Naujausios
Kaip gyvensi apmusijęs?
„Kokia tau nauda? Ieškai peluose grūdų,“ – kartais taip Eugeniją protina kaimynai, giminaičiai ir artimieji. Jiems sunku suvokti, kad jau senjorės amžiaus sulaukusi moteris „pasisamdo“ žmogų su automobiliu ir važiuoja kur nors, už kelių dešimčių ar net šimto kilometrų į literatūrinį konkursą, rašytojo paminėjimą ar kitokį renginį. Kad kreipiasi į istorikus, perverčia krūvas leidinių ir archyvų, gilindamasi į savo giminės istoriją.
„Man ir nereikia naudos. Bet negi gyvensi apmusijęs, nieko neveikdamas“, – savo požiūrį į gyvenimą dėsto Eugenija.
Gal dėl to, jau turėdama medicinos sesers specialybę ir nemažą darbo stažą, peržengusi savo gyvenimo penkiasdešimtmetį Eugenija įstojo į Telšių kolegiją studijuoti menų ir pedagogikos. Per ketverius metus įgijo bakalauro laipsnį.
Nuo kaimo darbų laisvą minutę ji miklina plunksną. Rašo laiškus giminingos sielos draugėms. Kuria eilėraščius, miniatiūras, noveles. Savo kūrybą želviškė sudėjo į dvi knygas: „Amžinybės tvinksnis“, „Ir akmenys fantazuoja“. Už antrąją pelnė Kelmės rajone įsteigtą čia gyvenusios poetės Reginos Biržinytės premiją.
Neseniai susidomėjo dedikacijomis. Paskelbė dedikacijų konkursą Skuodo miesto paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 770 metų jubiliejui. Eugenija nusprendė dalyvauti. Pirmiausia išstudijavo dedikacijos žanro ypatumus, paskui – Skuodo miesto istoriją. Sukūrė dedikaciją – novelę „Narsioji gentis“.
Dalyvavo ir Šiauliuose surengtame dedikacijų konkurse „Džiaugiamės ir didžiuojamės“. Konkursui pateikė anksti mirusiai Kelmės Žemaitės bibiotekos darbuotojai Idalijai Stankienei skirtą dedikaciją.
„Man įdomu giminės istorija. Įdomu ir svetimų žmonių istorijos. Klausyčiausi jų ir klausyčiausi. Galėčiau tą dieną ir nevalgyti“, – išsitaria Eugenija ir priduria, jog dirbdama Liolių socialinės globos namų Užvenčio padalinyje užrašinėdavo seniausiųjų globotinių papasakotas istorijas. Kai kurios ne tik įdomios, bet ir vertingos. Pavyzdžiui, kaip senieji gyventojai gydydavosi ąžuolo ir beržo žieve, juodalksnio ir pušų pumpurais, apyniais ir jonažolėmis.
Iš profesijos – medikė ir pedagogė, o gyvenime – labai universali asmenybė, turinti kūrybos užtaisą. Globotinių ir kitų senų kaimo žmonių istorijos virsdavo Eugenijos sukurtomis novelėmis, miniatiūromis, eilėraščiais, straipsniais apie žmones, tradicijas, gimtąjį kraštą.
Be R. Biržinytės premijos literatė yra laimėjusi rašinių konkursus, tapusi konkurso „Prozos aruodai“ pirmosios vietos laimėtoja, pripažinta „Metų tėviškės žinove“, apdovanota už liaudies akcento puoselėjimą ir meno vertybių saugojimą, Užvenčio krašto kultūros paveldo puoselėjimą.
E.Čičinskienė domisi ir kaimu, kuriame gyvena. Sužinojo, jog Želviuose yra buvusi pilis ir dvaras. Iš pilies buvo nutiesti tuneliai į Želvių mišką.
Dioniza
Konkursams pateikiamas dedikacijas literatė pasirašo Dionizos slapyvarde. Tai susiję su Dionizo Poškos, parašiusio „Mužiką žemaičių ir Lietuvos“ bei pluoštą pasakėčių ir palikusio mums unikaliuosius Baublius, vardu. Eugenija iš Poškų giminės. Jos prosenelė Ona Poškevičiūtė. Dirbo virėja grafo Oginskio dvare, Rietave.
Prosenelis – Alfonsas Daujotis, bajorų Daujočių giminės atstovas. Dirbo medinčiumi. Taip anuomet buvo vadinamas eigulys.
Tik prosenelių likimas susiklostė dramatiškai. Abu jauni mirė. Našlaičiais paliko 6 vaikus. Eugenijos senelę Ksaverą paėmė globoti giminaičiai. Kitus vaikus Oginskiai išvežė į našlaičių prieglaudą Lenkijoje. Tačiau ir toliau jais rūpinosi, leido į mokslus.
Prosenelio Alfonso Daujočio giminėje būta žymių Lietuvos didžiosios kunigaikštystės politikų ir teisininkų. 18 –ojo amžiaus pabaigoje ši bajorų giminė fundavo Radviliškio rajone esančio Polekėlės kaimo bažnyčią. Daujočiai Polekėlę valdė daugiau kaip šimtą metų. Čia buvo išlikusi ir dvaro sodyba, sudaryta iš dviejų korpusų.Tačiau nugriauta.
Polekėlėje, kuri dar būdavo vadinama ir Daujotava, buvo ir Daujotų giminės mauzoliejus. Dviejuose karstuose gulėjo paskutiniųjų dvaro savininkų Ievos Daujotaitės ir jos brolio Jono, laikyto labai mandagiu bajoru, palaikai.
Ieva Daujotaitė buvo ištekėjusi už lenkų didiko Liubomirskio. Šaltiniai tvirtina, jog ji mokėjo 17 kalbų. Dirbo prancūzų kalbos mokytoja, nes buvo baigusi Sorbonos universitetą. Be to, ji garsėjo kaip puiki paveikslų tapytoja.
Savo giminės istoriją E. Čičinskienė rankioja po trupinį, kreipdamasi į istorikus, studijuodama istorinius leidinius, archyvus.
Ar ketina tvarkyti dokumentus, kad būtų suteiktas bajorės statusas? Eugenija sako, jog domėjimasis giminės istorija – ne dėl statuso. Tiesiog įdomu, iš kur tu atėjai, kur tavo šaknys. Kas buvo tavo protėviai. Tik tiek. Juk statusas nepakeičia žmogaus. Ir iš Eugenijos nei romantiško jos sielos polėkio, nei įgimtos ir per gyvenimą išsiaugintos išminties niekas negali atimti. Negali pakeisti jos požiūrio į gyvenimą. Nusistatymo prieš vartotojišką požiūrį į pasaulį.
Neseniai literatė šių eilučių autorei atnešė pluoštelį savo kūrybos. „Labai norėčiau, kad išvystų dienos šviesą“,– kukliai paprašė.
Eugenija ČIČINSKIENĖ
NARSIOJI GENTIS
(Dedikacija – novelė skirta Skuodo miesto pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 770 metų Jubiliejui)
Sutemoms apglobus Senąjį Apuolės piliakalnį, Mėnulio pilnaty, iš Požemio Karalystės į Ceklio žemių valdas išeina pasivaikščioti Amžinosios Genties gyventojai Notė ir Bartas.
Tyliai, tyliai vaikštinėdami po plačiuosius Ceklio žemių laukus jie prisimena praėjusius laikus. Bartas, apkabinęs Notę, sako: „pažiūrėk į šitą žilą samanotą ažuolą. Jis buvo mažytis, mažytis, kai mūsų Baltų – Kuršių gentis, kilusi iš drąsiųjų Alanų gentiesatsikraustė į šias žemes, vėliau susiliejo su žemaičiais ir patapo lietuviais.
Ak, buvo laikai! Augo ąžuolai milžinai, kurių viršūnėmis galėjai eiti nuo Ventos iki Baltijos jūros... Miškai žvėrių pilni buvo. Milžinų mamutų, šiaurės elnių ir stumbrų.
Pameni, Note, kai mūsų Bočius ant stumbro jojo!?Galingi žvėrys ir didingi žmonės šičia gyveno. Mūsų kovos ginklai gintaru išpuošti buvo. Taiklią ranką turėjom. Gerai įvaldę buvom kovos ginklą plumbatą.Juk mes lietuviai – kuršiai esametikri romėnų palikuonys. Gražiai lotynų kalba kalbėjo tolimieji mūsų protėviai Cezario kariai.
Kai mes tramdėm svetimąsias tautas, kai savo valstybę išplėtėm į visas puses nuo vienos jūros iki kitos, priešai mūsų kraštą vadino narsiąja Lietuva. Mes buvom karingiausia, turtingiausia to meto gentis.
Atmeni, Note tą kelią, kuris vedė nuo Juodosiosjūros iki Baltijos. Juo ėjo pirklių minios, prekių karavanai... O kur dar romėnų prekiniai laivai, kurie dažnai lankydavosi Baltijos jūroje! Nes Gotlando sala buvo klestintis prekybos centras. Į Romos imperiją mes gabendavom gintarą, kuris buvo naudojamas papuošalams ir medicinai. Gintaru buvo išpuošti net gladiatorių šarvai ir pačios arenos, kur vykdavo gladiatorių kovos.
Kartu su prūsais mes valdėme visą gintaro prekybą. Mūsų pirkliai parsigabendavo gražiųjų Romos imperijos moterų aukso gijomis austų audinių, brangakmenių ir pilnus kapšus to meto pinigų eskudų. Mūsų genties girių valdovai labai vertino tą geltonąjį auksą. Už jį užjūrio pirkliams parduodavo miškų gėrybes ir gintarą. Genties vyrai pinigo nešvaistė. Pylė piliakalnius. Statė pilis. Atliekamą gelsvąjį auksą paslėpė sumaniai, palikdami ateinančioms kartomsraktinį mįslingą žodį SKUODAS.
Notė ir Bartas džiaugiasi nepradingę klajojančiame smėlyje. „Mūsų sielos gyveno ir per amžius gyvens Ceklio žemėse. Tautos niekada neišnyks, jei laikysis savo Protėvių papročių. Ir tu šiandienos žmogau, nebijok išeiti nakty, mėnulio pilnaty pasivaikščioti po gimtuosius laukus. Išgirsi vėjo sekamą legendą iš praeities.
