Naujausios
I. Lukavičienė apgailestauja, kad šiemet daugelį planų jaukia koronavirusas, mat kitomis sąlygomis būtų puiku susiorganizuoti snaigių nėrimo vakarus draugių, kaimynių kompanijoje. Kaip senovėje – kai susieidavo žmonės ilgais rudens vakarais ir pasibūti, ir kažkokius rankdarbius kartu dirbti.
Ilonos namus jau dabar puošia vazoje pamerktos pušies šakos, ant kurių nutūpusios nertos snaigės. Tai – kelių vakarų rezultatas. Nerti snaiges padeda ir tautodailininkės dukros Austėja ir Atėnė.
„Manau, kad labai gražu tokiomis snaigėmis papuošti ir langus. Jeigu ir šiemet nebus sniego, bent languose bus snaigių“, – šypsosi tautodailininkė.
Ko reikia norint nusinerti snaigių? Baltų, sidabrinių, auksinių, žydrų ar kitokių plonų siūlų, tinkamo vąšelio, nėrimo schemų (jų galima rasti ne tik nėrimo knygose, bet ir internete) ir truputį mokėti nerti arba žmogaus šalia, kuris galėtų pamokyti.
Snaigės dydis priklausys nuo siūlų storio ir nėrimo tamprumo. Iš plonesnių siūlų ir tvirtai nunerta snaigė bus mažesnė, storesniais ar laisvesnėmis kilputėmis nerta snaigė bus didesnė. Ar nerti vien baltais siūlais, ar įpinti sidabrinio, auksinio ar žvilgančio žydro siūlo – kiekvieno fantazijos reikalas.
Nunertą snaigę reikia iškrakmolyti. Ilona sako, kad anksčiau naudodavusi purškiamą standiklį, tačiau dabar jo niekur neranda pirkti, todėl naudoja senovinį būdą. Šaukštą ar porą šaukštų krakmolo (žiūrint, kokio standumo norime) reikia ištirpinti truputyje šalto vandens ir supilti į maždaug stiklinę karšto vandens, gerai išmaišyti, kad neliktų gumulėlių.
Gautu kisieliumi sudrėkinti nertas snaiges, suformuoti, gražiai ištampyti visas kilputes, kampelius ir padėti ant lygaus paviršiaus pradžiūti. Beveik visiškai išdžiuvusią snaigę galima palyginti lygintuvu, geriausia tai daryti per ploną audinį. Štai ir viskas – snaigė paruošta, ja galima puošti eglutę, langą ar ką tik sugalvojate.
