Naujausios
Dirbtuvėse išmoksta įgūdžių
Mugė SIC Socialinių dirbtuvių patalpose Šiauliuose, Ežero gatvėje, vyksta antri metai.
„Kalėdinės mugės idėja kilo, nes mūsų gaminius perka dažniausiai internetu – Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Ką daryti, kad pirktų ir šiauliečiai, kad galėtų daiktą pačiupinėti, žvakę pauostyti? Taip kilo idėja mugę surengti pas save“, – sako SIC Socialinių dirbtuvių rinkodaros specialistė Aistė Dailidonytė.
Šiauliuose veikia trejos socialinės dirbtuvės, bet Europos socialinio fondo agentūros projektas baigiasi ir nuo kitų metų liks vienintelės.
„Laimėjome konkursą, mūsų veiklą pratęsė. Per trejus veiklos metus labai stengėmės, kad apie mus sužinotų. Kai dalyvaujame, tarkime, Šiaulių miesto mugėje, žmonės jau sako: matėme, girdėjome, žinome. Vadinasi, žinomumas yra, nors pradžia buvo tikrai sunki, pradėjome nuo nulio, reikėjo išsigryninti, ką gaminsime, nes ne viskas žmonėms patinka, ne viską perka. Vasarą kojinių nepardavinėsi, taip atsirado žvakės“, – pasakoja A. Dailidonytė.
Dirbtuvių dalyviai yra žmonės, turintys proto ir (arba) psichikos negalią. A. Dailidonytė prisimena: pradžioje prisikviesti lankytojų į dirbtuves nebuvo lengva. Ėjo į įvairias įstaigas, dalijo lankstinukus, kvietė ateiti ir pabandyti – gal patiks? Pirmus dvejus metus dirbo su Kelmės bendruomeniniais namais, dalyviai kasdien buvo atvežami į Šiaulius. Tuo metu lygiagrečiai jau rinkosi ir Šiaulių miesto gyventojai, po truputį susiformavo komanda.
„Dirbtuvių dalyviai čia ateina kaip į darbą, nuo pirmadienio iki penktadienio. Ir projekto toks tikslas – įgalinti į visuomenę į darbo rinką, kad iš mūsų išėję rastų tikrąjį darbą“, – sako užimtumo specialistė Agnė Karosaitė.
Į socialines dirbtuves priimami darbinio amžiaus žmonės – nuo 18 metų. Dabar jauniausiam dirbtuvių darbuotojui – 22-eji, vyriausiems – per 50 metų.
„Yra dalyvių, kurie ateina kažką mokėdami, bet yra ir tokių, kuriuos išmokome mes. Priimame visus, tik žmogus turi būti darbingas, atitikti ligos kodą, pristatyti nedarbingumo lygio nustatymo pažymą. Jei kriterijai tinka, prisijungia ir jau dirbtuvėse gali išmokti įgūdžių“, – sako A. Karosaitė.
Užimtumo specialistė pasidžiaugia: nors dalyvių amžius skirtingas, jie puikiai sutaria, tapo bendruomene, yra šeimyniški, eina kartu į kavinę, jei kuris suserga, pasiskambina, rūpinasi. Vienas dalyvis per gimtadienį buvo ligoninėje, jam nunešė lauknešėlį. Greičiausiai jis ir per Kalėdas liks gydymo įstaigoje, tad kiti jau organizuojasi eiti jį pasveikinti.
Dirbtuves lanko ir 22 metų ukrainietis Artur. Į Šiaulius, karui prasidėjus, iš Chersono srities jis atvyko su močiute.
A. Karosaitė prisimena: Artur iš pradžių buvo baugštus, patyręs daug išgyvenimų, o dar – svetima šalis, sudėtinga integracija. Dabar kolektyvas puikiai sutaria ir su lietuviškai pramokusiu Artur, ir jo močiute, kuri labai džiaugiasi anūko užimtumu.
„Ukrainoje apskritai nėra tokios integracijos, dažniausiai dirba ūkyje. Manau, kad daugiau ukrainiečių neturime todėl, kad jiems sunku patikėti – užimtumas, stipendija, papildomi pinigai – kažkas atrodo ne taip“, – svarsto A. Dailidonytė.
Gruodžio 8 dieną Vilniuje vykusioje Europos socialinio fondo agentūros organizuojamoje konferencijoje „Sėkmė prasideda nuo drąsos žengti pirmąjį žingsnį“ Artur gavo padėką – jo istorija buvo viena iš dvidešimties atrinktų sėkmės istorijų konkursui „Žingsniai 2023“.
Nenori, kad pirktų iš gailesčio
Visa Socialinių dirbtuvių produkcija, sako A. Dailidonytė, orientuota į „zero waste“ filosofiją: antram gyvenimui prikeliami panaudoti daiktai. Gaminiai kuriami tik iš natūralių siūlų, audinių – lino, vilnos, medvilnės, šilko. Žvakės liejamos iš natūralaus sojų vaško.
Pirminė idėja buvo kurti gaminius iš panaudotų drabužių, tad savo veiklą Socialinės dirbtuvės pradėjo nuo kilimų, delninių audimo. Ir dabar žmonės gali atnešti į dirbtuves tvarkingų dėvėtų drabužių – juos sukarpius, audžiami padėkliukai, kosmetinės ir kiti buityje naudojami daiktai.
A. Karosaitė sako, kad idėjų dirbiniams generuoja visas kolektyvas. Pirmiausia būtina įvertinti, ar dalyviai gebės sumanymus įgyvendinti, tad renkasi ne per daug sudėtingus. Pabando, paskelbia socialiniuose tinkluose arba elektroninėje parduotuvėje ir stebi, kaip sekasi prekyba. Įvertina ir dalyvių gebėjimus – kam sekasi megzti, tas mezga. Kad dirbtuvės nevirstų monotonija, stengiamasi veiklas keisti.
Ypač daug darbo kalėdiniu laikotarpiu. Kuriami advento vainikai, kalėdiniai žaisliukai, mezgamos kojinės, liejamos žvakės, gaminiai pakuojami į dėžutes-rinkinius. Žiemos metui skirtos žvakės yra saldesnio, „kalėdinio“ kvapo, o šiltuoju sezonu kvepia gaivesniais aromatais.
Dirbtuvės turi ir liniją vaikams: mezgami tapukai, kojinės, kuriamos vaikiškos karuselės, kabinamos virš lovytės. O iš sukarpytų džinsų vienas iš dalyvių daro žaislus šunims.
„Stengiamės nepateikti gaminio pristatydami, kad jį padarė neįgalus žmogus, nenorime, kad pirktų iš gailesčio. Norime, kad pirktų dėl to, kad gražu, kad kokybiška, kad panaudos. Kiti stebisi, kaip kruopščiai gaminiai padaryti. Visuomet patikriname, pasižiūrime, ar kojinės lygios, ar vienodos, kad gaminys būtų kokybiškas ir galėtų keliauti į prekybą. Yra dalyvių, kurie geba atlikti darbą nuo pradžios iki galo. Yra tokių, kam reikia ant virbalų uždėti akis, kažkas numezga tiesiąją dalį, bet nemoka kulno – perduoda kitam, toliau vėl grįžta tiesioji dalis, o užbaigia vėl kitas – kuris moka“, – sako A. Karosaitė.
Kolektyvas džiaugiasi įvertinimu: Neįgaliųjų reikalų departamento organizuotame renginyje, vykusiame gruodžio 6 dieną Vilniaus rotušėje, SIC Socialinių dirbtuvių dalyvių rankų darbo dovanų dėžutės buvo dalijamos kaip dovana renginio dalyviams.
Skirtingos istorijos
Dirbtuvėse kasdien dirba apie dešimt žmonių.
„Turime galimybę priimti ir daugiau. Tik sausis – pereinamasis laikotarpis su daug klaustukų, nes projektas vėl prasideda nuo kitų metų vasario. Bet faktas, kad dirbsime, nes turime daug užsakymų. Tik naujų dalyvių dabar negalime priimti, kol nežinome, kokios bus naujos taisyklės. Bet jei yra didelis noras, vis tiek pas mus galima ateiti, tik tą mėnesį stipendijos nebus. Bet vis tiek visi laukiami, vietos yra“, – sako A. Dailidonytė.
Į dirbtuves susirenka žmonės su visokiausiomis istorijomis. Vieni iš vaikų namų atsinešė sudėtingas patirtis, kiti gyvena šeimoje, treti – savarankiškai.
„Dirbtuvėse yra žmogus, kuris studijavo mediciną, jau buvo rezidentas ir tiesiog, kaip pats sako, įvyko gyvenimas, ir dabar yra pas mus, – sako A. Karosaitė. – Būti gydytoju buvo jo troškimas nuo vaikystės. Dabar pasvarsto: gal jei nebūtų siekęs šio tikslo, būtų mažesnis stresas, gal gyvenimas būtų kitoks? Kai kuriems dalyviams mes tikrai esame labai svarbūs, nes yra užimtumas, stipendija, papildomi pinigėliai prie jų pajamų – didžiulis pliusas.“
Dirbtuvių dalyviai turi ir kitos veikos: kiekvieną mėnesį valo tam tikrą kiekį laiptinių ir gauna užmokestį.
Kolektyvas kartu pasidžiaugia, kai dirbtuvių dalyvis susitaupo pinigų ir išpildo norą: nusiperka laikrodį, telefoną, kompiuterį.
Dirbtuvių dalyviai šventėms jau pasipuošė patalpas, planuoja keistis dovanėlėmis. Kolektyvas turi tradiciją – paskutinį mėnesio penktadienį skirti pomėgiams: dirba pusdienį, o antrą dienos pusę žiūri filmus, žaidžia stalo žaidimus.
