Naujausios
Smaragdinio gyvenimo paslaptis — mokėjimas atleisti
Kaulinių kaime (Radviliškio rajonas, Aukštelkų seniūnija) gyvenantys Veronika ir Jonas Štarai neseniai atšventė smaragdinę — 55 metų bendro gyvenimo — sukaktį. Sutuoktiniai įsitikinę — tiek metų kartu išgyventi jiems padėjo mokėjimas atleisti ir pagarba vienas kitam.
Laima AGANAUSKIENĖ
Džiaugiasi vaikais, anūkais, proanūkiais
Apie neseniai nuvilnijusią Veronikos ir Jono Štarų smaragdinių vestuvių sukaktį jų namuose šiuo metu primena Aukštelkų seniūnijos seniūnės įteikta padėka.
„Mes net neprisiminėm šios sukakties, nors iškilmingai šventėme sidabrinių bei auksinių vestuvių jubiliejus. O šis kažkaip išgaravo iš galvos. Nieko neįtarėm ir tada, kai vaikai nuvežė į bažnyčią, todėl nei parėdų siuvausi, nei kepiau pyragų“, — sako apie šventę paklausta ponia Veronika ir jos veidą nušviečia šypsena: šįkart viską organizavo vaikai.
Marčios ir dukra suruošė šventines vaišes, todėl jubiliatams puota neteko rūpintis.
„Geri mūsų vaikai“, — džiaugiasi sukaktuvininkai. Štarų vyriausias sūnus Alfredas, kūno kultūros specialistas, su šeima gyvena Kaune. Kitas sūnus Kęstutis, šalyje žinomas medikas, mediko duoną kremta sostinėje. Ekonomikos mokslus baigusi dukra Birutė darbuojasi Šiauliuose, tačiau kartu su šeima dažnai svečiuojasi Kauliniuose puoselėjamoje savo sodyboje.
Didžiulis Štarų turtas ir džiaugsmas — septyni anūkai ir trys proanūkiai. Beje, tai Štarų anūkė Ieva pasiūlė redakcijai parašyti apie gražų jubiliejų neseniai atšventusius jos senelius, kurių gyvenimas jai yra gražus ir sektinas pavyzdys.
Bendro gyvenimo receptas
Veronikos ir Jono Štarų namai dvelkia paprastumu ir švara. Toks pat ir kaimo sodybos kiemas, kurio ūkiniame pastate kudakuoja kelios dešimtys paukščių, o šalia būdos skalija šuo.
Pasak Štarų, galėtų jie ir nebeturėti jokio ūkio — 88-erių metų sodybos šeimininkui ir 81-erių jo sutuoktinei nebėra taip lengva apeiti daržą, prižiūrėti paukščius. Betgi kaip kaime be jokio rūpestėlio. Nuo jaunų dienų pripratę prie darbo, ir šiandien be jo negali. O ir proanūkius natūraliai auginta paukštiena palepinti norisi.
Štarai nėra linkę daug apie save pasakoti. Esą koks čia jų tas gyvenimas: dirbo, augino vaikus, ir tiek. Jonas Štaras daug metų darbavosi kolūkyje laukininystės brigadininku, jo žmona dirbo pradinių klasių mokytoja, vėliau savo metus atidavė kone pamečiui gimusiems vaikams.
Pasak ponios Veronikos, bendro gyvenimo pradžioje, kol vienas prie kito pratinosi, jie ir apsipykdavo, ir nesikalbėdavo, tačiau visada pavykdavo rasti bendrą sprendimą.
„Svarbiausia mokėti atleisti vienas kitam, suprasti savo žmogų ir jį gerbti“, — ilgo bendro gyvenimo receptais dalijosi ponia Veronika.
Seneliai — lyg antri tėvai
Anūkės Ievos atmintyje susikaupę daug smulkių, tačiau širdžiai mielų prisiminimų apie senelius: „Mano seneliai yra labai geri žmogeliukai, visą gyvenimą atidavę kitiems. Man jie lyg antri tėvai, išmokę pažinti pasaulį per paprastus dalykus. Močiutės dėka nuo mažens labai pamėgau skaityti ir mėgstu iki šiol.
Senelius labai myliu ir esu už daug ką jiems dėkinga. Ir dabar, kaskart nuvažiavus į kaimą, žinau, kad pas senelius visada gausiu skaniausių pasaulyje spurgų, puodelį saldžios svarainių arbatos ir šiltų šiltų pokalbių. Mes su močiute kaip geriausios draugės: susėdam ir kalbam, kalbam, kalbam... „.
Pasak Ievos, seneliai visada mokėjo ir moka džiaugtis mažais dalykais. Kad ir kaip būtų blogai, močiutė niekada nebus susiraukusi ar liūdna, o jei verkia jiems matant, tai tik iš džiaugsmo.
„Kai tik atvažiuojam į svečius, senelis visada vilki kostiumą, o močiutė — suknelę, ir būtinai — pasipuošusi papuošalais“, — šiltai apie senelius pasakoja anūkė Ieva.
Ieva šypsodamasi prisiminė ir tokią artimųjų papasakotą istoriją apie senelių meilę: „Kai senelis vedė močiutę, ji turėjo labai gražius ilgus garbanotus plaukus. Senelis, matydamas, kaip pusė kaimo bernų varvina seilę dėl močiutės, liepė jai nusikirpti plaukus. Močiutė taip ir padarė, bet plaukai, net būdami trumpi, vis tiek sukdavosi. Tai senelis iš pavydo liepė juos slėpti po skarele. Labai pavydus buvo“.
Darbštuoliais ir kaimo šviesuliukais Štarus meiliai vadina ir Aukštelkų seniūnė Alma Kubilinskienė.
„Labai šilta, darbšti, tvarkinga šeima. Aplink juos sklando kažkokia gera aura. Kai šią vasarą viesulas nuvertė kaimo kryžių, Štarai rūpinosi, kad jis būtų atstatytas“, — seniūnijos gyventojus apibūdino seniūnė.
Smaragdinio jubiliejaus kaltininkai savo kartu nugyventų metų nesureikšmina, tačiau daugiau nei žodžiai pasako jų žvilgsniai, ištiesta parankė įsikibti, ant sutuoktinio peties tarsi netyčia pasvirusi galva.
Šeimos albumo nuotr.
VERTYBĖS: Kartu pragyventi 55-erius metus Veronikai ir Jonui Štarams padėjo tarpusavio pagarba, atjauta ir mokėjimas atleisti.
SUTVIRTINIMAS: 55-erius metus trunkančią Veronikos ir Jono Štarų santuoką dar kartą sutvirtino Radviliškio parapijos klebonas Gintas Sakavičius.