAU ansamblis „Aušra“ renginį papuošė dainomis, žaidimais, prizais, o „Gabija“ – šokiais. Moterys džiaugiasi, kad susikūrė bendruomenė, turinti tradicijų.
Emocijos ir draugystė
Dabar kolektyvas repetuoja du kartus per savaitę, po valandą. Paklausus, ar su džiaugsmu eina į repeticijas, šokėjos vietoje atsakymo pradeda ploti: „Laukiame repeticijų!“ Kodėl? „Emocijos, draugystė!“
Ir dar – šokis jaunina!
„Iš savo patirties supratau, kad šokių repeticija turi būti malonumas, negali būti streso. Ir aš labai klausausi reakcijų – turi būti pozityvas, turi būti nuotaika, visokio mes stiprumo esame, visokio lygio – visada turi būti gera emocija“, – neabejoja vadovė Edita. Todėl repeticijos niekada neprailgsta.
Kad šokių žingsneliai būtų lengvesni, moterys repetuoja ir namuose. Kai mokosi naujo šokio, nusifilmuoja. Yra drąsios, pačios ieško, bando, stengiasi. Prisipažįsta: kartais atrodo, kad vieno ar kito sudėtingo žingsnelio jau niekada neišmoks, tad būna dvigubai smagu, kai galiausiai pavyksta.
Moterys džiaugiasi, kad vadovė nekritikuoja, o paskatina.
„Reikia džiaugsmo! Ne darbą daryti, o pajausti muziką, šokių stilių, jei bačata, moteriškumą parodyti, jei tango – šiek tiek išdidumo, jei valsas – švelnumo, skraidymo. Kiekvienas šokis turi charakterį, o mes šokame įvairius stilius – ir kantri, ir džaivą. Pabandėme ir sirtakio žingsnelius“, – sako vadovė Edita.
Geras emocijas atspindi ir spalvinga kolektyvo sceninė apranga. Nuotaikingos spalvos tapo tarsi vizitine šokėjų kortele. O ir pirmojo gimtadienio proga šokėjos nuo vadovės gavo dovanų spalvingas skareles.
Kolektyvas šoka Lietuvos linijinių šokių federacijos parinktą programą senjorams – su ja gegužės pabaigoje Palangoje dalyvaus festivalyje. J. Basanavičiaus gatvėje bus šokamos trys programos: vaikų, senjorų ir pažengusių, šokėjų bus pilnutėlė gatvė. Moterys pasidžiaugia, kad šokančių vyresnio amžiaus žmonių daugėja – senjorai šoka. Į Palangą šokėjos planuoja nusivežti ir palaikymo komandą.
Iš pradžių kolektyvo narės manė, kad šoks tik dėl savęs – apie koncertus net minties nebuvo. Dabar, jei tik sulauks kvietimų į renginius, mielai atvyks pašokti.
„Kai dirbame, rezultatą norisi parodyti! Pažiūrėjusios įrašus negalime ir patikėti, kaip gražiai šokame!“
Širdies atgaiva
„Gabijos“ vadovė Edita dirba vadybininke tekstilės fabrike, šokis jai – pomėgis. Pirmasis kolektyvas buvo „Vitadance“ – jame su antrąja puse Valdu šoko 14 metų. Vieno kolektyvo neužteko, tad susirado ir kitą – šokių studiją „Bolina“ lanko jau dešimt metų.
„Užtat tokia jaunutė“, – šokių privalumus įvertina moterys. O padėką vadovei užvirtina plojimais.
Dabar po darbo Edita skuba pas „savo mergaites“.
„Jos mini geras emocijas, aš irgi gaunu gerų emocijų. Po darbų vis tiek esi pavargęs, bet kai grįžtu po senjorių repeticijos, tokio dėkingumo turiu, tokia gera diena būna, kažką gavau, kažką daviau. Analizuoju, galvoju, ką kitą kartą patobulinti.“
Vadovei smagu matyti, kaip lengvėja sukiniai, žingsniai, pagerėjo koordinacija: „Man jos dar gražesnės, nei pirmą kartą pamačiau. Nes šypsosi. Man signalas: kol jos šypsosi, kol akys žiba, mes viską gerai darome.“
Šokėjos džiaugiasi, kad garsina ne tik kolektyvą, universitetą, bet ir aktyvų amžių. Nes šokant, įsitikino, grįžta antra jaunystė. Kolektyvo narės tvirtina, kad dabar yra užimtos labiau nei dirbantieji, nėra laiko net su draugais susitikti: mankštos, šokiai, užsiėmimai, renginiai – jų tiek, kad nebespėja visur ir nueiti.
„Vakare atrodo, gal kas suskaudo – bet ne, rytoj šokiai ir ligos traukiasi, – juokiasi ponia Virginija, du dešimtmečius šokusi pas Aldoną Masėnienę. – Čia tokia širdies atgaiva! Tikras šokis!“
„Aš per kai kuriuos šokius, kaip vadovė sako, išsitaškau – taip noriu šokti!“ – šypsosi ponia Elena.
„Man kelio sąnarys pakeistas. Iš pradžių buvo baugu dėl operuotos kojos, bet nė vienos repeticijos nepraleidau“, – patikina ponia Aldona.
Poniai Birutei buvo plyšęs meniskas, teko iškęsti operaciją, bet dabar jau džiaugiasi, kad baigia pasivyti kolektyvą.
Ponios Eugenija ir Regina – seserys, irgi turinčios šokių patirties.
Kai ponia Regina namuose išgirsta muziką, pajunta laisvę ir šoka. Nors keliai operuoti, bet išmankštino ir dabar gali net bėgioti: „Ant nosies – aštuoniasdešimt, artėja 78 metai, jau esu promočiutė. Šokdamos pasitaisėme linijas, pasitempėme, išmokau taisyklingai judėti, eiti. Vaikai džiaugiasi, kad aš sveika, kad esu pavyzdys, kaip reikia gyventi.“
Jos patarimas: nereikia senti – reikia judėti, šypsotis – gera nuotaika yra svarbiausia.
