Skulptoriaus atminimas gyvas

Skulptoriaus atminimas gyvas

Šiais metais minimos skulptoriaus Antano Raudonio 140-osios gimimo metinės. Kalvio ir skulptoriaus atminimas nutiesė kultūrinius tiltus tarp jo gimtosios Šilalės ir Šiaulių, kur jis praleido kūrybingiausius metus. A. Raudonis akmenyje įžvelgė gyvybę.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Paralelės

Šiaulietis liaudies meistras Albertas Martinaitis neslepia susižavėjimo Antano Raudonio biografija. Greičiausiai dėl to, kad jų keliai susikirto, nors gyvenimai prasilenkė. Abiem meistrams nesvetima geležis, akmuo ir etnokultūra.

A. Raudonis gimė 1871 metų balandžio 23 dieną Pakalniškių kaime, dabartiniame Šilalės rajone. Apie 1912 metus persikėlė į Šiaulius. Dirbo geležinkelyje šaltkalviu ir vagonų tepėju.

A. Raudonis gyveno ir meistravo maždaug už pusšimčio metrų nuo dabartinių A. Martinaičio dirbtuvių — Žaliūkių gatvėje šalia geležinkelio.

„Man svarbu, koks žmogus prieš mane šioje vietoje kalė akmenį“, — sako A. Martinaitis, dar gaminantis ir liaudiškus muzikos instrumentus. Vienas jubiliejines kankles jis dedikavo A. Raudonio atminimui.

Kietas kaip akmuo

Šilalėje susibūręs liaudies šokius, dainas ir tradicijas mėgstančio jaunimo „Etnoklubas“ savo kraštiečio gimimo metinių proga pagamino marškinėlius ir užrašė: “Antanas Raudonis buvo kyts žemaitis“. Ant tų pačių marškinėlių atspausdinta A. Raudonio skulptūros “Perkūnas“ nuotrauka.

Šilališkiai A. Raudonio garbei atgaivino „akmeninio futbolo“ žaidimo tradiciją. Žaidimui reikia nubrėžti nedidelę aikštę ir per kuo mažiau spyrių įmušti tris akmenukus į vartus. Akmenuką galima spirti arba per kitų dviejų tarpą arba tiesiai į vartus

„Kadaise pats žaidžiau “akmeninį futbolą“ dabartinėje S. Daukanto gatvėje“, — dar vieną paralelę su A. Raudonio atminimu randa A. Martinaitis.

Pavyzdys šviesuoliams

A. Martinaitis neabejoja, kad skulptorius buvo „kyts“. “Paprasti kaimo meistrai dažnai praplauna akis profesionalams. A. Raudonis yra sukūręs antkapinį paminklą istorikui Simonui Daukantui. Tik po to visi sukruto.

A. Raudonis jaunystėje užsiiminėjo knygų gabenimu iš Karaliaučiaus. Mėgo skaityti ir domėjosi istorija. Perskaitė ne vieną istoriko S. Daukanto veikalą ir tapo jo gerbėju.

1925 metų pavasarį A. Raudonis vaikščiojo po Papilės apylinkes ir rado apleistą S. Daukanto kapą. Po trijų mėnesių jis ant istoriko kapo pastatė akmeninį vėtrų aplaužytą ąžuolą. Ant kapo užrašė: „Iki visuomenė pastatys paminklą atitinkamą nuveiktiems tavimi darbams, tavo atminimui skiriu šį savo rankų d. paminklą.“

To meto šviesuomenė ir profesionalūs skulptoriai sukruto. Šalies mokytojai per metus iš savų lėšų naujam paminklui surinko per 23 tūkstančius litų. Paminklą sukūrė skulptorius Vincas Grybas, pas kurį A. Raudonis ne kartą lankėsi.

Paminklas S. Daukantui ir „Perkūnas“ Šiaulių “Aušros“ muziejaus kieme — garsiausi A. Raudonio kūriniai. Meistras mirė 1939 metų vasario 28 dieną ir buvo palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse. Neišliko A. Raudonio fotografijos.

„Perkūno“ odisėja

Akmenį A. Raudonis prisijaukino apie 1924-uosius. Jo vaikai prisiminė tėvą nuolat laukuose ieškantį tinkamų akmenų ir gabenantį riedulius keturių arklių kinkiniu.

A. Raudonis mėgo senąją lietuvių kultūrą, todėl iš vieno granito akmens iškalė dievaičio Perkūno skulptūrą.

A. Raudonis norėjo, kad „Perkūnas“ atsidurtų Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje, tačiau tuometinis direktorius generolas V. Nagevičius “Perkūno“ atsisakė.

Meistras „Perkūną“ padovanojo Šiaulių “Aušros“ muziejui, kurio kieme jis tebestovi iki šiol.

A. Raudonis buvo prastas vadybininkas. Jam kažkas pasiūlė atspausdinti atvirukų su „Perkūno“ atvaizdu, parduoti ir taip pralobti.

Atspausdino ir išnešiojo po visus Šiaulių knygynus, kurie vieną kitą pardavė, o likusius grąžino. Meistras nenusiminė. Manė, kad šiauliečiai nieko nesupranta — kauniečiai nupirks. Deja, ir Kaune niekas nepirko. Teko atvirukais iškalti namų sienas, o spaustuvei mokėti nemažą skolą.

A. Raudoniui mirus liko neužbaigtų darbų. Vienas jų — „Motina“ — stovi Šiauliuose, Venslauskių namų kieme, už “Perkūno“. Šiai skulptūrai buvo nudaužta galva. Būtent meistrui A. Martinaičiui teko garbė šią galvą vėl pritvirtinti.

ATMINIMAS: Antano Raudonio „Perkūnas“ iki šiol puošia Venslauskių namų (dabar “Aušros“ muziejaus) sodą. 

LIKIMAI: Meistras A. Martinaitis mato daug sutapimų A. Raudonio ir jo gyvenimuose.

Autoriaus nuotr.

ŽAIDIMAS: Šilalėje susikūręs „Etnoklubas“ A. Raudonio garbei atgaivino “akmeninio futbolo“ tradicijas.

Asmeninio albumo nuotr.

PAGARBA: Papilės kapinėse A. Raudonio sukurtas antkapis istorikui S. Daukantui paskatino to meto šviesuomenę deramai pagerbti šio iškilaus lietuvio darbus.

Jono TAMULIO nuotr.