Naujausios
Pasirinko pamatęs grojantį M. Levickį
Su Dudnikų šeimyna susitikome Šiaulių kultūros centre įsikūrusioje dainavimo studijoje „En-den-du“, kuriai vadovauja Laura. Šią studiją daug metų lankė ir vyresnysis sūnus Jokūbas, joje išbandė save ir Motiejus.
Laura ir Romanas Dudnikai kartu jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. Užaugino du sūnus. Mama pasakoja, kad Jokūbas buvo menininkas. Jis mokėsi Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje, grojo birbyne, su draugais buvo įkūrę grupę. Tačiau baiginėdamas mokyklą sūnus tėvams pranešė, kad nenori būti muzikantu. Tai tėvus gerokai nustebino.
Jokūbas šiandien yra kariškis, tarnauja Klaipėdoje, jūros pasienio apsaugoje. Kartu su žmona, buvusia bendraklase, po darbo groja profesionaliame kolektyve, tuo labai džiugindami mamą.
Motiejų nuo pat mažų dienų domino skaičiai, geografija, astronomija. Žinojo daugumos šalių vėliavas. Jokūbas atrodė menininkas, o Motiejų labiau matematika traukė, puikiai žaidė šachmatais.
„Galvojome, kad mums tų muzikantų ir užtenka. Tačiau akordeoną netikėtai Motiejus pasirinko pats. Pamatęs per televizorių grojantį Martyną Levickį, staiga mums pranešė, kad jis norėtų groti tuo instrumentu taip, kaip tas berniukas. Tada Motiejus dar nebuvo nė septynerių ir mokėsi priešmokyklinėje klasėje“, – pasakojo Laura.
Motiejus prisiminė, kad taip susijaudino per televizorių pamatęs grojantį Martyną. Taip nudžiugo, kad net kraujas iš nosies ėmė tekėti.
„Vyresnėlis vienu metu norėjo groti saksofonu. Bet praeidavo kiek laiko ir tie norai pasimiršdavo. Namuose stovėjo pianinas, ir sūnui sakiau: „Grok pianinu, jeigu ką, bus tas saksofonas.“ Bet to saksofono taip ir nebuvo. Dičkis su tokiu liūdesiu sakydavo: „Kai aš norėjau, jūs man neleidot.“ Aš, kaip mama, tai priėmiau skaudžiai. Kai Motiejus pareiškė, kad norėtų groti akordeonu, nusprendėme nestabdyti. Iš draugų gavome naudotą akordeoną, ir sūnus kelis mėnesius mus kankino savo bandymais“, – Motiejaus muzikavimo pradžią prisimena mama.
Kai tėvai pamatė, kad berniukui noras groti akordeonu nepraeina, kreipėsi į Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją su pageidavimu mokytis pas mokytoją Marytę Markevičienę, išugdžiusią Šiauliuose ne vieną talentingą akordeonistą. Tačiau priėmimas į šią mokyklą jau buvo pasibaigęs, vietų nebebuvo. Tada vaiką priėmė į „Juventos“ progimnaziją. Galėjo toliau mokytis ir Centro pradinėje. Ten buvo puiki trenerė, ji užbūrė vaiką šachmatų ir šaškių magija.
Prieš pat rugsėjo 1-ąją Laurai paskambino iš Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos ir pasakė, kad netikėtai atsirado laisva vieta, nes neatėjo mokytis vienas vaikas. Taip Motiejus tapo „sondeckiuku“. Dabar jau yra devintokas.
„Jau 9 metus ir gyvename su tuo jo noru groti akordeonu“, – šypsosi Laura.
Motiejus pasakoja, kad jam akordeonas atrodė gana neįprastai: kas tos dumplės, kas tie mygtukai?
„Martynas grojo Lady Gaga dainą. Man labai patiko tas skambesys. Kai aš gavau tą nedidelį instrumentą, per jutubo kanalą pasileisdavau tą klipą ir apsimesdavau, kad pats groju, tampydamas bet kaip tą instrumentą“, – juokiasi Motiejus, pasakodamas apie pirmąją pažintį su akordeono muzika.
Akordeonas buvo nelengvas, jį reikėdavo nešioti į mokyklą ir iš jos. Tačiau tam buvo tėtis.
„Kartą einame pro vieną pradinę mokyklą, matome – ten Rudenėlio šventė. Vaikai klega, mugę organizuoja, prikabinta visokių moliūgų. Aš nešu akordeoną. Ir klausiu Motiejaus, ar nenorėtų dabar tokioje Rudenėlio šventėje dalyvauti, kartu su klasiokais pabūti, juk smagu, o jis eina groti rimtą muziką. Jis man atsako: „Tėti, ar tu galvoji, kad mano toks lygis, kad aš turėčiau ant siūlo daržoves verti?“ – prisiminė tėtis.
Sėkmės trejybė: vaikas, mokytoja ir tėvai
Klausiu, kada tėveliai pajuto, kad Motiejus ne šiaip muzikuoja, o yra talentingas akordeonistas.
„Aš nepajutau, kad vaikas yra gabus. Kad tą pajaustum, pats turi būti tą instrumentą įvaldęs, tuo domėtis. Aš nuo muzikos esu tolokai. Bet matau, kiek yra įdėta darbo, matau kitų profesionalų reakcijas į tą įdėtą darbą ir suprantu, kaip jį vertina“, – sako Romanas.
Mama mano, kad Motiejaus sėkmę didžiąja dalimi lemia didelis darbas, jo mokytojos Marytės Markevičienės gebėjimas jame išugdyti muzikantą ir tik trečia nedidelė dalis yra jo paties vidinis talentas.
„Pasirinkdami instrumentą, mokytoją ir turėdami norą, kad vaikas mokytųsi, mes padarėme labai daug. Mokytojos rankose yra labai daug. Mokytoja mato, ar jis geba, ar turi trūkumų. Prašydavau mokytojos leisti pusvalandį pasėdėti jų pamokoje. Man net sunku suprasti, apie ką jie ten kalba. Yra ta trejybė: mokinys, mokytojas ir tėvai. Reikia labai daug investicijų, laiko. Mes gyvename nebe savo, o Motiejaus ritmu. Konkursai, pasiruošimai. Negali niekur išvykti. Muzikantai turi dirbti ir dirbti“, – aiškina Laura.
Motiejus sako per atostogas grojantis akordeonu po 5–6 valandas kasdien, o kartais ir ilgiau. Kai prieš kelis mėnesius ruošėsi Pasaulio taurės konkursui Italijoje, ateidavo į mokyklą 9 valandą, o išeidavo, kai mokykla jau užsidarydavo, vakare, apie devintą valandą.
„Pavargsti, atsibosta, bet tai, ką tu gauni po to, yra didelis malonumas. Džiaugsmas matyti, ką gali pasiekti savo darbu. Tai dar labiau „veža“. Norisi dirbti toliau“, – dėsto Motiejus.
Vaikinui patinka būti užimtam. Jam tai – privalumas. Veiklos turėjo įvairios. Po mokyklos eidavo žaisti šachmatais, prieš trejus metus ir futbolo treniruotes lankė, ir berniukų chorą „Dagilėlis“. Tačiau pamažu teko atsirinkti, nes visur suspėti nebepavyksta.
Motiejus anksčiau dalyvaudavo matematikos olimpiadose, tačiau dabar, sako mama, matematiką truputį apleido. Tėvai sako jo nespaudžiantys, tačiau primena, kad mokytis privalo. Jis domisi istorija, geografija, dar norėtų, kad vokiečių kalbą papildomai pradėtų mokytis.
Motiejus prisipažįsta, kad tėtis jo labiau pagaili, mama yra reiklesnė.
„Aš klausdavau Motiejaus, ar nepavargai. Kai mamos nebūdavo namuose, siūlydavau pagulėti, pailsėti. Ne, keliasi, eina“, – stebisi tėtis.
Motiejus sako, kad labai liūdna, kai nėra ką veikti.
„Per atostogas būna laisvesnių dienų. Bet man dabar diena be darbo yra tragedija. Norisi pailsėti, bet kai gaunu galimybę pailsėti, nežinau, kaip tai daryti“, – prisipažįsta vaikinas, nebent per atostogas kiek ilgiau pamiega.
Per pandemiją, kai dauguma veiklų persikėlė į namus, mama su Motiejumi virtuvėje įsirengė studiją, kurioje filmavo įvairius vaizdo klipus. Tiesiog reikėjo veiklos. Nusifilmavo Pasaulio lietuvių bendruomenės vaizdo klipe, aktyviai dalyvavo „Tūkstantmečio vaikų“ nuotolinėse pamokose. Į virtuvę niekas nebegalėjo įeiti, nes ten vyko filmavimai.
Jis sako suvokiantis, kad tėvai galėtų sėdėti kavinėje, rytą ramiai gerti kavą. Bet ne, keliasi 5 valandą ir važiuoja kartu į kokį Birštoną, į šachmatų varžybas, nors lauke tvyro didžiausias rūkas. Vaikinas sako: „Man tai labai svarbu, tai daug ką reiškia.“
Motiejui reikalingas atskiras vairuotojas. Dažniausiai juo būna mama. Kai mama negali, pareigas perima tėtis. Pavyzdžiui, prieškalėdiniu laikotarpiu per dieną muzikalus vaikas turėdavo net po tris koncertus. Atsidurti reikia vis kitoje vietoje per valandą. Kai kuriuose koncertuose tenka atsisakyti dalyvauti, nes nebespėja.
Konkursai pareikalauja daug pastangų ir iš vaiko, ir iš tėvų
Jaunajam akordeonistui jau teko dalyvauti konkursuose ir Lietuvoje, ir kitose šalyse – Ukrainoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Estijoje, Vokietijoje, pavasarį ruošiasi į Kroatiją. Koncertuoti teko JAV Pasaulio lietuvių bendruomenei.
Du kartus Italijoje dalyvavo pasaulio taurės konkurse „PIF Castelfidardo“. Ten varžėsi 3–4 kategorijose. Pirmą kartą ten vyko prieš trejus metus, tačiau prieš pat konkursą susilaužė ranką, tad teko likti tik žiūrovu. Bet ir pasižiūrėjimas įkvėpė dirbti ir siekti rezultatų. 2021 metais ten užėmė dvi trečias ir vieną penktą vietą, o 2022 metais laimėtos dvi antros vietos ir viena ketvirta. Ketvirtas liko ir akordeonistų ansamblis, kuriame groja Motiejus.
Kai sūnus prieš porą metų užėmė dvi trečias vietas, tėčiui liko neaišku, kokio lygio tas konkursas. Jis paklausė Motiejaus. Jis paaiškino: „Tėti, jei tu žiūrėtum olimpiadą ir aš ten laimėčiau dvi trečias vietas, ar būtum patenkintas?“ Ir tada tėčiui viskas pasidarė aišku.
Motiejus sako, kad prieš koncertus ar konkursus rankos nedreba.
„Prieš koncertą pats save šiek tiek išgąsdinu, sujaudinu, nes be jaudulio nebėra atsakomybės, tada jau groji nebegalvodamas, visokias nesąmones. Todėl pats susikuri tą jausmą“, – atvirauja vaikinas.
Tačiau kartais stresą tenka įveikti dar didesniu stresu. Praėjusiais metais grojo minėtame konkurse klasikos kategorijoje, buvo jauniausias atlikėjas. Konkursas vyko senoviniame dramos teatre kalnų papėdėje.
„Ieškojome, kur prasigroti, radome kiemelį, apsuptą kalnų. Išsinešė kėdę, Motiejus groja. Nuėjau pas pranešėją, paklausiau, kada jam pasirodyti. Sakė, kad dar vienas atlikėjas ir tada jau jam eilė. Nuėjau pasakyti Motiejui ir man bekalbant užsidarė durys. O rankena – tik iš vienos pusės. Priešais – siena, kalnas, nuokalnė. Motiejus sako lips į kalną. Kostiumas, lakiniai batai, instrumentas. Kur tu bėgsi? Mokytoja sako, kad bėgs į apačią. O aš ėmiau daužyti duris. Galvoju, žino, kad yra atvykęs, gal paieškos. Duris daužau, o pro šalį eina jo konkurentas. Atidarė duris ir įleido. Mokytoja, nusileidusi į pakalnę, išėjo visai į kitą gatvę. Aš jai paskambinau, bet jai reikėjo dar gerokai paėjėti. Tik mus įleido, išgirdome, kaip pristato Motiejų, vos spėjome“, – dabar situacija kelia šypseną, tačiau tuomet visai nebuvo juokinga.
Laura atskleidžia, kaip Italijoje vykstančiuose prestižiniuose konkursuose jaučiasi mokytojai, vaikai, tėvai. Ten susirenka geriausi atlikėjai iš viso pasaulio, kurie jau savo šalyse yra nugalėtojai. Tvyro įelektrintas oras, įtampa. Kiekvienas sutiktas muzikantas yra tavo konkurentas.
Kadangi Motiejus dalyvavo net keturiose kategorijose, jam kartais per dieną būdavo net du konkursai. Mokytoja rūpinosi, kad Motiejus laiku nueitų miegoti, kad nekiltų jokių konfliktų su mama.
„Man truputėlį sustreikavo sveikata, tai mokytojos klausimas buvo ne kaip aš jaučiuosi, o ar neišgąsdinau Motiejaus. Svarbu, kad nebūtų papildomų emocijų, vaikas galėtų galvoti tik apie muziką. Turi taip visas sienas minkštai iškloti, kad tik jis emociškai nesusižeistų. Kodėl Italijoje tiek daug talentų? Jie ten yra mamyčių vaikai, mamos ilgai jais rūpinasi, viską paruošia, maistas sveikas ir geras, saulė, jūra. Taip ir čia vaikui turi sudaryti sąlygas“, – mano sūnų į konkursus lydinti mama.
Aktoriaus karjera baigėsi neprasidėjusi
Kokią profesiją rinksis baigęs mokyklą Motiejus dar nežino.
„Tik pagalvoju, kad jei dešimtoje klasėje padarys tą nesąmonę, kad ir muzikantams reikės laikyti matematikos egzaminą, jei neišlaikysiu, eisiu į kariuomenę. Tikiuosi, kad ir su šachmatais dar galiu pasistūmėti. Ir istorija, ir geografija domina. Aišku, groti akordeonu sekasi geriausiai, bet dar nežinau dėl ateities. Noriu apsimesti, kad įmanoma daryti viską, ką nori“, – aiškina penkiolikmetis.
Įdomi vaikinui ir tėčio profesija, tačiau labiau ja pasidomėti pristigo laiko.
„Vieno spektaklio metu reikėjo scenoje berniuko. Pasiūlė Motiejui. Jis susidomėjo, norėjo išbandyti save. Lyg ir sutarė. Administratorė paskambino ir pasakė, kokiomis dienomis bus spektakliai. Motiejus pasižiūrėjo savo užrašus ir pranešė, kad jam tomis dienomis suplanuoti koncertai. Viskas tuo pasibaigė. Aktoriaus karjera baigėsi neprasidėjus“, – juokiasi tėtis.
Tačiau kartu su sūnumi aktorius parengė keturias programas.
„Klausiausi, kaip Motiejus grojo lietuvių liaudies dainą „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“. Mes tuo metu repetavome pagal Juozo Erlicko kūrinius. Kol Motiejus grojo, aš mintyse kartojau tekstą ir galvojau, kaip gražiai čia dera. Jutau muzikos ir žodžio ryšį“, – prisimena tėtis, kaip gimė vienas bendras kūrinys.
Romanas dūsauja, kad su muzikantais susikalbėti sunku. Prašai pagroti frazę, jie sako, kad natose jos nėra, tai ir negros. Arba paprašai pagroti, kokį kūrinį, sako jis tokio žemo lygio, tikrai negrosiu.
„Sunku suprasti, ko tėtis nori. Tu turi sugalvoti, kaip padaryti gražiai. Jis apie muziką nelabai gaudosi. Viename koncerte taip nusigrojau, o jis man sako: „Gerai čia pavarei“, – šypsosi Motiejus.
O aktoriui atrodė, kad kaip tik to ir reikėjo, taip ir sukuriama emocija.
Didžiulė dovana – naujas akordeonas
Augant muzikanto meistriškumui, išaugamas ir akordeonas. Gimnazija turi kelis gerus instrumentus, tačiau juos naudoja tik konkursams. Repetuoti turi su kitu. Kaip gali gerai bėgti, jei sporto batelius gauni tik varžybų dieną.
Laura pasakojo, kad vieną akordeoną atidavė jos kiemo draugė, sakydama, kad kai Motiejus taps garsus, pakvies ją į koncertą pirmoje eilėje.
Mama prisiminė, kaip Kaune vykusio konkurso metu, kai Motiejus laukė savo pasirodymo eilės, staiga iškrito akordeono dirželis. Iš pradžių dar galvojo, kad nieko baisaus, tačiau greitai paaiškėjo, kad garso nėra, o pro skylę eina oras. Motiejaus mokytoja greitai paprašė pažįstamo kauniečio akordeono mokytojo, kad paremontuotų. Gerai, kad jis turėjo įrankius ir spėjo patvarkyti, teko skylę pleistru užklijuoti.
Kadangi abu tėvai yra kultūros darbuotojai, nupirkti jaunajam talentui naują instrumentą, kainuojantį per 30 tūkstančių eurų, neturėjo galimybių.
Išgirdo apie parduodamą akordeoną, kuris buvo patekęs į avariją. Pirko jį ir remontavo. Buvo geras instrumentas.
Menininkas Albertas Martinaitis, pamatęs grojantį Motiejų, pasikvietė pagroti botanikos sode per kažkurią vasaros šventę. Po koncerto jis pasakė, kad Motiejui reikia gero instrumento. Atsiklausė tėvų ir paskelbė akciją rinkti pinigus naujam instrumentui. Ją paviešino socialiniuose tinkluose ir menininkui pavyko surinkti tam tikrą dalį reikalingos sumos.
Vasario 22 dieną, per Motiejaus gimtadienį, paskambino „Rotary“ klubo atstovas ir pranešė, kad du klubai – Šiaulių „Rotary“ klubas ,,Saulė‘‘ ir Šiaulių „Rotary“ klubas – sugalvojo susivienyti ir Motiejui nupirkti instrumentą. Dvejus metus kaupė pinigus labdaringų renginių ir akcijų metu. Kooperavus visų iniciatyvų surinktas lėšas, instrumentas buvo nupirktas.
Praėjusių metų pabaigoje Šiaulių dramos teatro scenoje vykusio koncerto metu Motiejui buvo įteiktas naujas itališkas akordeonas „Pigini Nova Piano“. Buvo pranešta, kad Šiauliuose toks instrumentas yra vienintelis. Laura prisipažįsta, kad šeima labai laiminga dėl šios dovanos.
Instrumentas yra pritaikytas prie Motiejaus naudojamos grojimo sistemos. Pavyzdžiui, Amerikoje naudojami akordeonai su kitokia bosų sistema, Italijoje ji yra atvirkščia ir panašiai.
„Naujajame akordeone keletu klavišų yra daugiau, galima daugiau garso išgauti. Dumplės vaikšto tyliai, mygtukai spaudžiasi švariai, be garso. Jaučiasi, kad profesionalus instrumentas“, – vertina jaunasis muzikantas.
Akordeonas pagamintas mažame Italijos miestelyje Kastelfidarde, kuriame vyko Pasaulio taurės konkursas. Ten yra net keturios žymios pasaulyje akordeonų gamyklos.
Dabar Motiejus dar tyrinėja instrumentą. Pradėjus muzikuoti paaiškėjo, kad viena nata grojo šiek tiek pavėlavusi, tai gamintojų atstovas atvyko pataisyti. Pastebėjo, kad balsas milimetru mažesnis nei reikia. Pagal sutartį po dvejų metų reikės išvežti instrumentą gamintojui ir jis tada jau pašalins trūkumus ir visiškai jį pritaikys jaunajam atlikėjui.
„Ko gero nuvilčiau visus, jei netapčiau muzikantu. Nuvilčiau ir tuos, kurie skyrė pinigų mano instrumentui. Nežinau, kuo būsiu, bet vis tiek grosiu“, – ryžtingai tarė Motiejus.
Jo mama pridūrė, kad svarbiausia, jog žmogus darytų tai, kas jam patinka. O ir pomėgis akordeonui Motiejaus šiek tiek paveldėtas. Šiuo instrumentu prieš daugelį metų grojo Romano mama ir Lauros tėtis.