Skaičiuoja ne metus, o auginamas gėles

Skai­čiuo­ja ne me­tus, o au­gi­na­mas gė­les

Ak­me­nės ra­jo­no Pa­ša­kar­nių kai­me gy­ve­nan­ti 77 me­tų gė­li­nin­kė Ras­ma Va­si­liū­nie­nė įsi­mi­nė pa­ta­ri­mą: ne­skai­čiuok sa­vo me­tų, o skai­čiuok, kiek au­gi­ni gė­lių rū­šių ir sten­kis kuo dau­giau au­gin­ti.

Kar­de­lių, ku­rie liau­dy­je va­di­na­mi gla­di­jo­lė­mis, ak­me­niš­kė kas­met užau­gi­na 90 rū­šių. Iš­ves­tų Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos, Len­ki­jos, Ru­si­jos se­lek­ci­nin­kų ir iš jų įsi­gy­tų pa­gal ka­ta­lo­gus.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

„Gė­lės su ma­ni­mi – nuo pat ma­žens“, – sa­kė R. Va­si­liū­nie­nė, vi­są­laik gyvenanti tuo­se pa­čiuo­se Pa­ša­kar­niuo­se.

Bu­vo ket­ve­rių me­tu­kų, kai 1944-ai­siais iki pa­ma­tų su­de­gė šei­mos na­mai. Kol pa­vy­ko at­sta­ty­ti, ke­lio­li­ka me­tų gy­ve­no se­ne­lių so­dy­bo­je. Su gė­lių dar­že­liais.

Juos itin pa­mė­go. Tad tė­vams su­grį­žus ant sa­vo že­mės, ap­link nau­jus tro­be­sius Ras­ma ėmė puo­se­lė­ti gė­ly­nus.

„Kai iš ge­gu­ži­nės į na­mus par­ly­dė­jo bū­si­mas vy­ras, pa­ma­tė dau­gy­bę tuo­met po­pu­lia­rių pi­lia­ro­žių, aiš­ku, jur­gi­nų ir pa­gal­vo­jo: tai nie­kuo­met ne­si­baigs, – taip paat­vi­ra­vo po dau­gy­bės me­tų, kai jau bu­vo­me su­kū­rę šei­mą“, – me­na R. Va­si­liū­nie­nė.

Dir­bo sta­ty­bų or­ga­ni­za­ci­jo­se bu­hal­te­ri­nius dar­bus, o pail­sė­da­vo na­muo­se sa­vo gė­ly­nuo­se.

Įsi­jun­gė į ra­jo­no gė­li­nin­kų su­si­vie­ni­ji­mą, ku­riam pri­klau­sė apie 40 na­rių.

„Da­bar pre­ky­bos cent­ruo­se ga­li pirk­ti gė­les, o se­niau jų pa­rū­pin­da­vo tik gė­li­nin­kų su­si­vie­ni­ji­mas – ir dėl to bu­vo ver­ti­na­mas“, – sa­kė R. Va­si­liū­nie­nė.

Kai vai­kai su­kū­rė šei­mas, kai pa­lai­do­jo vy­rą, – vie­na na­muo­se li­ku­si mo­te­ris dar la­biau at­si­dė­jo po­mė­giui.

Pas­ta­ruo­sius ke­lio­li­ka me­tų ap­si­ri­bo­jo tik kar­de­liais. Prie­žas­tis – su­si­ža­vė­ji­mas Lat­vi­jo­je gy­ve­nan­čio gė­lių se­lek­ci­nin­ko Vis­val­do Vin­ke­lio ku­ria­mu gė­lių pa­sau­liu.

Lat­vio iš­ves­tų kul­tū­ri­nių veis­lių kar­de­lių žie­dų gro­žį pir­miau­sia pa­ma­tė ka­ta­lo­guo­se. Pa­gal juos iš­si­rink­tų rū­šių svo­gū­nė­lius ak­me­niš­kė ėmė už­si­sa­ki­nė­ti ir gau­ti pa­što siun­to­se, ėmėsi au­gin­ti.

Po ke­le­rių me­tų ap­si­spren­dė su­si­tik­ti su se­lek­ci­nin­ku.

Sū­nus ve­žė iš ko­res­pon­den­ci­jos ži­no­mu ad­re­su už Baus­kės, bet neį­si­vaiz­da­vo paieš­kų kaip džiung­lė­se.

Kai per kark­ly­nus, pel­ky­nus pra­si­mu­šė – nu­švi­to ke­lių de­šim­čių hek­ta­rų žel­dy­nų oa­zė. O vi­du­ry­je tik du pa­sta­tai, Di­dy­sis – užuo­vė­ja žie­dams, džio­vyk­la svo­gū­nė­liams ir se­lek­ci­nei veik­lai, ma­žes­nis – tech­ni­kai.

„Pen­kias va­lan­das tru­ko po­kal­bis, nors pir­mą­kart ma­tė­me vie­nas ki­tą,– me­na R. Va­si­liū­nie­nė. – Pa­ke­rė­jo žmo­gaus at­vi­ru­mas kaip ką au­gin­ti, tręš­ti – jo­kių as­me­ni­nių at­ra­di­mų pa­slap­čių“.

Ak­me­niš­kė pa­ju­to esant pa­siau­ko­ji­mą gro­žiui. Tu­ri apie 500 veis­lių kar­de­lių, tarp jų – ke­lios de­šim­tys pa­ties iš­ves­tų. Žmo­na at­si­dė­ju­si vil­k­dal­giams, tu­ri apie 350 veis­lių.

Se­lek­ci­nin­kas įko­pęs į de­vin­tą de­šim­tį me­tų am­žiaus. Ak­me­niš­kė, bū­da­ma vos ke­le­riais me­tais jau­nes­nė, paat­vi­ra­vo:

„Man jau rei­kė­tų su­sto­ti, ne­bep­lės­ti gė­ly­nų“.

„Skai­čiuok ne sa­vo me­tus, o kiek veis­lių pas ta­ve yra“, – pa­ta­rė V. Vin­ke­lis.

Šie­met jis bi­čiu­lę pa­ska­ti­no – pa­va­sa­rį at­siun­tė nau­jau­sios veis­lės kar­de­lio „Rau­do­na­sis mil­ži­nas“ svo­gū­nė­lį. Veis­lė bus pri­sta­ty­ta tik 2018 me­tų ka­ta­lo­ge, o ak­me­niš­kei jau pa­vy­ko užau­gin­ti vie­ną gė­lę – iki pe­čių, su dau­giau kaip dviem de­šim­ti­mis su­krau­tų žie­de­lių.

R. Va­si­liū­nie­nė gė­ly­ne tu­ri­mas 90 veis­lių at­ski­ria pa­gal žie­dų spal­vą ir for­mą. Ne iš už­ra­šų pa­sa­ko pa­va­di­ni­mus. Dau­ge­lis se­lek­ci­nin­kų juos yra su­tei­kę pa­gal aso­cia­ci­jas su konk­re­čiais daik­tais. Pa­vyz­džiui, Ru­si­jo­je iš­ves­ti „Sak­so­fo­no gar­sai', „Dai­nuo­jan­tys fon­ta­nai“, „Šo­ko­la­di­nė“.

V. Vin­ke­lis la­biau su­sie­ja su gam­ta, pa­vyz­džiui, „Avie­čių lau­kas“, „Žie­dų lai­kas“, „Aly­vų mil­ži­nas“, „Span­guo­lių ka­ra­me­lė“, „Span­guo­lės Sa­cha­ro­je“.

Tai mie­liau ir lie­tu­viams. Kai kar­de­liui su­teik­tas pa­va­di­ni­mas „Pa­par­čio žie­das“.

Es­ti­jos se­lek­ci­nin­kų pa­va­di­ni­mų ak­me­niš­kė ne­ver­čia į lie­tu­vių kal­bą, pa­vyz­džiui kar­de­lių „Di­vi­ni­tij“.

Iš Len­ki­jos at­ke­lia­vu­si veis­lė su įvai­ria­kal­biams su­pran­ta­mu žais­min­gu žo­džiu pa­va­di­ni­me „bam­bi­no“.

Bū­tų ne­sup­ran­ta­ma, jei gė­lėms se­lek­ci­nin­kai ne­su­teik­tų mo­te­rų var­dų. Ir au­ga „Sol­vei­ga“, „Do­lo­re­sa“. Neap­siei­ta be jaus­mų įvar­di­ji­mų, tad stie­bia­si ir „Pir­mo­ji mei­lė“.

„Kai vaikš­tai tarp įvai­rias­pal­vių lys­vių, tie pa­va­di­ni­mai, at­ro­do, nu­ke­lia lyg į ki­tą pa­sau­lį, lyg ne­be Pa­ša­kar­niuo­se“, – sa­kė gė­li­nin­kė.

Pet­ro Cip­li­jaus­ko iš Kau­no veis­lė „Va­ka­ro ža­ra“ iš­skir­ti­nė lei­džian­tis sau­lei, kai nuo jos švie­sos žie­dy­nas at­ro­do lyg gin­ta­ro stul­pas.

Gė­li­nin­kė žie­dus ver­ti­na ir iš pra­kti­nės pu­sės. Kiek be­ža­vė­tų „Sak­so­fo­no gar­sų“ gro­žis, bet vos pūs­te­li stip­res­nis vė­je­lis – nu­by­ra apa­ti­niai žie­de­liai.

Ta­čiau bū­tent šis užau­gin­tas žie­das R. Va­si­liū­nie­nei pel­nė pir­muo­sius lau­rus gė­li­nin­kų ver­ti­na­mo­je res­pub­li­ki­nė­je kar­de­lių ir jur­gi­nų pa­ro­do­je 1997-ai­siais – ko­mi­si­ja sky­rė dau­giau­siai ba­lų.

Kar­de­lį „Auk­si­nė an­ti­lo­pė“ ak­me­niš­kė va­di­na se­lek­ci­nin­kų dar­bo bro­ku. Mo­ty­vuo­ja: „Ka­dan­gi žie­das di­de­lis, ma­sy­vus, o kai pri­ly­ja – amen, nu­lūž­ta, nes ko­tas be­pro­tiš­kai plo­nas.“

Ta­čiau to­kie pra­ra­di­mai ne­smuk­do gė­li­nin­kys­tės. Tuo tar­pu iki to ne­to­li, kai ru­de­nį ruo­šia­mi svo­gū­nė­liai – kad bū­tų iš ko užau­gin­ti nau­jus žie­dus ki­tą se­zo­ną.

Pir­mas svo­gū­nė­lių džio­vi­ni­mas ka­ti­li­nė­je 25-30 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je trun­ka be­maž 3 sa­vai­tes. Po de­šim­ties die­nų rei­kia iš­rink­ti ma­žuo­sius svo­gū­nė­lius ir se­nuo­sius, o li­ku­sius ge­ruo­sius dar mė­ne­sį džio­vin­ti to­kio­je pat vie­no­do­je tem­pe­ra­tū­ro­je.

Po to vis­kas per­ne­ša­ma į ge­rai vė­di­na­mą pa­tal­pą, sau­gant nuo pe­lė­sių.

„Tiks­liai tu­ri tvar­ky­tis: kad ne­su­pai­nio­tum veis­lių, kad iš­lik­tų dai­gu­mas – o aš vis pa­jė­giu taip duo­tis“, – sa­kė R. Va­si­liū­nie­nė.

Ji kar­de­lius pri­sta­to į gė­lių par­duo­tu­ves. Pa­ti par­da­vi­nė­ja tur­gu­je tuo­met, kai vie­nu me­tu la­bai daug iš­si­sklei­džia žie­dų. Pas­ta­rai­siais me­tais pir­kė­jai pa­tys at­va­žiuo­ja į so­dy­bą, iš anks­to už­si­sa­kę. Daž­nai tie, ku­rie kar­tas nuo kar­to gė­lė­mis iš­puo­šia sa­vo na­mus.

„Anks­čiau nie­ka­da neį­si­vaiz­da­vau, kad tam ga­li­ma iš­leis­ti di­de­lius pi­ni­gus“. – sa­kė gė­li­nin­kė.

Au­to­riaus nuo­tr.

Ras­mos Va­si­liū­nie­nės kar­de­liai pir­mą kar­tą dau­giau­siai ba­lų pel­nė res­pub­li­ki­nė­je pa­ro­do­je 1997-ai­siais.

Praė­ju­sią sa­vai­tę Pa­ša­kar­niuo­se pra­žy­do kar­de­lis „Rau­do­na­sis mil­ži­nas“, ku­rį iš­ve­dė lat­vis Vis­val­das Vin­ke­lis, bet dar ne­spė­jo įtrauk­ti į ka­ta­lo­gą – pa­si­ro­dys 2018-ai­siais.

Ke­lio­li­ka me­tų Pa­ša­kar­niuo­se au­gi­na­mi vien kar­de­liai – iš vi­so 90 veis­lių.

R. Va­si­liū­nie­nės tro­bo­je žy­di ir tra­di­ci­nės lie­tu­vių gė­lės.